Tiems, kurie lietuvybę sieja išskirtinai su krikščionybe, reiktų priminti, jog ji į mūsų šalį formaliai atkeliavo XIV amžiaus pabaigoje. Kad šio vakarietiško importo mūsų protėviai ypatingai netroško, liudija ne tik Lietuvos vardo pirmo paminėjimo aplinkybės, bet ir pirmoji lietuviška knyga, kurios autorius – beje liuteronų pastorius – bėdavoja dėl lietuvių nenoro atsikratyti pagoniškų prietarų ir tradicijų. Taigi bent iki XVI amžiaus pabaigos lietuvių identitetą lengviau būtų sutapatinti su pagonybe nei su krikščionybe.
Jei kalbėsime apie lietuvišką tapatybę romantizmo suformuotuose rėmuose, tuomet į pirmą planą reiktų iškelti lietuvių kalbą kaip mūsų savimonės esmę. Tačiau ir šiuo atveju istorija pakoreguoja perdėtą dogmatiškumą. Vien tas faktas, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje oficiali rašto kalba buvo senoji slavų kalba, verčia mus kitaip pažvelgti į lietuvių tautiškumo raidą. O ką jau kalbėti apie tokius kultūros veikėjus kaip Albertą Kojelavičių ar Adomą Mickevičių, kurių lotyniškai ir lenkiškai parašyti veikalai šlovina Lietuvą. Šiame kontekste taip pat nevienareikšmė ir bažnyčios rolė. Dar neaišku, kuriai krikščionybės atšakai – katalikybei ar protestantizmui – reiktų dėkoti už tai, jog nepraradome protėvių šnektos.
Lietuvišką identitetą galima sutapatinti ir su mūsų vertybių bei moralės normų sistema, tačiau ar ji iš tiesų tokia unikali ir nepakartojama? Kokios yra tos “lietuviškos vertybės”? Meilė gamtai, meilė šeimai, pagarba vyresniesiems, kuklumas, darbštumas… Nenuvertinant ne vienos iš jųjų, nesunku pastebėti, jog ir daugelis kitų tautų išskiria panašius moralinius bei socialinius principus. Akivaizdu, kad tai daugiau bendražmogiškos, o ne tik lietuviškos vertybės. Be to istorija liudija apie jų nenumaldomą kaitą. Pavyzdžiui, dabartinis moters vaidmuo mūsų visuomenėje gerokai skiriasi nuo XIX amžiaus lietuviškos pasaulėžiūros.
Lietuviško tapatumo problemą galima išspręsti tik peržiūrėjus šios sąvokos esmę. Juk identitetas – tai ne kažkokia objektyvi ir vienalytė konstanta, o pastoviai besikeičianti, daugialypė vidinių bei išorinių veiksnių formuojama visuma.
Mūsų tautos identitetas – tai visų pirma unikali istorinė-kultūrinė raida sąveikaujanti su mumis pačiais. Būtent šis procesas išskiria mūsų lietuvišką tapatybę, tuo pačiu atskleisdamas neišdildomas sąsajas su kitomis kultūromis. Lietuvos identitetas – tai mes patys. Mes, kurie augame, mokomės, keičiamės ir tuo pačiu keičiame daugialypį mūsų tautos veidą. Mes esame Lietuva. Po jos stogu sutelpa krikščionys, pagonys ir ateistai, heteroseksualai ir homoseksualai, gyvenantys šalyje ir už jos ribų, Lietuvos žydai, rusai ir lenkai, - visi tie, kurie tapatina save su Lietuva.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!