Visuomenės nuomonės tyrėjai fiksuoja dramatišką nuotaikų pokytį. Vis daugiau žmonių ima nerimauti dėl nesibaigiančio pabėgėlių srauto. Kanclerė pamažu praranda pritarimą ir paramą.
Tai laiškas, kuris aiškesnis už aiškų: kalbama apie „didelį susirūpinimą mūsų šalies ir Europos ateitimi“, apie „nekontroliuojamą kasdien vis didėjantį pabėgėlių antplūdį“ ir procedūras, kurios „prieštarauja galiojančiai Europos teisei“.
Vokietijos kanclerei A. Merkel (taip pat priklausančiai CDU) skirtą laišką pasirašė 34 rajonų tarybos nariai, merai ir federalinių žemių parlamentų nariai. Jie išreiškė nuoširdų nusivylimą kanclerės vykdoma politika pabėgėlių krizės metu.
Laiško esmė – nepasitenkinimas kanclerės vykdoma politika. „Šiuo metu vykdoma „atvirų sienų politika“ neatitinka nei Europos, nei Vokietijos teisės, kaip ir nėra suderinama su CDU programa“, – rašoma laiške.
Šį sakinį laiško autoriai, laikydamiesi atsargumo priemonių, paryškino. Jie eina dar toliau ir kelia lojalumo partijai klausimą: „Didelė mūsų partijos narių ir rinkėjų dalis dėl dabartinės CDU vadovaujamos federalinės vyriausybės linijos pabėgėlių politikos klausimais jaučiasi nebeatstovaujami“.
Jokių įrodymų laiške nepateikiama. Tiesiog taip diktuoja intuicija. Po laišku pasirašęs Meklenburgo-Pomeranijos federalinės žemės parlamento Piliečių laisvių komiteto pirmininkas Marcas Reinhardtas teigia: „Laišku siekiama ne pakenkti kanclerės autoritetui, o jai parodyti, kad pirminėse struktūrose esama ir kitokių nuotaikų“.
Vis dėlto visi laiško autoriai supranta, kad šis signalas visuomenėje bus laikomas akivaizdžia kritika A. Merkel atžvilgiu.
Vis dėlto pasirašiusiųjų sąraše ne visos federalinės žemės atstovaujamos vienodai. Čia nematyti Bavarijos politikų, dauguma pasirašiusiųjų yra iš Berlyno ir rytinių žemių, daugiausia Saksonijos ir Tiuringijos.
Į akis krenta ir tai, kad po laišku pasirašė daug „Jaunimo sąjungos“ (vok. Junge Union) narių. Pasak M. Reinhardto, taip ilgai laukta tik todėl, kad norėjosi surinkti mažiausiai tris dešimtis tokią iniciatyvą remiančių asmenų.
„Neatmetama galimybė, kad prisijungs ir Bavarijos atstovai, bet kuriuo atveju iki Partijos suvažiavimo privalome turėti vienodą liniją“, – teigia M. Reinhardtas.
Kanclerė asmeniškai turėtų agituoti prieš imigraciją
Minėtame laiške pasirašiusieji asmenys pirmiausia išreiškia susirūpinimą dėl vietos valdžios institucijų perkrovimo. „Vokietijos talpumas pasiekė… ribas, o kai kuriose vietose jau yra išnaudotas. Nepaisant to, per artimiausias savaites ir mėnesius galima tikėtis tolimesnio didelio pabėgėlių antplūdžio“, – rašoma laiške.
Tai, kad laiško nepasirašė svarbiausieji partijos asmenys, jo smogiamosios jėgos nesumenkina. A. Merkel partijos viduje gali būti tik sunkiau, kai nepasitenkinimą reiškia būtent tokie pareigūnai, kurie praktiškai įgyvendina jos skelbiamą „draugiškumo kultūrą“ – pirminių struktūrų politikai.
Jie skelbia pavojų ir integracijos klausimu, juk didžioji dalis pabėgėlių artimiausioje ateityje nebus integruoti į darbo rinką, nes vyraujantys socialiniai vaizdai „gerokai skiriasi nuo mūsų vakarietiškų vertybių“.
