100 Latvijos parlamento narių renkami pagal proporcinę sistemą – balsuojant už partijų sąrašus 5 daugiamandatėse apygardose. Remiantis rinkėjų apklausomis, peržengti 5 proc. barjerą ir pateikti į Saeimą turėtų septynios partijos.
Keturios iš jų – parlamento senbuvės. Tai opozicinė Rygos mero Nilo Ušakovo socialdemokratų partija „Santarvė“, kuriai rinkimuose pranašaujama pergalė, ir trys dabartinės valdančiosios koalicijos partijos – centro dešinioji „Vienybė“, pakeitusi pavadinimą į „Naująją vienybę“, „Žalieji ir valstiečiai“ ir dešinysis Nacionalinis aljansas. Tačiau visų valdančiųjų partijų reitingai smunka.
Rimtų šansų patekti į parlamentą turi ir trys naujos politinės jėgos: Naujieji konservatoriai, dviejų liberalių partijų – „Latvijos plėtrai“ ir 2017 m. įkurto „Judėjimo už!” – aljansas „Plėtra / Už!“ ir populistine bei antisistemine laikoma partija „Kam priklauso valstybė?“.
Populizmo banga atsirito ir iki Latvijos
Sociologinės apklausos rodo, kad Latvijos rinkėjai nusivylę valdančiosiomis partijomis. 2014 m. antrąją vietą su beveik 20 proc. balsų iškovojusi „Vienybė“ šiemet, pasivadinusi „Naująja vienybe“, geriausiu atveju galėtų tikėtis pusės tiek, o blogiausiu – neįveikti ir 5 proc. barjero.
LRT bendradarbis Latvijoje Arūnas Vaikutis sako, kad Latviją į ES ir NATO atvedusi „Vienybė“, panašu, neatlaikė vidaus rietenų ir kartų kaitos po to, kai 2014 m. jos lyderis Valdis Dombrovskis premjero portfelį iškeitė į Europos Komisijos vicepirmininko.
Šiemet antrą vietą sociologinės apklausos žada valdančiajai „Žaliųjų ir valstiečių“ partijai, bet ir jos reitingai smuko, palyginti su 2014 m., nors tada ši partija liko trečia. Dar vienos valdančiosios partijos – „Nacionalinio aljanso“ – populiarumas irgi kritęs. Aljansas daugiausia pozicionuojasi kaip latvių kalbos ir šalies nepriklausomybės gynėjai, tačiau, pasak A. Vaikučio, dauguma partijos lozungų deklaratyvūs ir rinkėjai pradeda tai suprasti. Be to, kai kurie iš “Nacionalinio aljanso” politikos elementų nepriimtini net ir etniniams latviams.
A. Vaikutis atkreipia dėmesį, kad, analitikų nuomone, šie rinkimai išsiskiria naujų partijų gausa: anksčiau prieš rinkimus jų atsirasdavo 1–2, o šiemet užderėjo net 4–5. Tiesa, naujose partijose apie pusę politikų yra pažįstami, patys perėję ar pašalinti iš kitų partijų.
Latvijos tarptautinių santykių instituto direktorius profesorius Andris Sprūdas portalui LRT.lt sako, kad įdomiau tai, jog šalyje „pagaliau“ atsirado stipri populistinė jėga. Tai partija „Kam priklauso valstybė?“, kurią 2016 m. įkūrė garsus Latvijos aktorius, radijo laidų vedėjas, o nuo 2014 m. – ir populiarus politikas Artussas Kaiminis.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad ši partija gali gauti 10–15 proc. rinkėjų balsų. A. Sprūdo nuomone, „Kam priklauso valstybė?“ atitinka klasikinės antisisteminės, populistinės partijos apibrėžimą. Jos atstovai kritikuoja viską, ką daro vyriausybė ir tradicinės partijos, bet neaišku, kaip elgsis, kokiai ideologijai atstovaus išrinkti į parlamentą.
