„Pagrindiniu tokio susilaikymo nuo branduolinio ginklo liudytoju buvo įvardijamas ajatola Khomeini (Sayyedas Ruhollah Musavi Khomeini), po atėjimo į valdžią 1979 metais, paskelbęs fatvą – religinį nutarimą - šiuo klausimu“, - rašoma straipsnyje.
Straipsnio autorius tvirtina, jog iš tikrųjų ajatolos Khomeini parengtos fatvos, branduolinį ginklą klasifikuojančios kaip prieštaraujantį islamo nuostatoms, niekada neegzistavo. „Nėra nei raštiškų įrodymų, nei žmonių, jas girdėjusių. Yra tik žmonių, kurie apie jas girdėjo iš trečių ar ketvirtų lūpų“, - rašo autorius.
„Kad ir kaip būtų svarbu konstatuoti, jog Khomeini fatvos egzistavo, svarbesni nauji įrodymai, jog ajatola dar 1984 metais nurodė kurti tiek atominį, tiek cheminį ginklą. Tai akivaizdu iš ataskaitos, parengtos artimo Irano valdžios rato, kuri pateko į TATENA rankas“, - rašo „Die Welt“.
„Dar vienas dramatiškų pokyčių Irano branduolinėje politikoje, įvykdytų 1984 metais paties Khomeini, įrodymas – nuo 1985 metų prasidėta vykdyti urano sodrinimo programa ir kontaktų su potencialiais verslo partneriais mezgimas. Kaip įrodo TATENA turima informacija, Iranas dar 1987 metais iš branduolinių medžiagų kontrabanda besivertusio pakistaniečio Abdulah Kadiro Khano įsigijo urano sodrinimui būtinų priemonių, tarp kurių buvo ir schema, kaip pasigaminti branduolinio ginklo gamybai tinkamo urano“, - skelbia „Die Welt“.
Nepaisant to, jog teokratiniame Irane religijai ir skiriamas itin didelis dėmesys, priimant itin svarbius sprendimus, valstybės interesai tampa svarbesni nei religinės dogmos. Khomeini šį principą įtvirtino 1987-1988 metais rašytuose laiškuose, skirtuose tuometiniam Irano prezidentui ir Irano revoliucijos sargų pajėgoms.
Tai, ką prieš branduolinį ginklą nukreiptoje retorikoje tvirtina Iranas, straipsnio autorius aiškina vienu iš šiitų išpažįstamo islamo principų, kuris teigia, jog kiekvienas, besibaiminantis dėl savo gerovės ir net gyvybės, gali meluoti kiek tinkamas. Taigi melas, skirtas išvengti žalos, yra toleruojamas ir net skatinamas.
„Turint omenyje tai, jog Irano valdžia visada turėjo saugotis, kad valstybės interesui turėti branduolinį ginklą nesukliudytų stiprus politinis išorės spaudimas, sankcijos ar net karinė intervencija, branduolinės programos, skirtos masinio naikinimo ginklo gamybai, neigimas tėra melas, sakomas savigynos tikslais“, - tvirtina leidinys. Taigi nederėtų tikėti tarptautiniais susitarimais, pavyzdžiui Branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi, kuriuos išdidžiai pasirašė Irano valdantysis režimas, tvirtina leidinys.