Tačiau laišką pasirašiusieji neapsiriboja vien dabartinės padėties kritika. Jie iškelia penkis reikalavimus, kurie daugelyje sričių sutampa su jau aptartomis priemonėmis: atnaujinti Dublino konvencijos vykdymą, labiau remti, tačiau tuo pat metu ir daryti spaudimą šalims partnerėms Turkijai ir Graikijai, pagreitinti deportavimo procedūras ir sustiprinti finansinę pagalbą krizę išgyvenančių šalių tiesioginėms kaimynėms.
Tik į akis krenta viena formuluotė: „Federalinė vyriausybė ir jūs asmeniškai (Merkel, red.) turėtumėte per laikraščių skelbimus pagrindinėse šalyse, iš kur atvyksta pabėgėliai, ir socialinius tinklus skleisti, kad politiškai nepersekiojami pabėgėliai neturi teisės atvykti į Vokietiją ir bus ryžtingai deportuojami“.
Pabėgėlių skaičius gali patrigubėti
Nors žiniasklaidos atstovai fotoaparatais bei filmavimo kameromis iš pabėgėlių minios ir stengiasi pritraukti kuo daugiau gražių vaikų, vis viena susidaro įspūdis, kad į Europą bėga daugiausiai jauni vyrai.
Šį įspūdį paremia ir oficiali statistika, nurodanti, kad 70 ir daugiau procentų pabėgėlių sudaro jauni vyrai. Dalis jų leidosi į pavojingą ir tolimą kelionę turėdami tikslą rasti saugų gyvenimą Europoje ne tik sau, bet ir savo šeimoms.
Vokietijos valstybinės institucijos šįmet jau ne sykį koregavo pabėgėlių skaičius: vasario mėnesį dar kalbėta apie 300, liepą – apie 450, rugpjūtį – apie 800 tūkstančių, o rugsėjį jau prabilta apie milijoną šiais metais šalį pasieksiančių pabėgėlių.
Pastarosiomis dienomis per žiniasklaidą nerimo banga nuvilnijo naujas rekordinis skaičius: Vokietiją šįmet pasieks 1,5 milijono pabėgėlių.
Oficialusis Berlynas išsakė abejonę dėl tokios prognozės rimtumo. O štai Vokietijos šeimos reikalų ministrė, socialdemokratė Manuela Schwesig, priminė, kad dabartiniai pabėgėliai vos gavę prieglobstį skubės paduoti paraiškas dėl jų šeimos narių priėmimo, dėl ko dabartinis pabėgėlių skaičius neišvengiamai dar gerokai šoktels į viršų.
Mat, Vokietijos politinio prieglobsčio įstatyme numatyta šeimos susijungimo direktyva pripažįsta pabėgėliams teisę legaliai parsikviesti savo šeimos narius: sutuoktinį ir dar nesuaugusius vaikus, o nepilnamečiai vaikai – tėvus ir dar nesuaugusius brolius bei seseris.
Apie šią šeimos sujungimo galimybę yra puikiai žinoma ir šalyse, iš kurių dabar plūsta pabėgėliai. Antai sirų pabėgėlių stovykloje vienas pagyvenęs vyriškis televizijos korespondentams sakėsi išsiuntęs į Vokietiją savo keturiolikmetį sūnų, kad šis vėliau parsikviestų likusią šeimą. Veikiausiai dėl to toks neįprastai didelis vaikų bei jaunuolių, atvykstančių į Europą be suaugusiųjų palydos, skaičius.
Tuo paaiškintina ir neproporcingai didelė jaunų vyrų dalis: praėjusiais metais du trečdaliai politinio prieglobsčio prašytojų Vokietijoje buvo jauni vyrai, 70 procentų jų – jaunesni nei 30 metų. Panašius duomenis pateikia ir Eurostatas: amžiaus grupėje nuo 14 iki 34 metų vyrai sudaro tris ketvirtadalius visų pabėgėlių.
Dažnas naujojo tautų kraustymosi stebėtojas klausia: kodėl gi tarp pabėgėlių dominuoja jauni vyrai? Kur jų žmonos? Vaikai? Kodėl jie tokie egoistai, – bėga patys, pavojuje palikę savo šeimas?
