Jie miegojo palapinėse, patys gamino elektros energiją ir neturėjo jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Šis projektas buvo įgyvendintas norint išsiaiškinti, kaip žmonės reaguoja praradę laiko ir erdvės pojūtį, skelbia BBC.
„Deep Time“ pavadintas eksperimentas baigėsi šeštadienį, ir jo dalyviai – aštuoni vyrai ir septynios moterys (nuo 27-erių iki 50-ies metų amžiaus) – galėjo išeiti iš urvo. Projekto mokslininkai dieną prieš „Deep Time“ pabaigos datą informavo dalyvius, kad eksperimentas artėja prie pabaigos.
Šypsodamiesi, bet, regis, truputį apstulbę savanoriai paliko urvą aidint plojimams. Jie buvo užsidėję akinius nuo saulės, kad akys galėtų prisitaikyti prie saulės šviesos.
Projekto direktorius Christianas Clotas, šveicarų kilmės Prancūzijos tyrinėtojas, sakė, kad urve laikas ėjo lėčiau. Viena iš savanorių, 33-ejų metų amžiaus Marina Lancon pareiškė, jog eksperimentas buvo tarytum gyvenimo „sustabdymas“.
Izoliacijos metu savanoriams reikėjo organizuoti darbą neturint galimybės matuoti laiko ir nustatyti terminų. Jie buvo priversti kliautis savo biologiniu laikrodžiu ir miego ciklais.
Urve šiuolaikiškų patogumų buvo nedaug. Pavyzdžiui, eksperimento dalyviai patys gamino elektros energiją mindami specialų dviratį, o geriamąjį vandenį sėmė iš 45 metrų gylyje tekančio šaltinio.
Projektą sumanę mokslininkai sakė, kad „Deep Time“ padės jiems suprasti, kaip žmonės prisitaiko prie ekstremalių gyvenimo sąlygų.
Prieš savanoriams apsigyvenant urve, buvo išanalizuotas jų smegenų aktyvumas ir kognityvinės funkcijos, norint surinkti duomenų palyginamajam tyrimui atlikti pasibaigus eksperimentui.
Studijos tikslas yra itin aktualus siaučiant koronaviruso pandemijai, nes milijonai žmonių tapo izoliuoti savo namuose dėl įvesto karantino.
„Mūsų ateitis šioje Žemėje priklausys nuo gebėjimo evoliucionuoti, – tvirtino C. Clotas. – Turime geriau suprasti, kaip mūsų smegenys geba rasti naujų sprendimų, kad ir kokioje situacijoje atsidurtume.“
