Kovo 21 dieną „Haaretz“ korespondentas Ari Shavitas laikraščio „The New York Times“ nuomonių skiltyje paskelbė savo straipsnį, kurį pradėjo pribloškiančiu teiginiu: „Irano atominė bomba privers Saudo Arabiją, Turkiją ir Egiptą įsigyti savas atomines bombas“.
Nuo to karto ši mintis Artimųjų Rytų stebėtojams, ginklų neplatinimo ekspertams, aukščiausiam Izraelio nacionalinio saugumo sluoksniui ir plačiam Jungtinių Valstijų vyriausybės pareigūnų ratui tapo aksiomine tiesa: visi patikėjo, jog Iranas, pasigaminęs atominę bombą, Artimuosiuose Rytuose sukels branduolinio ginklavimosi varžybas. Netgi pats Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama praėjusį mėnesį sakydamas kalbą Amerikos ir Izraelio visuomenės reikalų komitetui pareiškė, kad jei Iranas taps branduoline valstybe, „beveik nėra abejonių, kad likusios regiono šalys jausis priverstos įsigyti savo pačių branduolinius ginklus“.
Kelios branduolinės valstybės Artimuosiuose Rytuose – nestabiliausiame pasaulio regione, kur vyksta reikšmingi politiniai pokyčiai – taptų košmarišku scenarijumi Jungtinėms Valstijoms ir kitiems saugumo planuotojams, anksčiau niekada nesusidūrusiems su tokio masto iššūkiu. Tačiau, laimei, visi baisūs perspėjimai dėl nekontroliuojamo branduolinio ginklavimosi yra mokslinė fantastika arba bent toliau nuo realybės nutolusi vizija negu A. Shavitui ir B. Obamai atrodo. Tarptautinė bendruomenė turi gerų priežasčių atremti Irano keliamą iššūkį, bet Artimųjų Rytų branduolinis ginklavimasis nėra viena iš jų.
Tarptautinės politikos teoretikai, svarstydami sprendimų procesus valstybėse, besiribojančiose su branduolinį ginklą turinčiomis kaimynėmis, mano, kad tokios valstybės būna priverstos apsiginkluoti dėl neproporcingo galios pasiskirstymo ir potencialaus šantažo branduoliniu ginklu.
Pakistanas norėjo neatsilikti nuo Indijos pažangos
Būtent tokia logika vadovavosi Pakistanas, kai jis 1972 metais ėmėsi branduolinės programos, norėdamas neatsilikti nuo Indijos branduolinės pažangos. Tačiau dėl visų savo bėdų šių dienų Artimieji Rytai nėra toks pavojaus židinys, kokiu XX a. viduryje buvo tapusi Pietų Azija.
Pakistano būgštavimai dėl grėsmės, kurią kelia Indija – valstybė, su kuria nuo 1947 metų jis buvo įsivėlęs į keturis karus – buvo kur kas stipresni nei tai, kaip Egiptas ir Turkija vertina dabartinę Irano grėsmę. Kol Iranas yra arčiau Saudo Arabijos, saugumo padėtis Persijos įlankoje nėra tokia grėsminga kaip ta, kuri buvo susiklosčiusi ties 2900 km ilgio Indijos ir Pakistano siena.
Noras turėti bombą – ne tas pats, kas realiai ją pasigaminti
Tačiau net tuo atveju, jei turkai užsimanytų turėti savo pačių bombą, jie beveik neturėtų jokių galimybių sukurti savas branduolinių ginklų technologijas. Tiesą sakant, Turkija net neturėtų pajėgumų paleisti 40 bombų B61, kurios yra skirtos turkų pajėgoms puolimo atveju, rodo ataskaita, kurią paskelbė Carnegie fondas už tarptautinę taiką („Carnegie Endowment for International Peace“).
Tai nereiškia, kad Turkijos nedomina branduolinės technologijos. Tačiau Ankaros pastangos išplėtoti branduolinę veiklą už dviejų nedidelių atominių elektrinių Ankaroje ir Kiučiukčekmedžėje ribų susijusios su planuojamu energijos trūkumu, kuris gali kilti dėl augančios ekonomikos ir didėjančio gyventojų skaičiaus. Turkijos vyriausybė paskelbė planus, kad iki 2040 metų civilinės atominės galios patenkins ketvirtadalį viso Turkijos elektros poreikio. Tačiau net toks trijų dešimtmečių laiko tarpas atrodo labai optimistinis, turint galvoje, kad šalis tik pradeda branduolinius tyrimus.
