Kitoje pusėje – Šiaurės Italijos Trevizo arba pietų Prancūzijos Frežiuso nativistai, savo įkvėpėjais matantys Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną ir Italijos ministro pirmininko pavaduotoją Matteo Salvini, rašoma Europos politikos aktualijoms skirtoje „The Economist“ skiltyje „Charlemagne“.
Kuo iš arčiau žiūri, tuo viskas painiau. V. Orbanas gal ir nusižengia teisinės valstybės principams savo šalyje, tačiau jis priklauso Europos liaudies partijai (PPE) – politinei jėgai, kuriai atstovauja ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. E. Macronas gal ir globalistas, tačiau praėjusiais metais jis nacionalizavo Prancūzijos laivų statyklą – kad tik jos neperimtų Italijos įmonė, o šių metų birželį atsisakė priimti laivą su pabėgėliais „Aquarius“, kurį prieš tai atsisakė priimti Italija.
Suprasti paprastus europiečius – ne ką paprasčiau. Antai dauguma Chemnico, miesto rytinėje Vokietijoje, gyventojų nedalyvavo protestuose nei už migraciją, nei prieš ją.
Takoskyrų daugiau nei viena
Nepaisant praėjusį mėnesį nuskambėjusio E. Macrono pareiškimo: „jei jie nori matyti mane kaip savo oponentą, jie yra teisūs“, „atvirą“ ir „uždarą“ verčiau įsivaizduoti ne kaip dvipolę priešstatą, o kaip spektrą, kuriame arčiau vieno galo – E. Macronas, o arčiau kito – V. Orbanas ir M. Salvini.
Spektro viduryje ir abipus minėtų lyderių – visi įmanomi „atvirumo“ ir „uždarumo“ atspalviai, dažnai dar ir su stipriu „vietiniu“ aromatu. E. Macronas gali atrodyti mažiau liberalus Nyderlanduose ar Švedijoje; o M. Salvini, ir toliau, bent kol kas, įsipareigojęs palaikantis ES narystę ir eurą (nors ir su tam tikrais pavypavimais), „Brexit“ ištiktoje Britanijoje, ko gero, pelnytų atsidavusio Europos mylėtojo titulą.
Tie, kurie tikisi išvysti aiškią takoskyrą ateinančią gegužę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų kampanijoje, galėtų įžvelgti kitą takoskyrą: tarp institucinių konservatorių ir institucinių novatorių. Kad būtų lengviau tai suprasti, reikėtų priešrinkiminį laikotarpį vertinti kaip du atskirus lygiagrečius procesus, kurie gali sutapti, o gali ir ne.
Vienas iš šių procesų – formalus, instituciškai konservatyvus. Per paskutinius rinkimus, kurie vyko 2014 m., po savąjį Spitzenkandidatą (pagrindinį kandidatą) vadovauti Europos Komisijai pasiūlė kiekviena iš pagrindinių politinių šeimų. Europos liaudies partija laimėjo rinkimus (kaip ir kaskart per jau maždaug dvidešimt metų), todėl, užsitikrinęs dar ir socialistų grupės palaikymą, Komisijos pirmininku tapo Jeanas-Claude’as Junckeris. Tradicinės Europos partijos tą patį norėtų pakartoti ir kitąmet.
Rugsėjo 5 d. Europos liaudies partijos lyderis Europos Parlamente Manfredas Weberis žengė pirmą žingsnį savo kelyje į tikslą – tapti grupės Spitzenkandidatu. Nepaisant to, kad stojo užnugarin V. Orbanui, šis nuosaikus konservatyvios iš Bavarijos kilusios „Krikščionių socialinės sąjungos“ (CSU) narys atstovauja sočiai, politinės mašinos principu veikiančiai Europai. Visi kiti Europos liaudies partijos pirmųjų gretų asmenys irgi daugiau ar mažiau atstovauja šio senojo tipo Europos politikai – konsensusui tarp tradiciškai hegemoniškų (nors dabar jau silpstančių) krikščionių demokratų ir socialistų blokų.
Kas bendra tarp nieko bendra neturinčių?
