Visuomenės susipriešinimas dėl Vietnamo karo temdydavo beveik kiekvienus JAV rinkimus 1968-2004 metais, bet panašu, jog ši tema jau visiškai išsikvėpė.
Tačiau to konflikto padiktuotas konsensusas užsienio politikoje - vengti veltis į brangiai kainuojančius konfliktus už šalies ribų - gali sulaukti atgimimo, Amerikai baigiant karus užsienyje, o gynybos biudžetui mąžtant visuotinio taupymo laikais.
Ch.Hagelis, B.Obamos pasiūlytas perimti gynybos sekretoriaus postą, ir J.Kerry, turintis tapti nauju valstybės sekretoriumi, abu buvo sužeisti Pietryčių Azijoje, o savo tėvynėje skeptiškai pasisakydavo apie JAV avantiūrizmą užsienyje.
Jų abiejų požiūris, susiformavęs priešo ugnyje, taip pat kirtosi su naujuoju JAV militarizmu pasaulyje po rugsėjo 11-osios atakų, tačiau jis liko politinėje užmarštyje, kol B.Obama vėl pakvietė šiuos veteranus.
69 metų demokratas senatorius J.Kerry anksčiau pralaimėjo kovą dėl Baltųjų rūmų ir ketino baigti politinę karjerą. 66 metų respublikonas buvęs senatorius Ch.Hagelis užsitraukė savo partijos rūstybę dėl savo nepritarimo karui Irake.
"Jie bus paskutiniai Vietnamo karo veteranai, kuriems bus suteikta atsakomybė ir galia, - pastebėjo Prinstono universiteto istorijas Julianas Zelizeris. - Abu tam tikra prasme atspindi kai kurias Vietnamo pamokas ir žvelgia į pasaulį per tą prizmę."
Ohajuje įsikūrusio Vesley'o universiteto tarptautinių santykių profesorius Seanas Kay sakė, kad abu šie veikėjai gali pakeisti JAV įprotį naudoti kariuomenę kaip "pagrindinę ietį" užsienio politikoje.
"(Dabar) yra strateginis akstinas pasauliniam požiūriui, rodančiam galingą ir savimi pasitikinčią Ameriką, tačiau taip pat demonstruojančią santūrumą, kaip ir kada naudoti savo karinę galią", - pažymėjo jis.
Ch.Hagelio laukia įtemptas kandidatūros tvirtinimas Senate dėl jo ankstesnių komentarų apie Iraną, gėjus ir Izraelį, todėl kai kurie politikos analitikai stebisi, kodėl jis iš viso buvo pasirinktas.
Nors Ch.Hagelis yra ištikimas konservatyviosios stovyklos narys, jo pažiūros jau seniai turi daug bendra su liberalaus prezidento B.Obamos strategija. Siekdamas šalies vadovo posto 2008 metais, prieš invaziją į Iraką nusistatęs B.Obama smerkė "kvailus" karus.
J.Kerry grįžo iš Vietnamo būdamas karo laivyno leitenantu ir tapo karo priešininkų vėliavnešiu, klausdamas, kiek dar karių turi žūti dėl "klaidos", tačiau pėstininkui Ch.Hageliui prireikė daugiau laiko, kad jis pasmerktų karą, nusinešusį 58 tūkst. amerikiečių gyvybių.
Tačiau 2005 metais jis sakė televizijai C-SPAN, jog Vietnamo konfliktas pademonstravo, "kad į karą lengva įsivelti, tačiau nelengva iš jo išeiti".
B.Obama pirmadienį išsakė panašią poziciją.
"(Hagelis) supranta, kad siųsti jaunus amerikiečius kautis ir lieti kraują purve ir dumble yra tai, ką mes darome tik tuomet, kai absoliučiai būtina", - sakė prezidentas.
Ch.Hagelis, kaip ir J.Kerry, 2002 metais balsavo už prezidento George'o W.Busho prašymą leisti pulti Iraką.
Tačiau 2005 metais jis perspėjo, kad tas karas pralaimimas, o vėliau skundėsi, kad sprendimas smarkiai padidinti JAV karių skaičių Irake buvo didžiausia klaida nuo Vietnamo karo laikų ir 2007 metais buvo nusistatęs prieš tolesnį amerikiečių siuntimą į "mėsmalę".
Jo požiūris į "antplūdžio" strategiją, kuri, daugelio respublikonų nuomone, leido JAV oriai palikti Iraką, gali iš dalies paaiškinti antipatiją Ch.Hageliui jo paties partijoje, kurioje jis niekada nebuvo populiarus asmuo.
Nors Ch.Hagelis ir J.Kerry, kaip ir B.Obama, palaiko užsienio politiką, pagrįstą aljansais, diplomatija ir tarptautinėmis institucijomis, jų pasirinkimas nėra užuomina, kad prezidentas staiga išsižadėjo karinių priemonių.
B.Obama, nors ir siekiantis užbaigti sausumos pajėgų karus, pademonstravo nevengiantis naudoti mirtinos jėgos - per sukilimą Libijoje, per reidą, kurio metu buvo nukautas "al Qaeda" lyderis Osama bin Ladenas, taikydamas karių antplūdžio strategiją Afganistane ir intensyvindamas bepiločių lėktuvų atakas prieš įtariamus teroristus Pakistane bei kitur.
Prezidentas yra ištaręs "taip" atsitraukimui karinio įsitraukimo prasme, ir "taip", priimant menkesnį JAV vaidmenį, kuris būtų mažesnis nei hegemoniškas", sako iškilus JAV užsienio politikos analitikas Jamesas Mannas.
"Bet jis taip pat perteikė idėją, kad retkarčiais panaudoti jėgą aiškiai naudinga Amerikos interesams", - pridūrė jis.
Tačiau rinkdamasis Ch.Hagelį ir J.Kerry, prezidentas nedidina "vanagų" įtakos savo kabinete, svarstydamas, ar verta rizikuoti ir veltis į trečią JAV karą musulmonų pasaulyje ir smogti Irano branduolinei programai, jeigu diplomatija nepasiteisintų.
Ch.Hagelis tvirtino, kad kalbos apie karą Irane yra pavojingos, piktindamas konservatorius, kurie baiminasi, jog jis gali pakirsti JAV grasinimus panaudoti jėgą.
"Tai signalas, kurį siunčiate Iranui blogiausiu įmanomu laiku", - už karingą poziciją pasisakantis Senato respublikonas Lindsey Grahamas sekmadienį teigė televizijai CNN.
Tačiau konservatyviųjų politikų pareiškimai, kad Ch.Hagelis yra atitrūkęs nuo "pagrindinės krypties", atrodo nepagrįsti, nes apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių nepritaria karui su Iranu.
Tuo tarpu kova dėl jo paskyrimo galimai teatspindi susipriešinimą tarp realistų, tokių kaip Ch.Hagelis ir prezidentas bei vis dar svarų balsą turinčių neokonservatorių.
"Tam tikra prasme tai ne kova prieš Obamą, o daug platesnė kova Respublikonų partijos viduje dėl užsienio politikos krypties", - pažymėjo J.Mannas.