Pasak A. Sprūdo, spėliojama, ar „Kam priklauso valstybė?“ nėra kažkurio iš Latvijos oligarchų, gal net turinčių verslo ryšių Rusijoje, projektas. Žinoma, galimas ir kitas paaiškinimas: Latvijos visuomenėje nemažai žmonių jaučiasi marginalizuoti ir štai atsirado jėga, kuri juos atstovauja. Abi versijos, beje, nepaneigia viena kitos. Tačiau, politologo teigimu, aišku viena: šios „nenuspėjamos“ partijos iškilimas „komplikuoja gyvenimą po rinkimų“ ir būsimą koalicijų formavimą.
Nilo Ušakovo partija ruošiasi valdyti?
Visgi didžiausia intriga – Nilo Ušakovo „Santarvės“ planai ir galimybės. Ši partija nuo 2010 m. surenka apie ketvirtadalį rinkėjų balsų. Ji laimėjo parlamento rinkimus ir 2011 bei 2014 m., bet abu kartus liko opozicijoje.
Nemažai apžvalgininkų, tarp jų ir A. Vaikutis, „Santarvę“ atvirai vadina prorusiška. Primenama, kad ji yra turėjusi (dabar jau denonsuotą) bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino „Vieningosios Rusijos“ partija, nėra pasmerkusi Kremliaus veiksmų Ukrainoje ar Gruzijoje, jos atstovai kalba apie Vakarų sankcijų Rusijai žalą Latvijos ekonomikai ir, pasak A. Vaikučio, dažnai palankiai atsiliepia apie Rusiją.
A. Sprūdas įsitikinęs, kad vienareikšmiškai vadinti „Santarvę“ Rusijai palankia partija ar Kremliaus statytine negalima. Nors už ją balsuoja daug etninių Latvijos rusų, pasak politologo, jie nėra vienalytė grupė – kaip ir pati „Santarvė“: ir tarp rusakalbių, ir partijoje yra tokių, kurie vis dar gailisi Sovietų Sąjungos žlugimo, bet yra ir patriotiškų žmonių, visiškai lojalių Latvijos valstybei.
Pasak politologo, Latvijos partijoms bendradarbiavimas su „Santarve“ yra „neperžengiama raudonoji linija“ dėl suprantamų priežasčių: 2014 m. po Krymo aneksijos tai tikrai būtų sunku įsivaizduoti, be to, 2012 m. „Santarvė“ rėmė etniniams latviams – taigi ir jiems atstovaujančioms partijoms – nepriimtiną referendumą dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai.
Visgi, A. Sprūdo nuomone, 2010 ir 2011 m. neišnaudotas realus šansas priimti „Santarvę“ į valdančiąją koaliciją kaip mažesniuosius partnerius. „Tuomet, jei būtų paaiškėję, kad ši partija vykdo priešiškus veiksmus vyriausybės ar visos šalies atžvilgiu, būtų nesunku „išspirti“ juos iš valdžios“, – svarsto politologas. Dabar „išbandymo valdžia“ dar nepatyrusi „Santarvė“, panašu, gali formuoti vyriausybę jau iš galios pozicijų. „Tai didelis nežinomasis – visiškai neįsivaizduojame, kaip ši partija elgsis gavusi valdžią“, – perspėja A. Sprūdas.
Kita vertus, politologo vertinimu, iki šiol ir pati „Santarvė“, atrodo, į valdžią nesiveržė. „Būdama valdžioje ji negalėtų jos kritikuoti ar žaisti izoliuojamųjų „korta“ – ginti savo skelbtą politiką ir patenkinti elektorato lūkesčius taptų žymiai sunkiau“, – aiškina LRT.lt pašnekovas. Jis pastebi, kad nusistovėjęs „veiklų pasidalijimas“ – latviškų partijų koalicija valdo šalį, o „Santarvė“ valdo sostinę Rygą – iki šiol tiko visiems.
Dabar situacija keičiasi. A. Sprūdas primena, kad 2014 m. parlamento rinkimuose „Santarvė“ gavo gerokai mažiau balsų nei 2011 m. Pernai ji per plauką išlaikė valdžią Rygoje: už „Santarvę“ balsavo 51 proc. rinkėjų, bet beveik 10 metų Rygą valdžiusiai partijai tai žemas rezultatas – vos pora procentinių punktų mažiau, ir sustiprėjusi opozicija būtų palikusi ją už borto.