Antrasis procesas – trikdantis, ir gerąja, ir blogąja prasme. Dviejų įsitvirtinusių politinių šeimų, centro kairės ir centro dešinės, pašonėje trypčioja beveik nieko bendra tarpusavyje neturintys varžovai, kuriuos vienija tik noras maištauti ir patekti valdžion.
Tarp tokių – ir kraštutinės dešinės atstovai, pavyzdžiui, M. Salvini „Šiaurės lyga“, Švedijos demokratai, ir net V. Orbano „Fidesz“, ir liberalieji startuoliai, kaip E. Macrono „En Marche!“ ar Ispanijos „Ciudadanos“, ir alternatyviajai kairei priskirtinos partijos, tokios kaip Vokietijos žalieji (anaiptol nesiskundžiantys apklausų rezultatais) ar Nyderlandų „GroenLinks“ (šiuo metu – didžiausia šalies kairioji partija), ir gyvybingos naujos radikalios kairės pakraipos politinės jėgos, kaip antai Jeano-Luco Melenchono „La France Insoumise“.
Nors „atvirumo–uždarumo“ spektre visos šios partijos užima visiškai skirtingas pozicijas, vienas dalykas jas vis dėlto sieja. Dauguma jų – instituciškai inovatyvios, pastaraisiais metais arba persikūrusios, arba atsiradusios iš niekur. Kai kurioms iš jų atrodo, kad rinkėjai nei žino, nei nori žinoti, kas ta Spitzenkandidatų sistema – ir jos teisios. Ši sistema nelabai domina ir M. Salvini bei kitus maištingosios dešinės atstovus. Rugsėjo 4 d. Briuselyje vykusiame susitikime prancūzų „En Marche!“ vykdantysis vadovas Christophe’as Castaneras nusistovėjusią Spitzenkandidatų sistemą pavadino „demokratine anomalija“.
Prancūzijos prezidentas nori įsteigti naują liberalų grupę Europos Parlamente. „E. Macrono atsisakymas pripažinti Spitzenkandidatų procesą gali paskatinti susiburti naują proeuropietišką platformą, vienijančią naujus ir senesnius judėjimus, pasirengusius sistemą „nulaužti“ iš išorės“, – sakė Paryžiuje įsikūrusios verslo mokyklos „HEC Paris“ profesorius Alberto Alemanno. Panašiai ir M. Salvini nori Europos Parlamente įkurti „Lygų lygą“ – jėgą, suvienysiančią visą populistinę dešinę, gal net įskaitant ir „Fidesz“.
Platesnio masto kova
Persvara – senosios gvardijos, turinčios gerai įtvirtintas struktūras ir gilias tradicijas, pusėje. Tikėtina, kad tiek E. Macronui, tiek M. Salvini teks atiduoti visas jėgas, mėginant aplink save suburti naujas, į lyderius orientuotas grupes.
Prancūzijos prezidentui kol kas nepavyksta kitas centro partijas atsijoti nuo sisteminių centro dešinės, liberalų ir centro kairės grupių. Italijos populistų vedliui tenka konkuruoti su kitais panašaus plauko politikais (pavyzdžiui, Marine Le Pen), irgi atkakliai siekiančiais lyderystės, dėl kurių amžinų rietenų tiek su išoriniu pasauliu, tiek su pačiais savimi Europos kraštutinė dešinė iki šiol tebėra susiskaidžiusi.
Vis dėlto instituciniai novatoriai turi ir pranašumų. Jie dinamiškesni, sumanesni socialiniuose tinkluose ir apskritai turi daugiau ūpo sudrebinti ES. Tarp Europos rinkėjų, manančiųjų, kad Europa eina ne teisingu, o klaidingu keliu, yra daugiau.
Atvirumo ir uždarumo priešprieša yra svarbi. Tačiau į ją reikėtų žiūrėti kaip į požymį, kad vyksta kur kas platesnio masto kova – dėl to, ar pavyks tokiems kaip E. Macronas ar M. Salvini perbraižyti partijų žemėlapį, kiek jų politikos stilius būtų pajėgus uzurpuoti senąją gvardiją, ir kas turėtų būti kitas Europos Komisijos pirmininkas – status quo tradicionalistas, sisteminio ir nesisteminio stilių hibridas ar visapusiškas inovatorius. Institucijos gali būti ne mažiau svarbios už ideologiją.
