Ši vieta įkurta kaip strateginis geležinkelio bėgių susikirtimas. Pro Debalcevės geležinkelio stoties kupolą nuo Juodosios jūros krantų vagonai keliauja į Baltijos, taip pat ir į kitas Europos bei Azijos šalis.
Nedidelis autobusas su ant kartono tušinuku užrašyta nuoroda „Debalcevė” tuoj išvyks iš Artemivsko. Autobuso durys sunkiai užsidaro – jo viduje keletą kartų daugiau žmonių nei galima būtų vežti.
Tarsi silkės statinėje susispaudę keleiviai nerimauja, ar taip apkrauta transporto priemonė galės saugiai pasiekti miestą. Kiekvienoje tuščioje vietoje, net po vairuotojo kojomis įspraudžiami daiktai. Kelionė prisispaudus prie stiklo vaizdinga: daugybė Ukrainos armijos šarvuočių, apkasai, susprogdintas tiltas.
Artimiausiame miestelyje apsipirkę žmonės, šiuo vieninteliu per dieną autobusu grįžta namo. Debalcevėje neveikia bankomatai, o ir produktai į parduotuves atvežami itin retai.
Temstant, į Debalcevės geležinkeliečių rūmų rūsyje įrengtą slėptuvę susirenka apie šimtą gyventojų. Daugelis jų čia leidžia jau kelintą mėnesį. Žmonės, praradę artimuosius, namus, darbus ir įprastą saugią kasdienybę kaltina visas kariaujančias puses: Ukrainą nemokant susitvarkyti su separatizmu ir pamiršusią ATO zonoje gyvenančius žmones, separatistus – kurstant bereikšmį konfliktą bei Europą, remiančią kovojančias puses, kurių kova sugriovė jų gyvenimus.
Atėjus vakarui su saule „užgęsta” ir miestas. Degti šviesos nerekomenduojama, todėl visas miestas paskęsta tamsoje. Sutemus vaikščioti mieste pavojinga, o naktį galioja komendanto valanda.
Moterys peržegnoja ir palinki sėkmės trims vyrams, kurie iš slėptuvės tamsoje grįš atgal namo.
Naktį miesto gatvėse nuolat patruliuoja Ukrainos kariai, taip pat veikia separatistų diversinės ir žvalgybos grupės.
Išvykti iš Debalcevės galima tuo pačiu vieninteliu autobusu. Tačiau iš čia jis išvyksta dar nespėjus prašvisti. Žmonės į „mirusio” miesto stotį susirenka per tamsias miesto gatves, stengiantis išvengti bereikalingos akistatos su patruliuojančiais kariais.
Stotis iš pažiūros tuščia. Kiek nuošaliau tamsoje stovinčio autobuso vairuotojas apie save praneša vis sumirksėdamas salono šviesomis, kurios pritraukia į kelionę susiruošusius žmones.
Svarbus strateginis objektas
Separatistams užėmus šį svarbų geografinį tašką, Donecko bei Luhansko regionai galėtų pilnai susijungti, įskaitant taip svarbų geležinkelio kelią. Todėl dabar Debalcevėje dunda ne traukinių ešalonai, o artilerijos šūviai. Kartais kariaujančios pusės prie viena kitos priartėja taip, jog pasigirsta automatų ugnis.
Miesto tarybos pastatą – Debalcevės Radą - saugo šarvuočiai, kartu su Ukrainos reguliariosios armijos kariais. Pastate esančioje posėdžių salėje įrengta karo virtuvė. Prie vienkartinių lėkščių, pilnų karinėmis kalorijomis pagardintos grikių košės, palinkę keletas Ukrainos karininkų.
Staiga čia įeina du Rusijos karininkai ir trys Rusijos uniformomis vilkintys Donecko bei Luhansko Liaudies respublikų kariai. Pulkininkas leitenantas Vladimiras Kurinas, dėvintis Rusijos Federacijos (RF) kariuomenės antsiuvus, gimtąja kalba visiems pietaujantiems palinki gero apetito. Ukrainiečiai nepakėlę akių nuo lėkščių atsako “diakuju” (“ačiū”- ukr.). Apetito nesugadina ir visai šalia vykstantys sprogimai bei automatų salvės.