„Santarvė“ supranta, kad, nuolat veikdama opozicijoje ir vienydama tik rusakalbius, ilgai nebeišsilaikys – ji turi iš naujo prisistatyti rinkėjams. Atrodo, šiemet ši partija yra pasiryžusi iš tiesų siekti valdžios ir turi tam galimybių“, – sako A. Sprūdas.
Pasak jo, partija „atlieka namų darbus“: tapo Europos socialistų grupės dalimi, vykdo neblogą rinkimų kampaniją, į savo gretas prisiviliojo nemažai žinomų etninių latvių (dalį jų siūlo į ministrus) ir etninių rusų, turinčių Latvijai lojalių, patriotiškų politikų reputaciją.
A. Vaikutis irgi pastebi, kad „Santarvė“ – labai diplomatiška partija, ji stengiasi nepatekti į skandalus, jos nariai nėra kaltinti korupcija. „Net didžiausi oponentai pripažįsta, kad protingų žmonių šioje partijoje netrūksta“, – sako jis.
Po rinkimų: arba nežinomybė, arba nauji rinkimai
Abu pašnekovai mini, kad po rinkimų „Santarvė“ galėtų sudaryti koaliciją su populistine „Kam priklauso Latvija?“. A. Sprūdo nuomone, tokia koalicija būtų pati rizikingiausia, nes nė viena iš šių partijų nėra patyrusi „išbandymo valdžia“ ir neįmanoma prognozuoti, kokią politiką vykdytų į ją patekusios. Visgi, politologo nuomone, toks scenarijus nors ir įmanomas, jei kartu šios partijos surinktų daugiau nei 50 vietų Saeimoje, bet kol kas menkai tikėtinas. Apklausos joms pranašauja apie 40 vietų kartu sudėjus, o kokia trečia partija sutiktų jungtis prie tokios koalicijos – neaišku.
Kitas galimas, nors ir komplikuotas scenarijus – koalicija dabartinių valdančiųjų pagrindu. A. Sprūdas įsitikinęs, kad šiuo metu valdžioje esančioms partijoms pritrūks balsų formuoti naujajai vyriausybei. Apklausų duomenimis, „Žalieji ir valstiečiai“, „Nacionalinis aljansas“ ir „Naujoji Vienybė“ kartu sudėjus tegali tikėtis kiek daugiau nei 30 iš 100 vietų parlamente.
Į koaliciją jos galėtų kviestis ir naujas centro jėgas – „Plėtra / Už!” arba „Naujuosius konservatorius“. Tačiau, pasak politologo, žiūrint į dabartinius reitingus, keturių partijų irgi vargu ar užtektų sudaryti daugumai – greičiausiai reikėtų visų penkių, o penkių partijų koalicija būtų labai trapi.
Kaip vieną iš galimų scenarijų A. Sprūdas ir A. Vaikutis įvardija didžiąją koaliciją tarp „Santarvės“ ir „Žaliųjų ir valstiečių“. Tačiau, A. Sprūdo nuomone, pastariesiems tai būtų rizikingas sprendimas: jų elektoratas konservatyvus, daug partijos rinkėjų yra etniniai latviai iš kaimų ir mažų miestelių, o jie nepalankiai žiūri į bendradarbiavimą su prorusišką etiketę turinčia „Santarvę“.
Pasak A. Sprūdo, neatrodo, kad bet kuri iš aptartų koalicijų galėtų būti stabili, tad Latvijai, panašu, teks ruoštis ir kitam galimam scenarijui – pirmalaikiams rinkimams. „Nemaža tikimybė, kad kuri nors iš partijų būtent tai ir planuotų: trumpam prisijungti prie valdančiųjų ir greitai palikti koaliciją, tikintis palankesnio rezultato pirmalaikiuose rinkimuose”, – miglotą ateitį piešia A. Sprūdas.