Egiptas pažengęs toliau nei Turkija
Egiptiečiai yra visa galva toliau pažengę už turkus, plečiant branduolinę infrastruktūrą, tačiau nesitikėkite, jog artimiausiu metu Nilo pakrantėje iškils atominė elektrinė. Egipto branduolinė programa yra net senesnė už Indijos ir buvo pradėta vos po trejų metų, kai Izraelis įkūrė savo Atominės energijos komisiją.
Egipto Atominės energijos komisija, kurią Gamalis Abdel Nasseras įsteigė 1955 metais, buvo skirta vien tik taikiam atominės energijos plėtojimui, nors buvo kilę ir priešingų įtarimų. 1956 metais su Sovietų sąjunga pasirašius susitarimą dėl branduolinio bendradarbiavimo, į Egiptą buvo atgabentas 2 megavatų galios lengvojo vandens reaktorius, kuris gamino tik mažus kiekius plutonio.
Žinoma, dėl šios Egipto programos buvo iškilę ir grėsmingų ženklų, ypač po to, kai Kairas atsisakė įsileisti Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) inspektorius į Inšaso reaktorių, kol nebuvo pasirašytas taikos susitarimas su Izraeliu.
Vis dėl to nei prezidentas Anwaras Sadatas, nei jo įpėdinis, neseniai nuverstas Hosni Mubarakas niekada nedėjo pastangų išrasti branduolinių ginklų technologiją. A. Sadatas 1980 metais pasirašė Branduolinių ginklų neplatinimo sutartį, o H. Mubarakas derėjosi su Jungtinėmis Valstijomis, Prancūzija, Kanada ir Vokietija dėl reaktorių bei Egipto atominės programos finansavimo. Tačiau dėl 1986 metais įvykusios Černobylio katastrofos šios derybos buvo bevaisės. Jos baigėsi nesėkme ir dėl to, kad Egiptas niekada nepasirašė vadinamo Papildomo protokolo, kuris suteikia TATENA teisę tikrinti atomines elektrines. Tačiau turint galvoje Egipto branduolinės plėtros trajektoriją, Kairo atsisakymas pasirašyti Papildomą protokolą buvo labiau susijęs su politika ir suverenumu nei su slapta ginklų programa.
Netgi tuomet, kai H. Mubarako sūnus Gamalis per valdančiosios partijos suvažiavimą 2006 metais triumfuodamas pareiškė, jog Egiptas ketina suaktyvinti branduolinės plėtros programą, sunku patikėti, kad egiptiečiai būtų rimtai įvertinę jo žodžius. H. Mubarakas išleido šimtus milijonų dolerių konsultantams, kad jie pasakytų, kur pastatyti dešimt suplanuotų atominių elektrinių, ir pirmajai iš jų pasirinko vietą prie Viduržemio jūros. Tačiau kiekvienos tokios elektrinės pastatymas kainuotų 1,5 mlrd. dolerių (3,7 mlrd. litų), o Egiptas yra ta šalis, kuri vien tik tam, kad išsilaikytų, per pastaruosius 13 mėnesių išleido maždaug 26 mlrd. dolerių (65 mlrd. litų) iš 36 mlrd. dolerių (90 mlrd. litų) rezervo užsienio valiuta.
Saudo Arabija neturėtų pajėgumų prižiūrėti branduolines technologijas
O kaip Saudo Arabija, sunitų karalystė, kuri iš karto atsiduria ant daugumos analitikų liežuvio galo, kai tik pradedama kalbėti apie šiitiško Irano ketinimus pasigaminti atominę bombą? Saudo Arabija turi pakankamai lėšų plataus masto branduolinių technologijų tyrimams. Tiesą sakant, vienintelis bent kiek įtikimas ženklas, jog Saudo Arabija galėtų apsiginkluoti branduoliniais ginklais, yra ištekliai, kuriuos ši šalis galėtų sukaupti ir už juos nusipirkti branduolinę programą.
