Ženkime žingsnį atgal ir pažiūrėkime, ką sukėlė Sirijos karas: praėjus trumpam laikui po Paryžius išpuolių – vienų baisiausių išpuolių Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o taip pat Europos neoficialiai sostinei Briuseliui vis dar esant dalinai paralyžiuotai baiminantis teroro išpuolių, NATO narė numuša rusų naikintuvą.
Jeigu tai būtų įvykę Šaltojo karo metu, būtume galėję kalbėti apie branduolinio karo galimybę. Laimei, tas konfliktas jau praeityje. Vietoj to, kad pultų vesti branduolinių raketų kodus, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sušaukė skubų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susirinkimą, o NATO rengia savo skubų posėdį.
Tačiau nereikėtų tokių žingsnių vertinti kaip ramybės ženklo: įsiutusi Rusija Turkiją pavadino „teroristų bendrininke“, o V. Putinas perspėjo apie „rimtas pasekmes“. Ir tai yra tik naujausi posūkiai šiuo metu pasaulyje sudėtingiausiame konflikte.
Tuoj po Paryžiaus žudynių popiežius Pranciškus pareiškė, kad šie teroro aktai buvo dalis nesuderinto „Trečiojo pasaulinio karo“. Tačiau karas Sirijoje jau pats virsta šio amžiaus pasauliniu karu.
Sirijos konfliktas, kuris 2011 metais virto mirtinu po to, kai reaguodamas į raginimus eiti demokratiniu keliu Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas išžudė protestuotojus, jau tapo pasauliniu smurto viesulu, juodąja skyle, kuri sutraukia kitus konfliktus. Diena po dienos daugėja nesutarimų tarp konkuruojančių grupuočių, ir jie skatina dar didesnes kovas ir gausina į juos įsitraukiančiųjų gretas.
Viskas prasidėjo nuo B. al-Assado ir demokratijos siekiančių protestuotojų akistatos. Vėliau į konfliktą įsitraukė konkuruojančios grupės. Nuosaikieji buvo supjudyti su ekstremistais, o vėliau ekstremistai – su ultraekstremistais.
Konfliktas susipynė su šitų ir sunitų bei arabų ir iraniečių nesutarimais. Irano remiama Libano „Hezbollah“ kovoja su Persijos įlankos šalių remiamais kovotojais. Su „Al Qaeda“ susijęs „Nusros frontas“ kovoja su „Islamo valstybe“, kurdai kovoja su „Islamo valstybe“ ir Sirijos kariuomene, o Turkija kovoja su kurdais, „Islamo valstybe“ ir siekia B. Al-Assado pasitraukimo.
Taip pat yra ir daugiau šalių ir galimų rimtesnių geopolitinių pasekmių. Dar yra Rusija, JAV ir „kovos su „Islamo valstybe“ koalicija“, ir greitai Prancūzija suformuos savo bloką kovai su „Islamo valstybe“.
Nors Rusija ir Turkija giriasi, kad kovoja su „Islamo valstybe“ – „civilizuoto“ pasaulio priešu, iš tiesų kiekviena iš jų galvoje turi kitokių tikslų. Būtent dėl to antradieninis incidentas prie Turkijos ir Sirijos sienos nebus palaikytas tik nelaimingu atsitikimu karo veiksmų lauke.
Rusija Sirijoje nekovoja su „Islamo valstybe“, o siekia išsaugoti B. al-Assado režimą kaip nuolatinį Rusijos sąjungininką. O Turkija turi du tikslus: apkarpyti sparnus nepriklausomybės siekiantiems kurdams bei nuversti B. al-Assadą.
Nors Turkijos ir jos sąjungininkų tikslai skiriasi, ypač dėl to, kad Ankara iki šiol į „Islamo valstybę“, kuri yra kurdų priešas, žiūrėjo pro pirštus, NATO blokas iš esmės sutaria dėl antipatijos B. al-Assadui.
