aA
Pastaruoju metu kyla pagunda Europos žemyną skirti į dvi priešiškas stovyklas. Vienoje pusėje – Berlyno Prenzlauer Berg arba Varšuvos Praga rajonuose kavą su pienu gurkšnojantys liberalai, kurių vedlys – globalizacijai ryžtingai atsidavęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Emmanuelis Macronas, Angela Merkel
Emmanuelis Macronas, Angela Merkel
© AFP / Scanpix

Kitoje pusėje – Šiaurės Italijos Trevizo arba pietų Prancūzijos Frežiuso nativistai, savo įkvėpėjais matantys Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną ir Italijos ministro pirmininko pavaduotoją Matteo Salvini, rašoma Europos politikos aktualijoms skirtoje „The Economist“ skiltyje „Charlemagne“.

Kuo iš arčiau žiūri, tuo viskas painiau. V. Orbanas gal ir nusižengia teisinės valstybės principams savo šalyje, tačiau jis priklauso Europos liaudies partijai (PPE) – politinei jėgai, kuriai atstovauja ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. E. Macronas gal ir globalistas, tačiau praėjusiais metais jis nacionalizavo Prancūzijos laivų statyklą – kad tik jos neperimtų Italijos įmonė, o šių metų birželį atsisakė priimti laivą su pabėgėliais „Aquarius“, kurį prieš tai atsisakė priimti Italija.

Suprasti paprastus europiečius – ne ką paprasčiau. Antai dauguma Chemnico, miesto rytinėje Vokietijoje, gyventojų nedalyvavo protestuose nei už migraciją, nei prieš ją.

Takoskyrų daugiau nei viena

Nepaisant praėjusį mėnesį nuskambėjusio E. Macrono pareiškimo: „jei jie nori matyti mane kaip savo oponentą, jie yra teisūs“, „atvirą“ ir „uždarą“ verčiau įsivaizduoti ne kaip dvipolę priešstatą, o kaip spektrą, kuriame arčiau vieno galo – E. Macronas, o arčiau kito – V. Orbanas ir M. Salvini.

Spektro viduryje ir abipus minėtų lyderių – visi įmanomi „atvirumo“ ir „uždarumo“ atspalviai, dažnai dar ir su stipriu „vietiniu“ aromatu. E. Macronas gali atrodyti mažiau liberalus Nyderlanduose ar Švedijoje; o M. Salvini, ir toliau, bent kol kas, įsipareigojęs palaikantis ES narystę ir eurą (nors ir su tam tikrais pavypavimais), „Brexit“ ištiktoje Britanijoje, ko gero, pelnytų atsidavusio Europos mylėtojo titulą.

Tie, kurie tikisi išvysti aiškią takoskyrą ateinančią gegužę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų kampanijoje, galėtų įžvelgti kitą takoskyrą: tarp institucinių konservatorių ir institucinių novatorių. Kad būtų lengviau tai suprasti, reikėtų priešrinkiminį laikotarpį vertinti kaip du atskirus lygiagrečius procesus, kurie gali sutapti, o gali ir ne.

Vienas iš šių procesų – formalus, instituciškai konservatyvus. Per paskutinius rinkimus, kurie vyko 2014 m., po savąjį Spitzenkandidatą (pagrindinį kandidatą) vadovauti Europos Komisijai pasiūlė kiekviena iš pagrindinių politinių šeimų. Europos liaudies partija laimėjo rinkimus (kaip ir kaskart per jau maždaug dvidešimt metų), todėl, užsitikrinęs dar ir socialistų grupės palaikymą, Komisijos pirmininku tapo Jeanas-Claude’as Junckeris. Tradicinės Europos partijos tą patį norėtų pakartoti ir kitąmet.

Rugsėjo 5 d. Europos liaudies partijos lyderis Europos Parlamente Manfredas Weberis žengė pirmą žingsnį savo kelyje į tikslą ­– tapti grupės Spitzenkandidatu. Nepaisant to, kad stojo užnugarin V. Orbanui, šis nuosaikus konservatyvios iš Bavarijos kilusios „Krikščionių socialinės sąjungos“ (CSU) narys atstovauja sočiai, politinės mašinos principu veikiančiai Europai. Visi kiti Europos liaudies partijos pirmųjų gretų asmenys irgi daugiau ar mažiau atstovauja šio senojo tipo Europos politikai – konsensusui tarp tradiciškai hegemoniškų (nors dabar jau silpstančių) krikščionių demokratų ir socialistų blokų.

Kas bendra tarp nieko bendra neturinčių?

Antrasis procesas – trikdantis, ir gerąja, ir blogąja prasme. Dviejų įsitvirtinusių politinių šeimų, centro kairės ir centro dešinės, pašonėje trypčioja beveik nieko bendra tarpusavyje neturintys varžovai, kuriuos vienija tik noras maištauti ir patekti valdžion.

Tarp tokių – ir kraštutinės dešinės atstovai, pavyzdžiui, M. Salvini „Šiaurės lyga“, Švedijos demokratai, ir net V. Orbano „Fidesz“, ir liberalieji startuoliai, kaip E. Macrono „En Marche!“ ar Ispanijos „Ciudadanos“, ir alternatyviajai kairei priskirtinos partijos, tokios kaip Vokietijos žalieji (anaiptol nesiskundžiantys apklausų rezultatais) ar Nyderlandų „GroenLinks“ (šiuo metu – didžiausia šalies kairioji partija), ir gyvybingos naujos radikalios kairės pakraipos politinės jėgos, kaip antai Jeano-Luco Melenchono „La France Insoumise“.