Atsakydamas į šį klausimą, Pro–Asyl vadovas Günteris Burkhardtas aiškina, kad daugelis tiesiog neišgali tokios tolimos kelionės apmokėti visai šeimai. Tad dažnas šeimos tėvas nusprendžia pats vienas leistis į rizikingą kelionę, o paskui šeimą parsikviesti legaliai, saugiu keliu.
Kadangi šalyse, iš kurių dabar atvyksta pabėgėliai, šeimos paprastai gausios, tai „Bild“ suskubo skambinti pavojaus varpais, esą, kiekvienas pabėgėlis parsikvies papildomai nuo 3 iki 8 asmenų. O tai reikštų jau nebe milijoną, o galbūt net septynis milijonus imigrantų per metus.
Vis dėlto ekspertai tokius skaičius laiko išpūstais, – juk dalis pabėgėlių jau dabar atvyksta su šeimomis, o nemaža dalis atvykėlių – viengungiai jauni vyrai. Remiantis ankstesniųjų metų patirtimi, dabartinis pabėgėlių skaičius, pasak Migracijos ir pabėgėlių tarnybos, galėtų patrigubėti.
Neramūs signalai siunčiami ir iš Vokietijos ambasadų Turkijoje, Libane, Jemene, Afganistane, kur darbuotojai nebespėja išdavinėti vizų Vokietijoje jau pabėgėlio statusą gavusiųjų – taigi ne dabartinių, o ankstesnių – pabėgėlių artimiesiems.
Pirmadienį Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai retoriškai klausė, ar Vokietija yra pasiruošusi priimti dar 900 tūkstančių žmonių.
Tokie klausimai varo į neviltį jau ir taip visokeriopą limitą pasiekusias Vokietijos valstybines institucijas. Žemių ir ypač komunų vadovai nerimauja, kad tokio pabėgėlių skaičiaus nepakels finansiškai, nesugebės suteikti jiems pastogės, jau nekalbant apie staigiai padidėsiantį vaikų darželių bei mokyklų poreikį.
Dėl to dalis politikų, ypač krikščionių socialinės sąjungos (CSU) narių, reikalauja bent keliems metams įšaldyti šeimų susijungimo direktyvą. Gal tokia priemonė pristabdytų pabėgėlių srautą? Gal vyrai, žinodami, kad negalės parsikviesti šeimų, nesileis į Europą?
Kanclerė Angela Merkel tokias pataisas laiko nehumaniškomis. Ją remia ir dalis krikščionių demokratų bei socialdemokratų, jau nekalbant apie opozicines partijas, kurios aukštai iškėlusios laiko humanizmo vėliavą. Nors kol kas niekas iš jų nepateikia konkrečios strategijos, kaip galima būtų realiai spręsti ūmai su pabėgėliais užgriuvusias problemas.
Gerai, kad atvyksta ir moterys
Suprantama, atvykusiųjų atgal nebeparsiųsi. Ekspertų ir politikų teigimu, moterys ateityje galėsiančios netgi tapti integracijos proceso ramsčiu. Tik nevalia kartoti praeities klaidų, kai rūpintasi vokiečių kalbos mokyti ir į darbo rinką integruoti tik vyrus, moteris paliekant patriarchalinėje namų aplinkoje.
Manuela Schwesig sako, kad pirmiausia būtina rūpintis moterų ir vaikų globa bei integracija. Be to, vyro ir moters lygiateisiškumas privalo tapti esminiu atvykėlių integracinės programos punktu. Pasak ministrės, tai svarbu ne vien moterims, bet netgi labiau – patiems vyrams. Nes tuo būdu jie bus priversti perimti Vakaruose galiojančius elgesio standartus.
Kaip tai būtina, atskleidžia ir pabėgėlių stovyklose bei prieglaudose nereti moterų diskriminacijos, žeminimo atvejai. Kaip teigia Vokietijos žmonių teisių instituto juristė Heike Rabe, moterims, ypač vienišoms, čia neretai gresia tapti buitinio smurto ar seksualinės prievartos aukomis.