Tokia pietų kompanija sufleruoja, kad kalbos per šiuos pietus nebus vien tik apie karinės košės bei persaldintos arbatos skonį.
Sutarimą pasiekti sunku
Miesto tarybos pastate – Debalcevės Radoje - įkurtas specialus bendras paliaubų prižiūrėjimo koordinavimo centras. Ši vieta įsteigta rugsėjo mėnesį pasirašyto Minsko memorandumo reikalavimu.
Pravėrus erdvaus kabineto duris pasitinka išties neįprasta kompanija - už plačiausio, tarsi staltiese žemėlapiu apdengto, stalo sėdi žymus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generolas leitenantas Jurijus Dumanskis. Generolo pavardė viešojoje erdvėje išgarsėjo, kai jis po kruvinų Maidano įvykių atsistatydino iš Ukrainos armijos vado pavaduotojo pareigų, taip išreikšdamas nepritarimą tuometinės Viktoro Janukovyčiaus valdžios siekiui šalies ginkluotąsias pajėgas įtraukti į pilietinių protestų bangą. Generolo dešinėje sėdi du Ukrainos karininkai, o kitoje salės pusėje – Rusijos bei separatistinių regionų atstovai. Tiesa, į šį koordinavimo centrą užsuka ir Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai. Ukrainos armijos pulkininko leitenanto Konstantino Dumlerio nuomone, ESBO stebėtojų rolė čia galėtų būti didesnė.
„Jie dažniausiai užsuka rytais, sužino praėjusios paros statistiką ir išvažiuoja”, - tikina pulkininkas leitenantas, save pristatantis kaip Ukrainos pusės atstovų budinčios pamainos vyriausiąjį operatyvininką šiame centre.
Trys Rusijos Federacijos atstovai teigia esantys nešališki trečiosios šalies atstovai, kurie stebi Ukrainos bei separatistinių jos regionų derybas ir analizuoja iškilusias problemas.
Generolas J. Dumanskis neslepia, jog kabinete tvyranti įtampa kartais primena tirštą rūką, o bendrą sutarimą pasiekti - ypač sunku.
Apsunkina melagingi pranešimai
Karininkų išvaizda tiksliai atspindi įtemptą politinę situaciją ir darbą karo sąlygomis: išbalę veidai, susivėlę plaukai bei pervargusios į žemėlapius žvelgiančios akys.
Čia kiekvieną dieną pateikiama statistika, kiek kartų nuo 6-os iki 6-os valandos ryto buvo užfiksuota kovinių veiksmų. Memorandumu nustatyta ugnies nutraukimo linija, kuri buvo brėžiama pagal rugsėjo 19-osios karių dislokacijas.
„Šio paliaubų koordinavimo štabo viena iš misijų yra užtikrinti saugų tarnybų darbą. Kadangi labai nukentėjo elektros tinklų, vandentieko, transporto infrastruktūra, mes stengiamės susikalbėti su kovojančiomis pusėmis, kad darbininkams būtų leista saugiai pasiekti reikalingas vietas. Vienu iš savo pasiekimų laikome tai, jog Debalcevėje atsirado vanduo. Daugybė gyvenviečių atgavo elektrą”, - giriasi Rusijos pulkininkas letenantas V. Kurinas.
Reikalingas visiškas ugnies nutraukimas
Kabineto sienos nukabintos įvairiomis iš palydovų darytomis teritorijų nuotraukomis, o ant centre esančio stalo paklotas didžiulis Rytų Ukrainos žemėlapis.
Pasak K. Dumlerio, šiandien patys pavojingiausi rajonai yra Donecko oro uostas, rajonas kuriame esame dabar – Debalcevė - ir visos jo apylinkės. Žemėlapyje mirga daugybė „kovos taškų”. Nerimą kelia ir dažnėjantys kariniai veiksmai Mariupolio rajone.
