Liepos mėnesį E. Macronas drąsiai pasiūlė, kad iš visų pretendavusių kandidatų komisijai turėtų vadovauti U. Von der Leyen. A. Merkel jam nusileido, nors pati pasisakė už politinį procesą: vis dėlto nė vienas iš kitų kandidatų neatrodė pajėgus vadovauti parlamento daugumai.
Galiausiai nedidele balsų persvara buvo patvirtinta U. Von der Leyen kandidatūra. Įstatymų leidėjai ėmėsi menkai užmaskuoto keršto prieš E. Macroną, atmesdami jo pasirinktą kandidatę į Europos Komisiją – Sylvie Goulard. E. Macronas buvo priverstas į jos vietą paskirti technologijų srities verslininką ir buvusį ministrą Thierry Bretoną, kuriam šiaip ne taip pavyko gauti postą.
Po to, kai parlamentas kelias savaites praleido kalbėdamasis su pasiūlytais komisijos nariais ir kai kuriuos atmesdamas – tam, kad U. Von der Leyen žinotų, jog nuolaidų negaus, – mėnesiu vėliau, nei buvo planuota, jis pagaliau buvo pasirengęs leisti jai ir komisijos nariams perimti pareigas.
Tai nereiškia, kad U. Von der Leyen nebebus kliūčių žengti į priekį. Žalieji, kurie per balsavimą dėl patvirtinimo susilaikė, visada reikalaus iš komisijos daugiau, o patenkinti kitas centristines frakcijas taip pat nebus lengva, atsižvelgiant į didėjantį atotrūkį tarp centro kairės ir centro dešinės – netgi Vokietijoje, kur vieni ir kiti valdo kartu.
Tačiau U. Von der Leyen komisija tikriausiai didesnių problemų turės ne su parlamentu, bet su Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro nacionaliniai lyderiai. Dvi tarybos narės, Prancūzija ir Vokietija – šalys, kurios turėtų vesti Europą į priekį po „Brexit“ – pastaruoju metu yra surėmusios ragus.
E. Macronas pasipriešino deryboms su potencialiomis naujomis ES narėmis Albanija ir Šiaurės Makedonija ir atkakliai siūlė planą padaryti Europos kariuomenę labiau nepriklausomą nuo Jungtinių Valstijų. Vokietija abiem atvejais jam nepritarė.
A. Merkel griežtai sureagavo į E. Macrono kritiką, neva Šiaurės Atlanto sutarties organizacija išgyvena „smegenų mirtį“. Vokietijos parlamentui ji pareiškė: „Šiuo metu Europa negali apsiginti viena, esame priklausomi nuo šio transatlantinio aljanso, todėl turėtume su juo bendradarbiauti ir prisiimti daugiau atsakomybės.“
E. Macrono bandymai pačiam vadovauti Europai vokiečius erzina. Cituojant neseniai paskelbtą „New York Times“ straipsnį, per neseniai surengtą vakarienę, skirtą pažymėti 30-ąsias Berlyno sienos griūties metines, A. Merkel E. Macronui pareiškė, kad ji jau „pavargo rankioti šukes“ po jo kūrybiško disruptyvumo bandymų.
„Man tenka klijuoti jūsų išdaužytus puodelius, kad galėtume susėsti ir kartu išgerti arbatos“, – pasakė A. Merkel.
Paprastai konstruktyvūs santykiai aiškiai pasiekė kritinį tašką. Esant tokiai situacijai, U. Von der Leyen komisijai gresia susidūrimas su aklaviete Europos Vadovų Taryboje dėl visų kertinių jos pasiūlymų. Tiek Prancūzija, tiek Vokietija stengsis pasinaudoti komisijos galia (ir ją lydinčia didele darbo jėga) formuojant politiką, kad paremtų savo pozicijas – tai yra, kad patenkintų E. Macrono nekantrumą ir A. Merkel atsargumą siekiant kompromiso.
Žinoma, A. Merkel pažadėjo 2021 m. palikti politiką – tačiau agresyvesnis Vokietijos lyderis veikiausiai dar blogiau toleruotų E. Macrono išsišokimus.
Esant tokiai situacijai, gali būti svarbu išlaikyti skirtingų tautybių balansą pagrindinėse pozicijose.
„Politico Brussels Playbook“, gerai informuotas ES politikos naujienlaiškis, pranešė, kad penki komisijos kabinetų vadovai – įskaitant Th. Bretono – bus vokiečiai, ir tarp jų nebus nė vieno prancūzo.
Th. Bretonas savo kabineto vadovo dar oficialiai nepasirinko, tačiau net jei „Politico“ ataskaita pasirodytų klaidinga, E. Macronui tokia pusiausvyra turėtų kelti nerimą.
Aukščiausiosios komisijos pareigybės yra nepaprastai galingos priimant ES sprendimus, ir jeigu aukščiausiajam personalo lygmenyje bus jaučiama stipri Vokietijos įtaka, E. Macronui nebus paprasta teikti savo pasiūlymus.
Kita vertus, šiai dienai Prancūzija turi neproporcingai didelį vyresniųjų ES biurokratų skaičių, tuo tarpu Vokietija – neproporcingai mažą.
Iš 30 pareigūnų, užimančių aukščiausias administracines pareigas, penki yra prancūzai ir tiktai du – vokiečiai. Žiūrint dar plačiau, iš 2600 keturių aukščiausiųjų kategorijų pareigūnų 12,8 proc. yra prancūzai, o 12,6 proc. – vokiečiai, nors, atsižvelgiant į šių šalių gyventojų skaičių, Vokietijos kvota turėtų būti didesnė, o Prancūzijos – mažesnė.
Europos Sąjungoje nelengva pasiekti įtakos pusiausvyrą, kai sunku susitarti net dėl pačių pagrindinių klausimų, tokių kaip bloko geopolitinis vaidmuo ateityje, jo ištikimybė transatlantiniam aljansui ir pagrindinė plėtros bei imigracijos politika. Platesnio lyderių susitarimo ir asmeninės darnos stoka paverčia sudėtingus biurokratinius ir tarpinstitucinius procesus nesibaigiančiais mūšiais.
Galbūt E. Macronas ir padėjo U. Von der Leyen patekti į aukščiausią ES poziciją, tačiau jis atrodo pasiryžęs užtikrinti, kad ji negalėtų nuveikti nieko reikšmingo, tuo pat metu savo išsišokimais bandydamas A. Merkel kantrybę.
