Paprastai ramią EK vidudienį surengtos spaudos susitikimo eigą sutrikdė žodinis susirėmimas tarp reporterių ir vyriausiojo Komisijos atstovo spaudai Margaritis‘o Schinas‘o.
Incidentas kilo jau kurį laiką netylant klausimams dėl žaibiško M. Selmayrio pakilimo karjeros laiptais. Šis valdingiausiu Jeano-Claude‘o Junckerio personalo vadovu laikomas politikas staiga tapo generaliniu sekretoriumi, kuriam privalės paklusti visi prie Komisijos darbo prisidedantys tarnautojai.
Netrukus buvo prabilta apie makiaveliškas machinacijas. Kalbos sklido ir apie Komisijos narių papirkinėjimą, ir apie išeitinių išmokų jų kadencijos pabaigoje padidinimą, ir apie menamą Teisės tarnybos prerogatyvų perėmimą. Visas šias prielaidas Komisija atkakliai neigė.
M. Selmayrio skyrimas skeptiškai įvertintas ir todėl, kad dabar vadovaujančias pareigas einančių asmenų gretas papildė dar vienas vokietis (juk Europos Parlamento ir Europos išorės veiksmų tarnybos generaliniai sekretoriai – taip pat vokiečiai), o institucijoje, kurios aukščiausiose struktūrose moterys taip nėra pakankamai atstovaujama lytis, atsirado dar vienas vyras. Nurodymų dar kartą apsvarstyti skiriamą kandidatūrą buvo gauta net iš Parlamento.
Iš savaitę trukusios kelionės po Vakarų Balkanus, kur lankėsi kartu su J. C. Junckeriu, grįžęs ir savaitgalį gimtojoje Graikijoje praleidęs M. Schinas‘as laikėsi iš pažiūros tvirtos pozicijos.
„Visos procedūros, kartoju – visos teisinės procedūros, susijusios su tarnybos nuostatomis, buvo atliktos itin skrupulingai“, – pareiškė jis per vidudienio spaudos konferenciją ir dar kartą patikino, kad viskas buvo daroma griežtai vadovaujantis taisyklėmis.
Spaudos konferencijų salėje niekas juo taip lengvai, atrodo, nepatikėjo.
Tradiciškai generalinį sekretorių savo nuožiūra gali skirti Komisijos prezidentas, tačiau M. Selmayrio pirmtakai buvo pakankamai ilgai pradirbę valstybės tarnyboje, kol jiems buvo patikėtos pačios aukščiausios pareigos, o teisininko išsilavinimą turintis M. Selmayris anksčiau nėra dirbęs nei generalinio direktoriaus pavaduotoju, nei generaliniu direktoriumi jokiame Komisijos padalinyje.
Nuo pat M. Selmayro skyrimo į šį postą vasario 21 d. pasipiktinimas tik augo, o Komisija, atrodo, to kažkodėl nesitikėjo ir tinkamai nepasirengė.
Pripažinus, kad M. Selmayris buvo trumpam paskirtas generalinio sekretoriaus pavaduotoju, kad įgytų tolesniam paaukštinimui valstybės tarnyboje būtiną laipsnį, įtūžis dar labiau padidėjo. Juk naujos, aukštesnės pareigos jam buvo patikėtos visiškai netrukus ir, beje, po Alexanderio Italianerio atsistatydinimo. Nors tokio žingsnio J. C. Junckeris sakė laukęs jau gerus porą metų, daugeliui jis buvo netikėtas.
Komisija taip pat pripažino, kad be M. Selmayrio buvo svarstyta ir kita, bet tik viena, kandidatūra į generalinio sekretoriaus pavaduotojo postą. Tas kitas asmuo, pasak Komisijos, savo kandidatūrą atsiėmė dar nesibaigus svarstymui.
Kas tai buvo, Komisija nepasakė, tačiau Jeanas Quatremer, ilgametis ES korespondentas, dirbantis Prancūzijos laikraštyje „Liberation“, pareiškė, kad tas asmuo – tai Clara Martinez Alberola, buvusi M. Selmayrio pavaduotoja, dabar pakeitusi jį J. C. Junckerio kanceliarijos vadovo poste.
Pirmadienį, kai vidudienio spaudos konferencijoje kilo nemenkas sambrūzdis, J. Quatremer, žinoma, buvo pirmosiose maištininkų gretose. Galop reporteriai ėmė reikalauti, kad M. Selmayris pats ateitų ir atsakytų, kaip pavyko gauti naują darbą, ar visi turi galimybę gauti pakankamai informacijos apie atsiradusias laisvas vietas ir ar viskas šįkart vyko laikantis ES reglamento.
