Pastarųjų savaičių pavyzdžiai rodo, kad kalbėti “beleką” mes puikiai mokame. Garbūs ponai neretai piktinasi “Delfi” portalo skaitytojų komentarais, teigdami, kad jie dažnai yra įžeidžiantys, nekultūringi, paremti ne faktais, o emocijomis.

Tačiau tie patys garbūs ponai pamiršta tuos pačius standartus pritaikyti sau. Ir nereikia tuomet stebėtis vienu ar kitu piktu komentaru, kai ne mažiau iškalbingus pavyzdžius kiekvienas iš mūsų gali išgirsti iš politikų lūpų.

Štai prezidentas Rolandas Paksas viešai suabejoja svarbiausios šalyje teisinės institucijos Konstitucinio Teismo kompetencija, komentuoja jo sprendimą ir “neslepia nuostabos dėl šio dokumento politinio atspalvio”. Ir nieko...

Užsienio reikalų ministras A.Valionis, grįžęs iš JAV, pamiršta esąs diplomatas ir paviešina privačiuose pokalbiuose jam išsakytą neįvardytų pareigūnų nuomonę. Ir nieko...

Žinomas rašytojas Vytautas Petkevičius išleidžia knygą “Durnių laivas”, kur įžeidžiančiais epitetais apdalina daugelį žinomų kultūros ir politikos veikėjų. Ir nieko... Nuskriaustieji užuot kreipęsi į teismą atsakomosiuose straipsniuose spaudoje panašiais epitetais apdovanoja patį autorių.

Seimo narys Vytautas Šustauskas turėjo įžeisti žydus, pagrasinti, kad Seime kalens “Kalašnikovai”, girtas pasivolioti ant žemės, pabendrauti su H.Daktaru, įžeidinėti kolegas, apkaltinti Seimo restorano darbuotojas norėjus jį nunuodyti, kol Seimas pagaliau ryžosi svarstyti apkaltos jam galimybę.

Buvęs Vidaus reikalų ministerijos sekretorius Jonas Liaudanskas praėjusiais metais kalbėdamas per televiziją siūlė "pasidomėti, kokios jėgos atvedė Seimo pirmininką Artūrą Paulauską į didžiąją politiką", niekuo nepagrįsdamas ir plačiau nepaaiškindamas tokių savo užuominų.

Garbi ponia Aušrinė Marija Povilionienė, nesiremdama jokiais faktais, ima ir įvardyja “suokalbio” Lietuvoje organizatorius, o “suokalbio stogu” pavadina Konstitucinį teismą. Vienintelis Aloyzas Sakalas kreipiasi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti šį pareiškimą.

Seimo narys Viktoras Uspaskichas važinėdamas po rajonus pašaipiai atsiliepia apie savo kolegas. Įvairių politinių pakraipų politikai drąsiai ir viešai mėtosi skambiais kaltinimais ir įžeidžiančiais epitetais, o vėliau skundžia vieni kitus prokūratūrai dėl šmeižto ar garbės ir orumo įžeidimo.

Tuo tarpu Generalinė prokūratūra užuot tyrusi nusikaltimus, priversta aiškintis politikų tarpusavio rietenas.

Štai taip ir gyvename, žiūrėdami ir klausydami, kaip mala garbingų ponų liežuvėliai. Vaizdelis nykus kaip Gariūnai, ne kitaip...