Nobuko Ito yra tikriausias šiuolaikinės išsilavinusios japonų moters pavyzdys.
Ji yra diplomuota advokatė, laisvai kalbanti angliškai ir turinti nemažą darbo patirtį tarptautinės sutarčių teisės srityje.
Tačiau Nobuko nebedirba didelėje tarptautinėje advokatų kontoroje. Tiesą sakant, dabar ji apskritai nebeužsiima teisės praktika, rašo bbc.co.uk.
Užuot dirbusi advokate, ji augina tris vaikus. Japonijoje moterys iki šiol turi daryti arba viena, arba kita. Suderinti abu šiuos dalykus yra itin sunku.
„Kol neturėjau vaikų, prisimenu vieną įtemptą mėnesį, kai pateikiau klientui sąskaitą už 300 darbo valandų!“, - pasakoja Nobuko.
„Ateidavau į biurą 9 val. ryto ir išeidavau 3 val. nakties. Dirbdavau ir šeštadieniais bei sekmadieniais“.
„Jeigu nori išsaugoti savo darbo vietą, turi pamiršti vaikus. Privalai atsiduoti tik įmonei“.
„Negaliu to daryti. Tai neįmanoma“, - pažymėjo ji.
Kaip rodo Nobuko pavyzdys, Japonijos darbo kultūra gali būti žiauri. Tai viena iš priežasčių, kodėl 70 proc. moterų vis dar būna priverstos atsisakyti darbo, kai tik susilaukia pirmojo vaiko.
Kita priežastis susijusi su jų vyrais.
Kalbant apie pagalbą buityje, japonų vyrai vis dar toli atsilieka nuo savo lyties atstovų Europoje ar Amerikoje.
Švedijoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose vyrai buities darbams ir pagalbai auginant vaikus skiria vidutiniškai tris valandas per dieną. Japonijoje – tik 1 val. Maža to, japonai vyrai su savo atžalomis vidutiniškai praleidžia vos 15 min. per dieną.
Japonijoje vyrai turi teisę išeiti tėvystės atostogų, bet tik maža dalis – vos 2,63 proc. - naudojasi šia galimybe.
„Mano vyras nėjo tėvystės atostogų“, - sako Nobuko.
„Dauguma Japonijos vyrų nesiryžta naudotis šia sistema. Galbūt jie nori grįžti namo ir padėti savo šeimai. Tačiau kita vertus, jie įsitikinę, kad jiems reikia kiek įmanoma daugiau dirbti, nes kitaip nebus paaukštinti pareigose ar visai praras darbą“, - teigė ji.
Nepaisant to, daugelis japonių, susilaukusios vaikų, norėtų grįžti į darbą.
Tačiau šioje vietoje joms iškyla dar viena problema – vaikų darželiai, tiksliau, jų trūkumas.
Anot Tokijo valdžios statistikos, šiame mieste laisvų vietų dienos priežiūros centruose laukia 20 tūkst. vaikų.
Valstybiniai centrai yra geri, tačiau jų labai trūksta. Netgi gavus vietą tokiame darželyje, tenka gerai pakratyti piniginę, jei šeima negali pretenduoti į valstybės paramą.
„Net valstybiniame darželyje už vieną vaiką reikia pakloti apie 1 tūkst. dolerių (2,6 tūkst. litų) per mėnesį“, - skundėsi Nobuko.
„Brangiuose privačiuose darželiuose vieno vaiko priežiūra per mėnesį atsieina apie 2 tūkst. dolerių (daugiau kaip 5 tūkst. litų). Tačiau jie tikrai geri!“, - sakė ji juokdamasi.
Visa tai nulemia dvejopą padėtį: moterys, kurios turi vaikų, nedirba, o moterys, kurios dirba, neturi vaikų. Abu variantai Japonijos ateičiai yra pražūtingi.