Antradienį pirmą kartą skaitmeniniu formatu paskelbti Anglijos banko archyviniai dokumentai parodė, kad 5,6 mln. svarų vertės auksas buvo pervestas vos po kelių dienų, kai naciai 1939 metais pradėjo Čekoslovakijos apgultį, tapusią viena iš karo priežasčių, rašo cnn.com.
Nors šios operacijos tuo metu buvo žinomos, archyvai atskleidė privačius laiškus ir pokalbius telefonu, kuriuose Anglijos bankas vengė Finansų ministerijos klausimų apie čekų auksą.
Bankas sankcionavo aukso pervedimo operaciją tarp dviejų sąskaitų, kurios priklausė Nacionaliniam Čekoslovakijos bankui ir Vokietijos centriniam bankui, tuo metu vadintam Reichbanku. Anot „Financial Times“, šiandien to aukso vertė siektų 1,1 mlrd. dolerių (2,8 mlrd. litų).
Londono ekonomikos mokyklos ekonomikos istorijos profesorius Albrechtas Ritschlas CNN sakė, jog Anglijos bankas „šaltakraujiškai, apsimesdamas, kad nežino, kas tai per sąskaitos ir iš kur gautas šis auksas, sutiko atlikti pavedimą“.
„Žvelgiant iš čekų pozicijų, tai buvo akivaizdus pasitikėjimo pažeidimas“, - sakė A. Ritschlas.
Anglijos bankas ką nors komentuoti CNN atsisakė.
Archyviniai dokumentai rodo, kad banko darbuotojai įtarė, bet „nebuvo tikri“, kad šios sąskaitos priklauso Čekijai ir Vokietijai. Jie laikėsi pozicijos, esą „tai ne jų reikalas“, nes abi sąskaitos priklausė Tarptautinių susitarimų bankui (Bank of International Settlements, BIS) – tarptautinei centrinių bankų organizacijai.
Tačiau Naujojo Pietų Velso universiteto istorikas Davidas Blaazeras, studijos apie Anglijos banką ir čekų auksą autorius, CNN sakė: „Absoliučiai nėra jokių abejonių, kad bankas žinojo, kuriems centriniams bankams priklausė BIS pažymėtos sąskaitos“.
Nepaisant Didžiosios Britanijos vyriausybės blokuoti visas Čekoslovakijos sąskaitas Jungtinėje Karalystėje, pavedimas buvo atliktas, sukeldamas visuomenės pykčio protrūkį.
Bankas Vokietijai
Didžiajai Britanijai smarkiai nukentėjus nuo 1931 metų Vokietijos skolų krizės, tokie pavedimai buvo dalis Britanijos ekonominio plano nacistinei Vokietijai „nuraminti“, mano A. Ritschlas.
Matydamas tragiškus Pirmojo pasaulinio karo padarinius žmonijai ir ekonomikai, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville`is Chamberlainas troško išvengti konflikto su Adolfo Hitlerio Vokietija.
Kulminacija buvo pasiekta tuomet, kai Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija pasirašė Miuncheno susitarimą, kuris leido aneksuoti Čekoslovakiją ir galiausiai į ją įsiveržti.
A.Ritschlas sakė: „Ši politika prasidėjo 1933 metais, kai A. Hitleris Reichbanko prezidentu vėl paskyrė Hjalmarą Schachtą“.
„Didžiajai Britanijai tai turėjo trumpalaikę naudą, nes nacistinė Vokietija atblokavo britų sąskaitas, įšaldytas Vokietijoje, - CNN sakė A. Ritschlas. – Tuomet Britanija susigrąžino tradicinį Vokietijos užsienio prekybos bankininkės ir draudėjos vaidmenį. Šis epizodas rodo, kad naciai turėjo patikimą partnerę“.
Pervedus auksą, lėšos buvo „sutvarkytos“: maždaug 4 mln. svarų pateko į Belgijos ir Olandijos centrinius bankus, o likęs auksas buvo parduotas Londone, rodo oficialios ataskaitos.
A.Ritschlas pažymėjo, kad banko veiksmams lemiamos reikšmės tuo metu galėjo turėti Reichbanko prezidento H. Schachto ir tuometinio Anglijos banko valdytojo Montagu Normano draugystė.
Vyriausybės įsikišimas
1939 metų gegužę tuometinis Didžiosios Britanijos Iždo kancleris Johnas Simonas raštu pasiteiravo M. Normano, ar bankas tebelaiko čekų auksą.
M. Normanas neatsakė į jo klausimą, bet nurodė, kad „bankas kartais saugodavo auksą BIS ir nežinojęs, ar tai jų pačių nuosavybė, ar jų klientų“.
Anot D. Blaazerio, Anglijos bankas negalėjo nevykdyti kliento (BIS) nurodymo pervesti auksą tarp jo paties sąskaitų.
„Bankas pareiškė, o vyriausybė patikėjo, kad ši konkreti operacija peržengė vyriausybės ir paties banko galias“, - sakė jis.