Didžiulis dezinformacijos srautas internete lydėjo ne tik D. Trumpo rinkimų kampaniją, bet ir beveik visus pagrindinius Vakarų pasaulio politinius įvykius. Vienas būdingiausių tokių dezinformacijos kampanijų bruožų – orientacija į informacijos dauginimą, o ne į jos turinio tikslumą. Tokiu būdu visuomenė nebeatskiria fakto nuo fikcijos ir įtiki fikcija dėl jos gausumo. Nejučia į šį žaidimą įsivelia dažnas iš mūsų.
„Ateikit, pagarbinsim mūsų viešpaties karalystę“, – taip prasideda Rachmaninovo „Mišparai“, vakarinės mišios, vakaro malda, padėka už praėjusią dieną. Tačiau modernybėje vietoj vakarinės maldos daugelis renkasi „Vakaro žinias“. Paskutinį kartą prieš miegą sužinoti tai, kas įvyko, kol gyvenome savo gyvenimus. Vietoj penkių maldų per dieną – dažniausiai dar didesnis religingumas žinių atžvilgiu. Po bet kokios ilgesnės pertraukos mes vėl ir vėl jungiamės bet kurį turimą prietaisą, kad „pasitikrintume naujienas“ – sužinotume tai, kas svarbiausia, skelbia nacionalinis transliuotojas.
Tad vietoj religijos šiandien būtent žiniasklaida mus moko, ką rinktis, kuo tikėti ir kaip atskirti gera nuo blogo.
Norėdami kontroliuoti visuomenę, modernybėje pradedate nuo žiniasklaidos priemonių, o ne nuo parlamento kontrolės.
Tačiau Lietuvos radijas ir televizija, kaip ir kiti nacionaliniai transliuotojai visame pasaulyje ar šiaip pagrindiniai žiniasklaidos kanalai, vis rečiau yra pirminiai naujienų ir žinių teikėjai.
2015-iais interneto srautus stebinti kompanija parse.ly, kurios klientai yra 400 didžiųjų Vakarų žiniasklaidos kanalų, pastebėjo, kad į naujienų portalus daugiau žmonių ateina per socialinius tinklus, nei per paieškos sistemas.
Tai reiškia, kad mes vis rečiau savo interneto naršyklėse vienas po kito suvedame skirtingų naujienų šaltinių adresus, norėdami apsišviesti, kas šiandien įvyko. Vis dažniau tiesiog įsijungiame feisbuką arba tviterį ir pagal tai, ką ten matome, nusprendžiame, kokios naujienos šiandien svarbiausios.
Kitaip tariant, keičiasi tai, kas mums suformuoja tą rinkinį naujienų, kurias šiandien turėtume žinoti. Kokybiškos spaudos leidiniuose tai sprendžia redaktoriai kartu su žurnalistų komandomis, tačiau jei žinias renkamės iš socialinių tinklų, dėl to, ką sužinome, nusprendžia tikri ir menami draugai bei socialinių tinklų algoritmai, kuriems dažniausiai dėmesio verta tai, kas dažnai dalijamasi ir populiaru. Kitaip tariant, naujiena tampa tai, kas paspaudžiama. Ir atsiradus tokiam principui, naujienų kūrėjai ima stebėti, ką ir kada žmonės spaudžia ir dalijasi dažniausiai. Naujienos plitimas nejučia tampa jos aktualumo pagrindu. Taip dažnai dienos pabaigoje galime suprasti, kad visą dieną jūsų aplinka aptarinėjo gana menkavertį dalyką. Tačiau lygiai tuo pačiu principu bandydama paveikti viešąją nuomonę gali naudotis ir priešiška žvalgybos agentūra.
Generolas Karlas fon Klauzevicas, vienas žymiausių karo teoretikų, šešiolikmečiui Prūsijos kronprincui parašė pamokymų rinkinį, kaip kariauti. Pirmasis K. fon Klauzevico principas puolamajame kare – pasirinkti vieną priešo pozicijų dalį ir pulti ją dideliu pranašumu, kitas paliekant sutrikusias, bet užimtas.
