Netoliese Tatarstano sostinės Kazanės caro laikų šaligatvis, užtvenkus Volgos upę XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį atsidūręs po vandeniu, vėl matomas plika akimi ir tapęs itin populiaria vietinių pasivaikščiojimo vieta. „YouTube“ platformoje birželio pradžioje platintuose vaizdo įrašuose matoma, kaip žmonės su metalo detektoriais vandens paliktose sąnašose ieško vertingų radinių.
Kitur Tatarstane žmonės dalijasi vaizdais, kas liko iš kadaise vandeningų upių – vien dumblas ir viena kita balutė.
Nerimą keliantis vandens stygius fiksuojamas visoje Volgos sistemoje – Tverėje, Kostromoje, Toljatyje, Saratove, Astrachanėje ir kitur. Toljatyje upės vanduo nuseko net 49 metrus, o tai trikdo laivybą.
Pareigūnai tikina, kad situacija neįprasta, tačiau tikrai ne katastrofiška. Šiuo metu vandenį kaupia prie Volgos įrengti rezervuarai. Remiantis Rusijos miškininkystės ministerijos Samaros regiono skyriaus informacija, birželio pabaigoje Kuibyševo rezervuare vandens lygis turėjo siekti 52,5 metro.
Nepaisant to, nemažai nuogąstaujančių, jog už sudėtingą vandens kelio administraciją atsakingi pareigūnai nesugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Nors šiais metais Volgos baseine sniego iškrito daugiau nei vidutinė norma, žiema tai pat buvo šiltesnė nei įprasta.
„Pastaruosius 20 metų žemė įšąla, viršuje esantis sniegas pavasarį tirpsta, o vanduo teka į Volgą. Hidrologai tokio scenarijaus tikėjosi ir šiais metais, tačiau dirva taip kaip reikiant neįšalo, tad didžiąją dalį sniego tirpsmo vandens sugėrė į save. Tiesą sakant, dirvai tai pakankamai naudinga. Deja, hidrologai apsiskaičiavo, taigi Volgos situacija yra tokia, kokia yra“, – sako Rusijos „Žaliosios lygos“ pirmininkas Sergejus Simakas.
Visiems gerai nebus
Volga – ilgiausia Rusijos upė – teka 3520 kilometrų iš Tverės regiono Rusijos šiaurės vakaruose iki Kaspijos jūros pietuose, kur Astrachanės apačioje suformuoja didžiausias Europoje upės žiotis. Jos baseino plotas (1,35 mln. kvadratinių kilometrų) dengia praktiškai visą europinę Rusijos dalį ir 11 didžiausių šalies miestų. Upė, besidriekianti per 13 šalies hidroelektrinių, šiandien panaši į tikrų tikriausią rezervuarų kaskadą. Sistema gyvybiškai svarbi žemės ūkiui, miškams, žuvininkystei, be to, tai vienas iš svarbiausių susisiekimo kelių.
Kai federalinė Vandens išteklių agentūra nurodė slenkstines užtvankas uždaryti, jos atviros spėjo išbūti 23 dienas.
Vandens išteklių agentūros specialistas Aleksandras Epifanovas RFE/RL sakė, kad sprendimas išleisti vandenį į žemutinį Volgos regioną priimtas kaip noras paskatinti ikrų gamyba garsėjantį šalies regioną.
„Tai daroma kiekvienais metais balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje, tačiau šiais metais vandens pertekliaus praktiškai nebuvo“, – teigia jis.
A. Epifanovas sutinka, kad, siekiant padėti šalies pietuose esantiems žūklės rajonams, teko kiek nuskriausti žuvininkystės rajonus Volgos viduryje. „Tai tiesa, bet kalbame apie nuo mūsų nepriklausančias aplinkybes. Dar niekas nesugalvojo sistemos, kuri būtų vienodai gera visiems. Jei sudarysime palankias sąlygas žuvims Volgos viduryje, tuomet labai smarkiai nukentėtų upės žemutinės teritorijos, nuostoliai išaugtų gerus tris kartus“, – teigia ekspertas.
Uljanovsko regiono Medžiotojų ir žvejų organizacijos ekspertas Kirilas Luninas RFE/RL sakė, kad viduriniuose Volgos regionuose gali labai smarkiai nukentėti tokios žuvys kaip lydekos, karšiai ir karpiai, nes jie jau padėjo kiaušinėlių džiūti pradėjusiuose Volgos intakuose.
„Vanduo pradėjo sekti kaip tik neršto metu, taigi naujos vados žuvys jau bus mažesnės nei įprastinės, o tai neabejotinai turės įtakos visai populiacijai“, – akcentuoja K. Luninas. Jo teigimu, jau nukentėjo daugiau nei 3 tūkst. neršto vietų centriniame Volgos baseine.
2010 metais, kai Volgos vandenys buvo pavojingai nusekę dėl didžiulės sausros, Toljačio miesto geriamame vandenyje, kurio bent pusę sudaro upės vanduo, išaugo mangano kiekis.
Ekologas S. Simakas sako, kad dabartinė situacija neprilygsta katastrofai, tačiau tokie miestai kaip Toljatis turės brangiau mokėti už geriamo vandens valymą, o visuomenė pajus nemalonius intensyvesnio vandens apdorojimo chloru padarinius. „Žinoma, vandens kokybė pablogės“, – konstatuoja jis.
Teks įprasti
Net kelias knygas apie hidroelektrines Rusijoje parašęs inžinierius Jevgenijus Burdinas pabrėžia, kad vandens sekimo problemą dar pagilina ir faktas, kad visas Volgos užtvankas kontroliuoja valstybinė šalies korporacija „Rusgidro“, tiesiogiai atsakinga šalies valdžiai.
„Generatorių gaunamos pajamos keliauja tiesiai į Maskvą – tiesiai šalies ekonomikos elitui. O jiems rūpi tik vienas vienintelis dalykas – pelnas, gaunamas iš elektros gamybos ir pardavimo. Faktas, kad nebeturime žuvies ar geriamo vandens, yra imperinio mentaliteto rezultatas“, – žurnalistams sakė J. Burdinas.
Biologas Michailas Šustovas, Rusijos mokslų akademijoje studijavęs Volgos baseino ekologiją, sako, kad nusekęs vanduo – tik problemų pradžia. Šalies valdžios gebėjimą veiksmingai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ekspertas vertina skeptiškai.
„Deja, dauguma valdžios seniau inicijuotų programų pasirodė esančios neveiksmingos. Jeigu dabartinę pagalbos Volgos baseinui programą ištiks toks pat likimas, teks priprasti prie būtent tokios Volgos vaizdo, kokį matome dabar. Taigi, turėtume būti pasirengę dar baisesniems scenarijams“, – sako M. Šustovas.