„Šios institucijos jums nepriklauso, – mestelėjo J. Quatremer M. Schinas‘ui, reaguodamas į primygtinį jo tvirtinimą, kad visi klausimai ta tema jau užduoti ir atsakyti. – Jos priklauso Europos piliečiams, todėl mes turime visas teises uždavinėti klausimus ir kartoti juos taip dažnai, kaip manome esant reikalinga, – jokių pamokų apie dorovinį elgesį mus duoti nereikia“. Tai išrėžęs, J. Quatremer, aišku, uždavė papildomų klausimų.
„Sakėte, kad viskas buvo teisėta, taisyklės nepažeistos. Vis dėlto man taip neatrodo ir, kaip Prancūzijos viešajai nuomonei atstovaujantis asmuo, galiu pasakyti, kad įžvelgiu šiokią tokią problemą“, – pasakė jis M. Schinas‘ui.
Prancūzų žurnalisto priekaištai dėl tarnautojo iš Vokietijos paaukštinimo ypač didelio įspūdžio su žiniasklaida bendraujančiam graikui nepadarė.
Kai kurie žurnalistų priekaištai buvo ypač tiesmuki. Pavyzdžiui, keletas reporterių užsiminė, kad, sprendžiant iš Komisijos atsakymų, M. Selmayris, dar nė neprasidėjus paraiškų teikimui, kuo puikiausiai žinojo, kad gaus norimas pareigas.
„Galbūt įniršis nuslūgtų, jei pats Martinas Selmayris ateitų į spaudos konferencijų salę“, – samprotavo Jamesas Crispas, Jungtinės Karalystės dienraščio „Daily Telegraph“ žurnalistas.
Su humoru į tokias replikas pabandęs pažvelgti M. Schinas‘as, savo ruožtu, paklausė: „Galbūt norite pasakyti, kad jis netrukus užims ir mano vietą?“
„Esu įsitikinęs, kad neatsisakytų“, – atkirto J. Crispas.
Vis dėlto triukšmas netilo ne tiek dėl įsitikinimo, kad griežčiau laikantis taisyklių būtų gautas kitoks rezultatas, kiek dėl paties M. Selmayrio asmenybės. Šis politikas vertinamas ir kaip grėsmingas bei nekenčiamas, ir kaip gerbiamas bei vertinamas.
Prancūzai turi labai tikslų žodį lyg iš dangaus nukritusioms pareigoms įvardyti. Taip, kaip M. Selmayriui nusišypsojusią tarnybinę sėkmę jie vadina parachutage.
Šis terminas toks senas kaip ir pati valstybės tarnybos institucija. Nuo seno šiuose sluoksniuose besisukiojantys valstybės tarnautojai sako, kad atvejų, kai naudingais ryšiais susisaistęs asmuo tarsi iš viršaus nuleidžiamas į kokį nors atsakingą postą, Komisijoje yra buvę ne kartą. Vis dėlto užimti generalinio sekretoriaus kėdės šitokiu būdu dar niekam neteko.
M. Selmayris jau anksčiau garsėjo tradicinių Komisijos procedūrų nepaisymu, o dėl polinkio tvirtai valdyti kolegas ir su žemėmis lyginti oponentus jam buvo prilipdyta „Berlaymont“ monstro etiketė.
Staigus M. Selmayrio šuolis karjeroje ir ligšiolinė jo reputacija natūraliai suponavo dar vieną klausimą – koks gi kitas atsakingas postas numatytas jo užsibrėžtoje darbotvarkėje.
Vienas iš galimų variantų, kaip spėjama, – galingos ir nepriklausomos Teisės tarnybos, ne generaliniam direktoriui, o tiesiogiai Komisijos prezidentui atskaitingo direktorato, perėmimas, o vėliau ir išformavimas, neapsieisiantis be priverstinio dabartinio jos direktoriaus Luiso Romero-Requenos atsistatydinimo.
Komisijos atstovas spaudai patikino, kad tokio plano tikrai nenumatyta. „Kategoriškai neigiame bet kokius teiginius apie planuojamą Teisės tarnybos reorganizavimą, – nurodė atstovas spaudai išplatintame pranešime. – Esame labai patenkinti ir Teisės tarnybos, ir generalinio jos direktoriaus darbu, todėl savo poste jis galės likti tiek, kiek pats manys būtina.“
