Viduramžiais netrūko progų mokytis, kaip mirti. Jei jūsų gyvybės nepasiglemžė maras ar 100 metų karas, galėjote atsigerti užkrėsto vandens ir mirti nuo kraujo užkrėtimo. Būtent viduramžiais Europoje atsirado tekstų rinkiniai „Ars Morendi“ („Menas mirti“).
XV a. pasirodžiusią knygą „Menas mirti“ sudarė šeši skyriai. Ji turėjo padėti mirštančiai sielai ir ją į paskutinę kelionę palydintiems aplinkiniams. Knyga sparčiai išpopuliarėjo, buvo verčiama į daugelį kalbų, greita pasirodė sutrumpintas knygos variantas su daugiau iliustracijų. Knygoje rašoma, jog paskutinėmis gyvenimo valandomis žmogui ypatingai didelis pavojus tapti šėtono auka, ir mokoma, kaip atsilaikyti šioje kovoje.
XIV–XVI a. Europos karuose imta naudoti paraką. Iki tol buvo kaunamasi kardais, tiksliau trumpais, ilgais kardais, ietimis, vėzdais, alebardomis, durklais, skydais, lankais, arbaletais. Jau nekalbant apie išvardintų ginklų naudojimą jojant, imtynes, kovas vienas prieš vieną su skydais. O kur dar kova su moterimi, kai vyras stovi duobėje su mediniu vėzdu, jam ant pečių stovi moteris su keliasdešimties kilogramų akmeniu įrištu į šydą.
Nuodėmių išpažinimas kunigui viduramžiais buvo nauja samprata. Iki tol žmonės viešai išpažindavo savo nuodėmes, kartais galbūt pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. VI a. airių vienuoliai ėmė sudarinėti išsamius nuodėmių ir bausmių už jas sąrašus. Pavyzdžių būta tokių bausmių už nuodėmes:
Už norą sanguliauti su savimi (t. y. masturbaciją) reikia pasninkauti nuo 20 iki 40 dienų,
Jei taip daro vaikinas, be to dažnai, jis turi pasninkauti 20 dienų arba būti išplaktas,
Sanguliaujantis su kito žmona privalo pasninkauti ketverius metus, dvejus metus atgailauti, vėliau badauti po 40 dienų ir po tris dienas kas savaitę,
XVI a. pabaigoje buvo pirmą kartą išspausdintas pirmas iliustruotas medicinos žinynas „Fasciculus Medicinae“. Tiesą sakant, tai veikiau buvo ne žinynas, o surinktos kelios knygos apie mediciną ir anatomiją. Anatomija dažnai buvo interpretuojamojo pobūdžio, su nurodymais kaip pjauti ir nuleisti kraują žmogui nuo visų ligų.
Viduramžiais tik nedidelė dalis žmonių mokėjo skaityti ar rašyti, todėl dauguma knygų buvo skirtos dvasininkams, turtingiesiems arba kilmingiesiems. Vienas iš populiariausių patarimų knygų žanrų buvo „Veidrodžiai princams“. Jas dažnai rašė kilmingi, gerbiami mokslininkai ar dvasiniai lyderiai. Knygos buvo skirtos jauniems kilmingiesiems, jose aprašomos jų pareigos, apžvelgiama istorija, aprašomos kovos, monarchijos, liaupsinamas dievobaimingumas, dosnumas, garbingo gyvenimo svarba.