Nors „atvirumo–uždarumo“ spektre visos šios partijos užima visiškai skirtingas pozicijas, vienas dalykas jas vis dėlto sieja. Dauguma jų – instituciškai inovatyvios, pastaraisiais metais arba persikūrusios, arba atsiradusios iš niekur. Kai kurioms iš jų atrodo, kad rinkėjai nei žino, nei nori žinoti, kas ta Spitzenkandidatų sistema – ir jos teisios. Ši sistema nelabai domina ir M. Salvini bei kitus maištingosios dešinės atstovus. Rugsėjo 4 d. Briuselyje vykusiame susitikime prancūzų „En Marche!“ vykdantysis vadovas Christophe’as Castaneras nusistovėjusią Spitzenkandidatų sistemą pavadino „demokratine anomalija“.

Prancūzijos prezidentas nori įsteigti naują liberalų grupę Europos Parlamente. „E. Macrono atsisakymas pripažinti Spitzenkandidatų procesą gali paskatinti susiburti naują proeuropietišką platformą, vienijančią naujus ir senesnius judėjimus, pasirengusius sistemą „nulaužti“ iš išorės“, – sakė Paryžiuje įsikūrusios verslo mokyklos „HEC Paris“ profesorius Alberto Alemanno. Panašiai ir M. Salvini nori Europos Parlamente įkurti „Lygų lygą“ – jėgą, suvienysiančią visą populistinę dešinę, gal net įskaitant ir „Fidesz“.

Platesnio masto kova

Persvara – senosios gvardijos, turinčios gerai įtvirtintas struktūras ir gilias tradicijas, pusėje. Tikėtina, kad tiek E. Macronui, tiek M. Salvini teks atiduoti visas jėgas, mėginant aplink save suburti naujas, į lyderius orientuotas grupes.

Prancūzijos prezidentui kol kas nepavyksta kitas centro partijas atsijoti nuo sisteminių centro dešinės, liberalų ir centro kairės grupių. Italijos populistų vedliui tenka konkuruoti su kitais panašaus plauko politikais (pavyzdžiui, Marine Le Pen), irgi atkakliai siekiančiais lyderystės, dėl kurių amžinų rietenų tiek su išoriniu pasauliu, tiek su pačiais savimi Europos kraštutinė dešinė iki šiol tebėra susiskaidžiusi.

Vis dėlto instituciniai novatoriai turi ir pranašumų. Jie dinamiškesni, sumanesni socialiniuose tinkluose ir apskritai turi daugiau ūpo sudrebinti ES. Tarp Europos rinkėjų, manančiųjų, kad Europa eina ne teisingu, o klaidingu keliu, yra daugiau.

Atvirumo ir uždarumo priešprieša yra svarbi. Tačiau į ją reikėtų žiūrėti kaip į požymį, kad vyksta kur kas platesnio masto kova – dėl to, ar pavyks tokiems kaip E. Macronas ar M. Salvini perbraižyti partijų žemėlapį, kiek jų politikos stilius būtų pajėgus uzurpuoti senąją gvardiją, ir kas turėtų būti kitas Europos Komisijos pirmininkas – status quo tradicionalistas, sisteminio ir nesisteminio stilių hibridas ar visapusiškas inovatorius. Institucijos gali būti ne mažiau svarbios už ideologiją.

www.lrt.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Dėl pandemijos valdymo – du scenarijai: arba peržengsime ribą, arba lauks naujas smūgis lapkritį

Dėl skiepų, kaukių ir galimybių paso verdančios aistros Lietuvoje radikalėja. Nuo įtūžio ir...

Verslas valdžiai siūlo priešingą strategiją dėl degalų akcizų kėlimo: jį mažinkime benzinui (207)

Valdžiai nuo 2023-ųjų ketinant branginti degalus, o ypač, dyzeliną, kuris, skaičiuojama,...

Stichija vėl pridarė žalos: daugiausia iškvietimų – Klaipėdos apskrityje Lietuvos automobilių kelių direkcija įspėja vairuotojus

Dėl smarkaus vėjo ugniagesiai penktadienį 43 kartus vyko šalinti ant važiuojamosios kelio dalies...

Po „dėdės Juozo“ sulaikymo – zonos „bachūrų“ pyktis: „sudegė toks geras kelias“ (106)

Kai po ilgalaikio kriminalinės žvalgybos pareigūnų tyrimo su įkalčiais buvo sulaikytas dabar jau...

Antrosiose sezono rungtynėse – gerokai sėkmingesnis Valančiūno pasirodymas

Jonas Valančiūnas reabilitavosi po nesėkmingo pirmojo sezono mačo ir antrajame surengė solidų...

Šalia sužadėtinio ir Jungtinės Karalystės premjero pozavusi Asta Valentaitė sutvisko elegancija (52)

Modelis Asta Valentaitė sutvisko elegantiškame renginyje Oksfordšyre. ​Blenheimo rūmuose...

Virtuvės šefas dalijasi patarimais, kaip gaminti paprasčiau ir sveikiau

Pristatome straipsnių ciklą „ Delfi TV virtuvė drauge su Mantinga“, kuriame ne tik rasite...

Arūnas Marcinkevičius | D+

Vienas svarbiausių Lietuvos istorijai klausimų: ar Katedroje rasti palaikai – Vytauto Didžiojo?

Pasak istoriko bei archeologo Vytauto Urbanavičiaus , Vytauto Didžiojo perlaidojimai kol kas vis...

Šamą-bananą pagavęs žvejys nepatikėjo savo akimis mokslininkai turi paaiškinimą, kas čia nutiko (53)

Lyg milžiniškas besirangantis bananas su žiaunomis – tokios išvaizdos šamą iš ežero gelmių...

Vėjas po truputį rims, savaitės pradžia bus sausesnė (4)

Šeštadienio dieną dar išliksime aktyvaus ciklono įtakoje. Diena bus debesuota su pragiedruliais....