Tačiau nepaisant to, kad Rijadas lengvai galėtų apsirūpinti branduolinėmis technologijomis, jis neturėtų pajėgumų jas prižiūrėti. Buvęs Saudo Arabijos diplomatas Mohamedas Khilewi tvirtino, jog karalystė nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio kuria branduolinių ginklų arsenalą, kad galėtų atsakyti Izraeliui, tačiau savo pareiškimų nepagrindė jokiais rimtais įrodymais.
Saudo Arabija iš tikrųjų neturi jokių branduolinių objektų ir jokios mokslinės infrastruktūros jiems palaikyti. Ši šalis galėtų pasikviesti Pakistano specialistus, kad jie atliktų visą darbą. Tačiau kol Saudo Arabija jaučiasi patogiai pakistaniečiams pilotuojant kai kuriuos jos karo lėktuvus ir prisijungiant prie sausumos pajėgų, Saudų rūmams iškiltų virtinė politinių pavojų, jei jie nuspręstų plėtoti branduolinę programą su pakistaniečių ekspertais ar įsigytų branduolinę įrangą tiesiai iš Islamabado.
Nėra abejonių, kad šalis patirtų tarptautinę gėdą. Be to, Vašingtonas, netiesiogiai mėginantis praplėsti savo branduolinį skėtį į Saudo Arabiją, priešiškai įvertintų tokį branduolinį susitarimą tarp Rijado ir Islamabado. Dar daugiau, viena yra paduoti F-15 raktelius užsieniečiui, o kita – leisti jam valdyti savo branduolinę programą.
Būgštavimai dėl branduolinio Saudo Arabijos apsiginklavimo kyla iš baimės, jog karalystė bus priversta imtis veiksmų, jei tiek Iranas, tiek Izraelis turės branduolinių ginklų arsenalą. „Mes negalėsime ramiai gyventi, jei Iranas turės branduolinių ginklų, o mes - ne“, - laikraščiui „The Guardian“ pareiškė neįvardytas Saudo Arabijos pareigūnas, kai 2011 metų birželį vyko princo Turki al Faisalo ir NATO pareigūnų susitikimas. „Tai paprasta. Jei Iranas pasigamins branduolinį ginklą, mums tai bus nepriimtina ir mes turėsime sekti jo pavyzdžiu“, - sakė jis.
Tačiau turint galvoje, kad Saudo Arabijoje branduolinė infrastruktūra išvystyta labai menkai, tokio pobūdžio pareiškimai tėra postulatai, kuriais siekiama priversti Jungtines Valstijas spręsti Irano klausimą. Panašiais pareiškimais kalba ir Izraelis, tačiau jis, priešingai negu Saudo Arabija, turi pajėgumų įvykdyti savo grasinimus ir smogti branduoliniams Irano objektams. Tuo tarpu Rijado kalbos apie branduolinių ginklų įsigijimą yra tuščios. Stebina tai, kiek daug žmonių tokius saudų perspėjimus vertina rimtai. Jei M. Khilewi būtų sakęs tiesą, dabar būtų pats laikas suteikti progą Teheranui pažvelgti į tai, ką karališkoji šeima visus šiuos metus slėpė rūmų rūsyje. Tačiau iki šiol mes girdėjome tik apie kriketą.
Nepaisant visko, sunku ignoruoti Artimųjų Rytų branduolinio ginklavimosi teorijos naudą. Tiems, kas pasisako už prevencinius karinius smūgius Iranui, ji suteikia svarų geopolitinį pagrindą pavojingai operacijai. Tačiau įrodymų tokiam pagrindui nėra. Jeigu Vašingtonas nuspręs neturįs kito pasirinkimo kaip tik atakuoti, jis ir turėtų taip padaryti, nes Iranas kelia grėsmę pats savaime, o ne manyti, kad tai padės užkirsti kelią tokių šalių kaip Turkija, Egiptas, ir Saudo Arabija branduoliniam apsiginklavimui. Jis negalėtų sustabdyti šio proceso, nes paprasčiausiai nėra priežasčių manyti, kad šios šalys kelia ginklavimosi grėsmę.