Apie tai jis kalbėjo „Yarnovosti“ redakcijoje, rašo echo.msk.ru.
– Aleksejau Aleksejevičiau, pastaruoju metu Rusijoje, mūsų manymu, kiek persūdoma su meile Tėvynei – pavyzdžiui, „Antimaidanas“, istorija su kareivėliais „Vaikų pasaulyje“... Juk V. Putinas pas mus ir taip palaikomas. Kam reikalinga visa ši klounada?
– Manau, kad kai kurie žmonės, pamąstę ar supratę, kad egzistuoja „ura-patriotizmo“ paklausa, mėgina patys užsidirbti papildomą medalį, lygioje vietoje sukeldami viešą skandalą: esą, perduokite valdovui, kad yra toks Piotras Ivanovyčius Dobčinskis, jis gyvena Jaroslavlyje, ir mes čia nepardavinėsime „kareivėlių“ ar panašiai.
Šis žiniasklaidos skandalas neturi nieko bendro su „Vaikų pasauliu“ ar Antimaidanu. Bet kuo ryškesnė klounada, kuo raudonesnė nosis, tuo didesnė tikimybė, kad mus pamatys paskutinėse eilėse sėdintys žiūrovai.
O galgi praneš Viačeslavui Viktorovičiui Volodinui, o gal Sergejui Borisovičiui Ivanovui. O gal ir pats valdovas pastebės! Ir tars: „O ar nepaskyrus man šio vyruko skyriaus viršininku Pramonės ministerijoje?“
Panašiai ir su A. Makarevičiaus koncertų draudimu. Tiesiog domėjausi principu: nedidelis vietos viršininkas apskambina kultūros namus, klausdamas: „Norite valstybės užsakymo?“ Nors jis pats netvarko tų užsakymų.
Tai tokie sprendimų priėmimo simuliakrai. Bet tendencija egzistuoja, vadovybei jos reikia. Ir yra vilties, kad įteiks dar vieną medalį ar ordiną. O apskritai tai vadinama „išsitarnauti“. Viskas prasidėjo nuo trečios ar ketvirtos Vladimiro Putino kadencijos. Man akivaizdu, kad jam šioje kadencijoje patogu. Čia viskas suprantama: štai draugai, o štai priešai.
– Taigi, mes norėjome įprastos koordinačių sistemos. Reiškia ir A. Venediktovas – tautos išdavikas?
– Ne, na koks gi tautos išdavikas? Išdavikas – tai žmogus, kuris iš pradžių buvo saviškis, o po to tapo svetimu, jį perpirko. O A. Venediktovas niekada nebuvo saviškis. A. Venediktovas visada sėdėjo savo kampe ir tyliai kandžiojo kulnus.
Ir toliau daro tą patį. Istorija nepasikeitė. Ir jūs matote, kad vyksta vieša polemika. Kaip teisingai pasakė Dmitrijus Peskovas: „Prezidentas ir Venediktovas visada atvirai ir sąžiningai sako viską, ką galvoja.“ Teisingai pasakyta.
– Situacija su pranešimu „Putinas. Karas“, paskelbtu po Boriso Nemcovo nužudymo, pasirodė gana skandalinga. Ten išdėstyti visiems žinomi faktai, ir panašu, kad patyręs specialistas visa tai galėtų sukompiliuoti per porą dienų. Ar jūs nemanote, kad B. Nemcovas planavo visai ką kita?
– Visų pirma, nenorėčiau kritikuoti pranešimo, nes manau, kad vien tai, kad jis yra paskelbtas, yra naudinga. Jūs visiškai teisus: pranešime paminėti faktai yra visiems žinomi. Bet tai nereiškia, kad pranešimas prastas. Be to, kiek žinau, jokių Boriso Nemcovo archyvinių dokumentų šio pranešimo tema nebuvo.
Aš tai žinau iš įvairių šaltinių. Yra jo vienintelis raštelis: jis parašė kelias frazes, ir jos tapo informaciniu pretekstu. Aš suprantu, kad čia B. Nemcovo vardas naudojamas politiniais tikslais, ir tegul taip būna.
Pats tokio pranešimo faktas yra naudingas, nes problema egzistuoja nepriklausomai nuo pranešimo kokybės ir autorių pavardžių. Aš neabejoju, kad šis pranešimas buvo įdėmiai perskaitytas ir Prezidento administracijoje, ir Gynybos ministerijoje, ir Užsienio reikalų ministerijoje, ir Ukrainoje.
– Beje, ar jums neatrodo, kad Boriso Nemcovo nužudymo tema kažkiek iškrenta iš informacinio lauko?
– Ne, neiškrenta. Praėjusią savaitę pasikeitė tyrėjų grupės viršininkas, ir visos federalinės žiniasklaidos priemonės šią temą aptarė. Yra ir istorija, susijusi su vadinamuoju B. Nemcovo memorialu ir Vysockio gatve.
Manau, suprantate, kad Vysockio gatvės temą pasirinkau neatsitiktinai: pajudinsi vieną, išsijudins ir visa kita. Be to, Tiriamasis komitetas kol kas suteikia galimybę svarstyti, kaip vyksta bylos dėl B. Nemcovo nužudymo tyrimas, ir žiniasklaida šią temą pagauna.
Nemanau, kad ši tema iškrenta iš informacinio konteksto, nes kiek žinau, prezidentas įsiuto, kai jam pranešė apie B. Nemcovo nužudymą.
Žmonės man sakė, kad tokio įsiutusio jie jo nematė pastaruosius dešimt metų. Jo požiūris į Borisą Jefimovičių yra žinomas: jis į jį žiūrėjo atlaidžiai, tarkim. Ir aš priminsiu, kad į federalinę valdžią jie atėjo tą pačią savaitę.
Kadangi abu jie buvo ne itin punktualūs, dažnai vėluodavo pas Borisą Jelciną į susirinkimus, ir atėjęs paskutinis gaudavo per pakaušį. Todėl jie kartais lenktyniaudavo garsiuoju pirmojo korpuso koridoriumi, V. Putinas kažkada apie tai pasakojo.
Tokios patirtys sukuria asmeninį santykį. Ir faktas, kad V. Putinas asmeniškai pranešė apie įtariamųjų sulaikymą, byloja, kad bylą kontroliuoja jis pats asmeniškai, ir vargu ar ji išnyks iš viešo aptarimo zonos.