Armėnijos radijui jis sakė, kad visiškai įmanoma, kad Maskva sieks pagilinti visus įmanomus konfliktus regione, ir po to juos panaudoti savo tikslais, taikydama politikos strategiją, kurią prieš beveik 20 metų pranešime „Istorijos pabaiga“ aprašė Konstantinas Zatulinas ir Andranikas Migranianas, skelbia interpretermag.com.
Yra gana akivaizdžių ženklų, kad Maskva ketina imtis veiksmų prieš Gruziją, sako jis. Negana to, pastaruoju metu išaugo įtampa tarp Armėnijos ir Azerbaidžiano dėl Karabacho, ir Maskva ketina pasinaudoti šiuo konfliktu didindama Jerevano priklausomybę nuo Rusijos, didindama spaudimą Baku ir pateisindama savo siekį paversti Gruziją Rusijos kariniu koridoriumi.
A. Piontkovskio išvadoms pritaria ir jas išplečia kiti ekspertai. Gruzijos politologė Lolita Carija ir gruzinų portalo „Svobodnaja zona“ redaktorius Gela Vasadzė sako, kad Rusija vykdo „šliaužiančiosios aneksijos“ politiką, ir greičiausiai ji neapsiribos anksčiau prisijungtais Abchazijos ir Pietų Osetijos regionais.
„Mus pasiekia žinios apie problemas Samcchė Džavachetijoje, – sako ji, – kad ten įrengiami ginklų sandėliai, ruošiant bazę Rusijos pajėgų dislokavimui. Taip Rusija siekia užsitikrinti sausumos kelią į Armėniją“, ir daro tai Gruzijos sąskaita.
Ji pridūrė, kad tai, kas dabar vyksta Gruzijoje, primena Krymo scenarijų, ir liūdnai pagarsėjusių „žaliųjų žmogeliukų“ greitai gali atsirasti Megrelijoje, Adžarijoje, Džavachetijoje ir kituose Gruzijos regionuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos, nors, priduria G. Vasadzė, minėtuose regionuose separatistinės nuotaikos gali ir nevyrauti.
Gruzinų portalo redaktoriaus teigimu, priartėti prie Armėnijos sienos, kad galėtų remti Jerevaną, yra „sena Kremliaus svajonė“. Tačiau jis nurodo, kad tai turėtų daug didesnių pasekmių geopolitine prasme – tai leistų Maskvai sutrumpinti sausumos kelią iš Vidurio Azijos iki Kinijos rytuose ir Europos vakaruose.
Komentare Armėnijos radijui Kijevo analitikas Vitalijus Portnikovas išplėtė šią temą, pareikšdamas, kad Pietų Kaukaze, kaip ir Ukrainoje ar kituose posovietinės erdvės regionuose, Maskva siekia daug didesnių ir grėsmingesnių tikslų, kuriais mums dabar būtų sunku ir patikėti.
Maskva skatina įtampą šiose šalyse ir po to tikina, kad ji vienintelė gali išspręsti jų problemas, sako V. Portnikovas, ir tokiu būdu kloja pamatus savo pamėgtajam „hibridiniam karui“. Deja, kai kurios iš minėtų šalių ar regionų priima šią klaidingą logiką.
Maskvos tikslas aiškus, tęsia jis. „Ji nori įtikinti partneres Europoje ir Vakaruose, kad posovietinės šalys nėra tikros valstybės, ir kad taika šiose teritorijose įmanoma tik jei šios šalys bus Rusijos sudėtyje. Vadovaujantis šia logika, taika įsivyraus tik tuomet, kai Baku ir Jerevanas taps Rusijos sudėtyje esančių Armėnijos ir Azerbaidžiano centrais.“
Jo teigimu, „Kremlius yra tikras, kad Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžianas turi išnykti iš pasaulio politinio žemėlapio.“ Negana to, tokių pačių planų jis turi ir visų kitų posovietinių valstybių atžvilgiu. Visi turėtų tai suvokti, o ypač minėtų šalių gyventojai, sako V. Portnikovas.
Deja, tai suvokia ne visi. Kai kurie armėnai mano, kad Rusija yra didžiausias jų status quo Pietų Kaukaze garantas, nors Maskvos planai pakeisti esamą padėtį yra daug dramatiškesni nei kieno nors kito.
Jei armėnai ir jų kaimynai atpažins Maskvos keliamos grėsmės prigimtį ir mastus, egzistuoja tikimybė, kad jie ras bendrą pagrindą ir prieis prie bendrų susitarimų, leisiančių jiems pasipriešinti Rusijos agresijai. O jei neatpažins, Maskvos agresija tęsis.