Šiuo metu yra kuriamos mobilių stebėtojų grupės, kurios, anot koordinavimo štabo atstovų, turėtų ženkliai padidinti darbo efektyvumą. Šešiolika stebėtojų pasiskirstys po Ukrainos kontroliuojamas teritorijas, taip pat Donecko bei Luhansko separatistinius regionus. Anot Ukrainos karininko R. Dumlerio, jie važiuos į šaudymų vietas, ten aiškinsis įvykius, rinks parodymus.
„Ši stebėtojų grupė kontroliuos bei prižiūrės ir sunkiosios artilerijos atitraukimą, kaip numatyta memorandume. Tačiau norint, jog stebėtojai galėtų pradėti veikti, svarbūs du aspektai: visiškas ugnies nutraukimas ir visų trijų pusių noras įsileisti juos. Tik tuomet bus efektyvus darbas ir objektyvus faktų vertinimas”, - teigia R. Dumleris.
Kabinete esantys karininkai išskiria ir dar vieną darbą apsunkinančią aplinkybę – tai daugybė melagingų pranešimų. K. Dumleris pateikia šios dienos pavyzdį: „Buvo pranešta, jog prie patikros punkto „Makarova” vyksta šimtų civilių gyventojų šaudymas. ESBO stebėtojams ten nuvykus ir pabendravus su vietos gyventojais, išryškėjo, jog tai buvo melas”.
Apie Rusijos karius Donbase nekomentuoja
Ukrainos generolas leitenanatas J. Dumanskis sėdi kabineto pabaigoje prie plačiausio stalo. Ne tik aukščiausiu kariniu laipsnius, tačiau ir savo griežtu balsu pabrėžia, kas yra šeimininkas šiame kabinete.
Telefonai nenutyla, o susivėlusiais plaukais sėdintys separatistų atstovai, rodos, vengia akių kontakto su Ukrainos generolu.
„O jūs pakalbinkite mūsų kolegą iš Rusijos, jis, kaip matau, šiandien puikiai atrodo”, - generolas ironiškai pasiūlo užduoti klausimų ir pulkininkui leitenantui V. Kurinui.
Rusas, patikrinęs būsimo pašnekovo dokumentus, su karininkui būdingu stotu, atsakinėja konkrečiai ir lakoniškai.
„Manau, jog jūs - apsišvietęs žurnalistas ir esate susipažinęs su Minsko memorandumu. Ten viskas parašyta juodu ant balto – Rusijos Federacija siekia užtikrinti taikos procesus Ukrainoje”, - paprašytas pakomentuoti Rusijos rolę šiame konflikte, atsako V. Kurinas.
Klausimą apie Luhanske sutiktus ir kalbintus Rusijos Federacijos uniforma su indentifikaciniais antsiuvais vilkinčius karius lydi V. Kurino kelias sekundes trunkantis sutrikimas bei Ukrainos generolo saldi šypsena.
„Manau, tas menamas Rusijos karys jums viską ir papasakojo. Aš nežinau, nei kaip vyko jūsų pokalbis, jo nepažįstu, todėl komentuoti nieko negaliu”, - išsisukinėja Rusijos pulkininkas leitenantas.
Donbase jokių sienų nebus
Minsko memorandumo pasirašymo dieną, rugsėjo 19-ąją, buvo nustatyta demarkacinė taikos linija (buferinė zona) tarp Ukrainos pajėgų ir separatistų. Ji nuo šios dienos praktiškai nekinta.
„Donbase yra tik viena siena – ši raudonai nubrėžta linija, kuri reiškia sieną su Rusijos Federacija. Daugiau jokių sienų nėra ir negali būti. Ši žalia linija žemėlapyje - tai Donecko ir Luhansko savivaldybės ribos, o ne kokios tai respublikos. Teisingai kalbu?”, - retoriškai klausdamas su šypsena veide per petį Luhansko atstovui paplekšnoja Ukrainos generolas J. Dumanskis.
„Linijų klausimo nesprendžiame, svarbiausias šiandienos tikslas – taikos užtikrinimas”, - pabrėžia karininkas.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.
