Keršto valanda išmušė kaip tik tuomet, kai 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, padalijęs Rytų Europą į įtakos sferas. Pagal šį susitarimą po savaitės vokiečių kariuomenė užpuolė Lenkiją, o dar po 17 dienų Raudonoji armija pajudėjo į Vakarus pasiimti savo grobio – Besarabijos, Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos. Netrukus, rugsėjo 28 d., slaptaisiais protokolais buvo patvirtinta Lenkijos padalijimo linija ties Sano, Bugo ir Narevo upėmis.
Maskvai atsirado puiki proga įgyvendinti savo keršto planus. Jų bendras istorinis pavadinimas – Katynė, kur 1940 m. balandžio – gegužės mėnesiais buvo sušaudyta beveik 22 tūkst. lenkų karininkų ir kareivių, pusę metų laikytų NKVD lageriuose ir kalėjimuose. Bet šis nusikaltimų sąrašas būtų nepilnas, jeigu nepaminėtume Katynės žudynių vadinamojo „baltarusiškojo“ sąrašo, apie kurį išties nedaug žinoma.
Kaip rašo laikraštis „Belorusskije Novosti“, 1939 09 18 SSRS komunistų partijos centro komiteto politinis biuras nurodė „enkavėdė“ daliniams, įeinantiems į Baltarusijos ir Kijevo ypatingąsias karines apygardas, paimti apsaugai pastatus bei stovyklas, kuriose bus laikomi karo belaisviai ir internuotieji. Kitą dieną SSRS gynybos liaudies komisaras K.Vorošilovas įsakė organizuoti lenkų belaisvių išvežimą į šalies gilumą. Kaliniai turėjo būti gabenami tokiais maršrutais, kad jie nesikirstų su Raudonosios armijos judėjimo prie vakarinių SSRS sienų keliais (nuo rugsėjo 17 d. ši kariuomenė pradėjo telktis prie vadinamosios Kerzono linijos Rytų Lenkijoje). Vidaus reikalų kariuomenė belaisvius perėmė rinkimosi punktuose, kurie Baltarusijos teritorijoje buvo Orechove, Radoškovičiuose, Stolbcuose, Timkovičiuose ir Žitkovičiuose.
Įdomi detalė: rugsėjo 22-ąją Baltarusijos fronto vadavietė gavo slaptą nurodymą, kad, jei patektų anksčiau lenkų į nelaisvę paimti Vokietijos kariuomenės kareiviai ir karininkai, juos reikia nedelsiant paleisti. Matyt, tai buvo daroma Molotovo-Ribbentropo susitarimų dvasia, nors A.Hitleris jau brazdinosi prie pat SSRS sienų...
Tų metų rudenį prasidėjo masiniai suiminėjimai. Į sulaikymo vietas ir stovyklas pateko ne tik lenkų kariškiai ar policijos tarnautojai, bet ir kiti II-osios Žečpospolitos piliečiai.
Beje, ši XVIII a. pabaigoje iširusi Lenkijos ir Lietuvos valstybė antrąja pasivadino po to, kai 1918 11 11 generolas Jozefas Pilsudskis perėmė karinę valdžią iš Regentų tarybos, o po trijų dienų – ir civilinę. Lietuva nelaikė savęs bendros valstybės dalimi ir nevadino jos II-ąją Abiejų Tautų Respublika. Bet tokia Žečpospolita buvo pripažįstama Vakaruose. Nuo 1939 m. rugsėjo pabaigos iki 1945 07 05 jos vyriausybė veikė tremtyje (Londone), bet tą pokario dieną baigėsi Jungtinės Karalystės ir JAV pripažinimo terminas, ir taip II-oji Žečpospolita nustojo būti tarptautinės teisės subjektu. Manoma, kad III-oji valstybė atgimė 1990 m., kai paskutinis vyriausybės tremtyje vadovas perdavė įgaliojimus pirmajam atgimusios Lenkijos prezidentui Lechui Walęsai...
Taigi, kaip 1939 10 22 pažymoje vadovybei rašė Baltarusijos „enkavėdė“ šefas Lavrentijus Canava, per mėnesį vykusią „operatyvinę-čekistinę priemonę“ vakarinėje sovietinėje dalyje buvo suimta 4315 žmonių. Daugiausiai iš jų – 716 – buvo sulaikyta lenkų policijos, žandarmerijos ir pasienio apsaugos vadovaujančių darbuotojų, po to – 640 - „kontrrevoliucinių“ partijų lyderių bei aktyvistų, 512 lenkų žvalgybos agentų, suimti 523 asmenys, apkaltinti šnipinėjimu, 595 policijos ir žandarmerijos agentai ir t.t.
Suimtuosius be jokių skrupulų įrašydavo tai į kontrrevoliucinių elementų, tai į buožių, „šliachtų“, dvarponių, šnipų sąrašus. Daug buvo sušaudyta vietoje, kiti iškeliavo į Sibirą, Tolimuosius Rytus, Kazachstaną arba Archangelsko sritį.
Kalėjimai ir lageriai buvo pilni. 1940-ųjų kovą Lavrentijus Berija pasirašė nurodymą „iškrauti“ Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos kalėjimus. Taip į garsų griežto režimo kalėjimą „Volodarka“ Minske buvo pergabenta apie 2000 buvusių policininkų iš Silezijos. Daugelis jų pateko į Katynės „baltarusiškąjį“ sąrašą... Kitaip sakant, buvo nužudyti kaip ir jų tėvynainiai miške prie Smolensko.
Kaip laikraščiui „Rossijskaja gazeta“ pripažino Rusijos saugumo tarnybos archyvo vadovas Andrejus Artizovas, iš visų 183 Katynės bylos tomų 116 dar įslaptinti. Gali būti, kad vadinamasis „baltarusiškas“ sąrašas yra sunaikintas. Iki šiol archyvuose ieškoma NKVD Baltarusijoje nužudytų 3870 lenkų pavardžių.
Pernai birželį tinklapiui „Wirtualna Polska“ duotame interviu buvęs komunistinės Lenkijos vadovas Woicechas Jeruzelskis pasakojo, kad 1990 04 13 M.Gorbačiovas televizijos prožektorių šviesoje pareiškė, kad lenkų karininkus J.Stalino nurodymu sušaudė NKVD. Tuomet jis perdavė V.Jeruzelskiui vardinį sušaudyti pasmerktų lenkų sąrašą, o netrukus Rusijos prokuratūra ėmė tirti baudžiamąją bylą Nr. 159 („Katynės byla“). Dokumentai buvo išslaptinti 1992 m. B.Jelcino nurodymu, o jų kopijos paketais perduodamos Lenkijai.
Tarp tų dokumentų paskelbta ir L.Berijos J.Stalinui 1940 03 05 rašyta keturių puslapių atmintinė, kurioje siūloma ypatinga tvarka išnagrinėti belaisvių lageriuose laikomų tūkstančių Lenkijos piliečių bylas ir skirti jiems aukščiausią bausmę – sušaudyti. Dokumentas nulėmė ir belaisvių lageriuose laikytų 14700 lenkų, taip pat Ukrainos ir Baltarusijos vakarinių sričių kalėjimuose laikytų 11 tūkst. asmenų likimą.
Keršto krauju pažymėti dviejų slaviškų tautų santykiai. Nors jų lyderiai susitinka dažnai, karštai glėbesčiuojasi, kartais ir ašarą nubraukia, gedėdami Katynės aukų, vienų ir kitų užantyje nešiojami akmenys dar įkaitę. Kas gali paneigti, kad kažkada kažkas pirmas nesvies nesantaikos akmens į kaimyną...