Nuo radiacijos net zvimbiantis namas
„Nežiūriu filmų apie Černobylį, nieko neskaitau apie avariją. Melas visa tai, melas“, – man pasiteiravus, ar matė ypatingo populiaruno sulaukusį amerikiečių sukurtą serialą, galvą purtė Kijevo pakraštyje, vadinamajame černobyliečių name, gyvenantis Vasilijus.
Tą istorinę dieną, kai Černobylio atominėje įvyko avarija, Vasilijus – asmeninis Černobylio atominės elektrinės direktoriaus Viktoro Briuchanovo vairuotojas, ketino dalyvauti vestuvėse – vėžinti jaunavedžius. Iš vakaro pasiruošė kitai dienai – pasikabino išlygintus marškinius, kostiumą. Tačiau jų taip ir neprireikė. Po vidurnakčio jį pažadino skambutis. „Važiuok, atominėje avarija. Reikia išgabenti žmones“.
Vasilijui jau paryčiais teko prie elektrinės vežti atominės direktorių, kitus specialistus. Vėliau į mirties zoną vežiojo daugybę avarijos likvidavimo darbuose dalyvavusių armijos vadovų, mokslininkų, valdininkų.
„Visokių ponų atvykdavo: ir mokslininkų, ir sovietinių vadų. Greitai man pasidarė blogai su galva, pradėjo silpti regėjimas. Galėjau gauti invalidumą, bet ten tokios pensijos, kad atsisakiau“, – pasakojo dar kurį laiką greitosios pagalbos automobillį vairavęs buvęs Pripetės gyventojas.
Į šį įspūdingo dydžio, kone visą kvartalą užimantį černobyliečių namą, pastatytą nuo Kijevo centro nutolusiame mikrorajone, atvykau jau po kelionės į Černobylio zoną. Susitikau su būreliu žmonių, kurie kone plikomis rankomis kovojo su nelaime, kokios pasaulis dar nebuvo regėjęs.
Nebežinau, ar Vasilijus besulaukė šios dienos. Ant suoliuko užkluptas nugeltęs vyras regis net spinduliavo radiaciją. Tame name gyvenanti moteris sakė, kad nei draugai, nei giminės nenori jame lankytis, neva, visas apie 500 šeimų iš zonos priglaudęs namas net gaudžia nuo radiacijos.
