Pateikiame jos komentarą:

Traukinių stotyje pietinėje Čekijos Moravijos žemėje policija iš vieno traukinio išlaipino 200 pabėgėlių ir ant jų rankų užrašė numerius. Kad apsisaugotų nuo pabėgėlių, Vengrija prie savo rytinės sienos stato spygliuotos vielos tvorą, panašią į tą spygliuotos vielos „geležinę uždangą“, kuri kadaise žymėjo vakarinę jos sieną.

Paimkite bet kurį vaizdinį – žydų pilnus laivus, kurie grąžinami atgal į nacių Europą, ar pabėgėlius, viename Kasablankos bare paslapčia besiderančius su kontrabandininkais – ir dabar jie įgaus šiuolaikinį atspalvį.

Kaip dažnai ir būna, byra krokodilo ašaros. Didžiosios Britanijos bulvarinis laikraštis „The Sun“ dešimtmetį ragino kovoti su bet kokio plauko imigrantais.

Dar ne taip seniai jis liepė Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui „nubrėžti imigracijai raudoną liniją“. Tačiau dabar, kai buvo paskelbtos fotografijos su žuvusiu sirų vaiku, išplautu į vieną Turkijos paplūdimį, laikraštis nori, kad ministras pirmininkas „spręstų didžiausią krizę, iškilusią Europai nuo Antrojo pasaulinio karo“.

Anne Applebaum
Ką tik pareiškęs, kad nėra prasmės priimti „vis daugiau ir daugiau pabėgėlių“, vargšas Davidas Cameronas dabar iš esmės jau sako, kad Didžioji Britanija priims vis daugiau ir daugiau pabėgėlių. Jo padėjėjai paskubomis paaiškino, kad ministras pirmininkas dar „nebuvo matęs minėtų fotografijų“, kai išplatino pirmąjį pareiškimą.

Veidmainystės sluoksnių yra ir daugiau: nors šios fotografijos tikrai siaubingos, iš tikrųjų jos nepasako nieko nauja. Pabėgėliai per Viduržemio jūrą plūsta jau daug mėnesių.

Žuvo šimtai žmonių. Jei mus pašiurpino nuskendęs vaikas paplūdimyje, kodėl mūsų nešiurpina kitas žuvęs vaikas, gulintis prie subombarduoto namo Sirijos Alepo mieste? Kuo jie skiriasi?

Netgi dabar beveik visi šūkiai, kurie vadinami „sprendimais“, yra grindžiami klaidingomis prielaidomis. Turėtume „įsileisti tikruosius pabėgėlius, o ne ekonominius migrantus“? Nustatyti tarp jų skirtumą tikrai lengva.

Dar daugiau, potencialiai „teisėtų“ pabėgėlių skaičius yra neįtikėtinai didelis. Liepos mėnesio duomenimis, Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras buvo užregistravęs daugiau kaip 4 mln. pabėgėlių iš Sirijos, iš kurių daugiau kaip vienas milijonas buvo Turkijoje, o 1,8 mln. – Libane, kur gyvena tik 4,8 mln. žmonių.

Ir tai neskaičiuojant irakiečių, libių, afganų ir kitų, kurie lygiai taip pat nukentėjo nuo politinio ar religinio persekiojimo, taip pat milijonų savo namus palikusių sirų, kurie tebėra pačioje Sirijoje. Kiek tiksliai jų priims Europa?

Dar blogiau: įstatymai nurodo, kad pabėgėliai „turėtų užsiregistruoti pačioje pirmoje Europos Sąjungos (ES) šalyje, į kurią patenka“, ir tuomet prašyti prieglobsčio pagal ES tvarką. Visa tai būtų puiku, tarkime, Airijos atveju.

Tačiau ką daryti, kai dešimtys tūkstančių žmonių Libijos Tripolio mieste sėda į laivus ir pradeda sukti Italijos ar Graikijos link? Dabar jau žinome: šios dvi valstybės jau mėnesių mėnesiais maldauja savo kaimynių pagalbos, bet nesėkmingai. O kai Vengrija nebesugeba suvaldyti šių skaičių? Ką tik paaiškėjo: pabėgėliai tampa atrama Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui, mėgstančiam dramatiškas scenas.

V. Orbanas viename iš kurstančių savo pareiškimų buvo teisus: pabėgėliai nenori likti Vengrijoje. Jie nori atsidurti Vokietijoje, daugiausia dėl to, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel jaučia jiems užuojautą, pasiūlė priimti daugiau sirų ir paragino kitus padaryti tą patį.

Tuo tarpu vengrai apipurškė pabėgėlius ašarinėmis dujomis ir privertė apsigyventi stovykloje prie Budapešto traukinių stoties (ironiška, kad vienu momentu pabėgėliai pradėjo skanduoti „Vokietija, Vokietija!“).

Tačiau jei giriantys A. Merkel „drąsią“ poziciją būtų sąžiningi, jie pripažintų, kad ji taip pat nesiūlo jokio ilgalaikio sprendimo. Net jei Europa priims papildomai dar pora šimtų tūkstančių žmonių, paskirstydama juos po valstybes, tai neapsaugos – kaip turėtų - nuo kitų pabėgėlių atvykimo.

Kad išvengtų kaltinimų beširdiškumu, Italijos pakrantės apsauga nepaliaujamai gelbsti tūkstančius žmonių iš mažų laivelių ir guminių valčių. Tačiau žmonės rizikuoja toliau.

Štai ko niekas nenori pasakyti: tai iš esmės yra saugumo krizė. Jau daugelį metų europiečiai nusprendė apsimesti, kad Sirijoje ir Libijoje vykstantys karai yra kažkieno kito problema.

Tai yra ir užsienio politikos krizė: įvairiais laikotarpiais ir dėl įvairių priežasčių didžiosios Europos valstybės – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Vokietija – blokuodavo bandymus kurti bendrą užsienio ir gynybos politiką. Taigi jos neturi diplomatinio ar politinio spaudimo.

Jos nenorėjo, kad Europa lyderiautų, ir dauguma jų taip pat nenorėjo, kad lyderiautų Amerika. Pačioje turtingiausios pasaulio ekonomikos širdyje tvyro valdžios vakuumas ir nėra jokios kariuomenės. Dabar tikrąja tų žodžių prasme į Europos krantus išplaunamos pasekmės.