Tokį principą perkeliant, pavyzdžiui, į rinkimų kampaniją, viskas veikia šitaip. Pirmiausia turite suprasti, ant kokios dezinformacijos jūsų taikinys kimba labiausiai. Tam į eterį galima paleisti krūvą melagingos ar netgi sau pačiai prieštaringos informacijos. Pamačius, kad kuria nors jų imama dalytis, šimtai ar tūkstančiai automatizuotų „botų“ ir apmokamų komentuotojų ima platinti dezinformaciją tokiu greičiu, kad jos dažnumą matantys žmonės ima abejoti, ar taip dažnai skelbiama informacija iš tiesų gali būti neteisinga, nors užtenka tik kelių „Google“ patikrinimų, kad rastumėte tikruosius faktus.
Viename interviu, rodytame per CNN televiziją, žurnalistė kalbino moterį, kuri prisiklausiusi abejotinų žiniasklaidos priemonių teikiamos informacijos viską priėmė kaip neginčijamą faktą.
Moteris studijoje: Balsavimas yra privilegija, ir kad balsuotumėte, turite legaliai gyventi šalyje. Ne taip, kaip Kalifornijoje, kur balsavo trys milijonai nelegalų.
Žurnalistė: Iš kur gaunate šitą informaciją?
Moteris studijoje: Iš žiniasklaidos.
Žurnalistė: Kokios žiniasklaidos?
Moteris studijoje: Kai ką skelbė CNN...
Žurnalistė: CNN paskelbė, kad 3 milijonai nelegalų balsavo Kalifornijoje?
Moteris studijoje: Tai buvo visoje žiniasklaidoje.
Žurnalistė: Jūs manote, kad Kalifornijoje balsavo nelegalai?
Moteris studijoje: Aš tuo tikiu.
Žurnalistė: Kiek tiksliai?
Moteris studijoje: Niekas tikslaus skaičiaus pasakyti negali.
Žurnalistė: Bet manote, kad tai buvo keli tuzinai ar trys milijonai?
Moteris studijoje: Didelis kiekis, nes prezidentas pasakė žmonėms, kad jie gali balsuoti.
Žurnalistė: Ar girdėjote, kad prezidentas Obama pasakytų, kad nelegalai gali balsuoti?
Moteris studijoje: Taip.
Žurnalistė: Kur?
Moteris studijoje: Pagooglinkit. Galit rasti feisbuke.
Žurnalistė: Gerai, tuoj. Nenoriu daugiau švaistyti laiko, tačiau matau, iš kur tai atėjo. „Fox business“ kanalas sumontavo manipuliatyvų klipą, kuriame sakoma, kad Obama leido nelegalams balsuoti, o paskaitęs originalų jo kalbos išrašą, matai, kad nieko panašaus nebuvo.
Kitaip tariant, nebe fakto teisingumas, o tai, kad apie jį buvo plačiai kalbėta, lieka žmonių galvose. Dešimtis netikrų naujienų apie Amerikos prezidento rinkimus naujienų agentūra „Associated Press“ bei ketvirtasis Didžiosios Britanijos kanalas šiemet aptiko mažame Makedonijos miestelyje.
Čia netikras naujienas kuria paaugliai, kopijuojantys dezinformacinių amerikietiškų puslapių medžiagą ir ją dedantys į savo sukurtus puslapius, kuriuos vėliau internete skaito tie patys amerikiečiai. Svarbu rodyti žmonėms tai, ką jie nori matyti, o ne tai, ką tu nori jiems parodyti, sako keturženkles sumas iš melo uždirbantys vaikinai.
Ir išspręsti, kaip sujungti tai, ką norima parodyti, ir ką žmonės nori matyti ar girdėti, bus viena pagrindinių Vakarų žiniasklaidos ir valstybių užduočių 2017-ųjų pasaulyje. Pasaulyje su išvargintu kritiniu mąstymu, kuris pamiršęs, kad yra tiesa ir melas, ir juos abu galima atskirti vieną nuo kito.