Taip pat yra dar platesnis geopolitinis kontekstas: Rusija siekia pakenkti Amerikos pozicijoms Artimuosiuose Rytuose ir vykdo V. Putino politiką, kurios tikslas mesti iššūkį Vašingtonui ir jo nepaisyti.
Nors JAV prezidentas Barackas Obama mėgino patikinti amerikiečius, kad valdžios priemonės kovai su „Islamo valstybe“ duoda rezultatų, V. Putinas į Siriją nusiuntė didžiules karines pajėgas ir pakeitė konflikto scenarijų. B. al-Assado režimo galas jau beveik artėjo, tačiau V. Putinas, stojęs į Irano ir „Hezbollah“ pusę, užtikrino, kad tai neįvyktų dar labai ilgai. O dabar, kai „Islamo valstybė“ ėmė rengti teroro išpuolius Vakarų Europoje, B. al-Assado režimas turi dar didesnes išgyvenimo galimybes.
Sunku suprasti? Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Kiekvienas šioje kovoje turi priešų ir draugų priešingoje barikadų pusėje.
Štai kaip atrodo pasaulinis karas: svetimi sugulovai, konkuruojančios darbotvarkės, patogūs aljansai. Ir jeigu manote, kad karo esmė – nesutarimai ir ideologijos – yra neaiški, pamėginkite išaiškinti dėl ko kilo Pirmasis pasaulinis karas. Aiškumas nėra būtina pasaulinio karo sąlyga.
Sirijos pasaulinis karas jau įtraukė daugybę šalių. Pernai Jungtinės Valstijos subūrė plačią daugiau nei šešiasdešimties šalių tarptautinę koaliciją, kurios tikslas yra kovoti su „Islamo valstybe“. O pastaroji, savo ruožtu, plėtė savo veiksmų lauką. Taip pat atsirado „Islamo valstybės“ atšakų ir sekėjų, kurie rengė išpuolius visame pasaulyje.
Sirijoje įsikūrusi organizacija ne tik kontroliuoja teritorijų Sirijoje ir Irake. Jos pasekėjai kontroliuoja teritorijas Libijoje, Sinajaus pusiasalyje Egipte, Nigerijoje ir kai kuriose kitose Afrikos dalyse. Ir geografija grupuočių, kurios skelbia ištikimybę kalifatui, driekiasi dešimtis tūkstančių kilometrų iki Afganistano, Indonezijos, Pakistano, Alžyro ir Filipinų.
Sirijoje ir Irake žuvo daugelio tautybių žmonės. „Islamo valstybė“ visiems rodė, kaip žudomi amerikiečiai, britai, egiptiečiai, japonai, korėjiečiai, kinai ir kitų tautybių žmonės.
Pabėgėliai iš Sirijos apsigyveno net Urugvajuje, o per teroristų grupių ar su Sirijos kovotojais siejamų atskirų asmenų surengtus išpuolius žuvo žmonės iš Sirijos, Irako, Libano, Turkijos, Kanados, Prancūzijos, Australijos, Nigerijos, Danijos ir kitų šalių. Ir nepamirškime Egipto, kur, kaip mano žvalgybos ekspertai ir Rusijos valdžia, teroristai prieš kelias savaites susprogdino rusų keleivinį lėktuvą.
Ar tai neatrodo, kaip pasaulinis karas?
Terminas „pasaulinis karas“ paprastai siejamas su dviem dideliais konfliktais XX-ame amžiuje. Ryškus skirtumas šį kartą yra tas, kad Jungtinės Valstijos nenori veltis: šalies visuomenė nori likti nuošalyje ir sako: „Tai ne mūsų kova“.
Tačiau verta nepamiršti, kad praeityje konfliktai pasibaigdavo tik tuomet, kai Jungtinės Valstijos suvokdavo, kad neįmanoma apsimesti, jog brutalus konfliktas už tūkstančių kilometrų nuo Amerikos krantų jų neliečia.