Po pažadų apie laisvosios rinkos ekonomiką dvi didžiausios Europos Sąjungos (ES) valstybės, Prancūzija ir Vokietija, gręžiasi į praeitį. Abi šalys šlovina pramonės politiką, siekdamos tapti žemyno čempionėmis, kurios konkuruos su Kinija ir Amerika, taip pat tikėdamosi nuraminti įpykusius populistus, galinčius nulemti politinius debatus Europoje, rašoma žurnale „Foreign Policy“.
Bręsta arši kova, nes tam priešinasi Briuselio biurokratai. Pastarieji nori dar aktyviau remti reglamentavimo panaikinimą, kurio siekė beveik trejus dešimtmečius, ir nori daugiau konkurencingumo, nes tiki – būtent jis skatina inovacijas ir gebėjimą varžytis naujosios ekonomikos sąlygomis.
Nesutarimas gali įgauti naują pavidalą gegužę – manoma, kad Europos Parlamento (EP) rinkimuose euroskeptikų partijos sulauks nemažai palaikymo. Tai lems kitos Europos Komisijos (EK), kuriai teks sukurti pramonės strategijos pradinį variantą, sudėtį. O vienos iš karščiausių ES laisvosios rinkos šalininkių – Jungtinės karalystės – gali nebebūti.
Šiaip ar taip, Šiaurės Europos šalims teks ieškoti naujos pagalbos, norint atremti Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymą. Mažų mažiausiai Europos Komisija atsidurs dar karštesnėje kovoje, įsiplieskusioje dėl Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymo, populistai reikalaus, kad ES mažiau kištųsi, o Kinija toliau stengsis plėsti savo įtakingumą rytų šalyse, kurios investicijų ir infrastruktūros požiūriu yra skurdesnės.
Tai, kas vyksta Prancūzijoje ir Vokietijoje – vyriausybės remia švelnėjančias konkurencijos ribojimo taisykles, didėja noras valstybei remti pramonę ir daugėja valstybinių investicijų tam, kad „Airbus“ ir kt. didelės kompanijos galėtų konkuruoti pasauliniu mastu – atspindi vis stiprėjančias abejones dėl kapitalizmo daugelyje Vakarų šalių, taip pat ir Amerikoje.
Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, vienam iš paskutinių liberalių balsų už didesnę Europos integraciją, toks žingsnis liudytų desperaciją. Apklausų duomenimis, populiarumą prarandantis E. Macronas trokšta tiesiog naujos prasmės Europai, taip ir savo politinei ateičiai.
„Po krizės liko sutrikdytas augimas. Taigi ieškodamas naujo motyvo Europos Sąjungai, E. Macronas sugalvojo „Europą, kuri gina“, – sakė Europos tarptautinės politinės ekonomikos centro vyresnysis ekonomistas Oscaras Guinea.
Europa, kaip ir JAV, Kinija, trokšta įsitvirtinti naujame ekonomikos klimate. Spartūs technologiniai pokyčiai keičia verslo pasaulį, kuria absoliučiai naujas industrijas, senąsias gramzdinamos į užmarštį. O taisyklės, kurios ne vieną ekonominio augimo dešimtmetį reguliavo tarptautinę prekybą, ima braškėti, nes tokios šalys kaip Kinija iškreipia konkurencingumą su dosnia valstybės parama ir naudojasi kitų šalių atviromis rinkomis.
Po neilgai trukusių pastangų sukurti rinkai palankesnę ekonomiką Kinija, vadovaujama prezidento Xi Jinpingo, dvigubai sustiprino didžiulių valstybinių įmonių vaidmenį ir valstybės kontroliuojamos ekonomikos svarbą, kad galėtų dominuoti svarbiausiuose – dirbtinio intelekto, robotų ir komunikacijų sektoriuose. JAV nustebino – pasuko į statiškas ekonomikos politikas, protekcionizmą ir flirtuoja su nacionaline pramonės politika kai kuriuose sektoriuose – elektromobilių, penktosios kartos telekomunikacijų.
Taigi dvi didžiausios Europos valstybės, politinės Europos integracijos ašis, sako – jei negali nurungti, prisijunk. Šiais metais Prancūzija ir Vokietija išplatino bendrą kreipimąsi, žadėdamos 21-am amžiui tinkančią Europos pramonės politiką“.
„Pasaulio ekonomika brutalesnė, netikėti dalykai vyksta stulbinamu greičiu, – balandį sakė Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministras Bruno Le Maire‘as. – Jei Europa nori likti technologijų ir pramonės lenktynėse, kitaip tariant, jei Europa nori išsaugoti ekonominę ir politinę vertę rytdienos pasaulyje, turime kurti naują pramonės politiką.“
Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministras Peteris Altmaieris balandį pareiškė kitiems Europos ministrams, jog „metas kurti ES naują pramonės politiką. Tai apimtų ir Europos konkurencingumo įstatymo peržiūrėjimą.“
Prancūzijos ir Vokietijos planas apima trijų dalių programą: stipriai padidinti valstybinį ir privatų investavimą numatytuose sektoriuose, kaip ir Kinija, sušvelninti griežtas Europos konkurencingumo taisykles, kad didelės kompanijos turėtų daugiau galimybių valstybinei paramai, ir padidinti ekonominę apsaugą nuo valstybių, kurios žaidžia ne pagal taisykles.
Sakydami kalbas, Prancūzijos ir Vokietijos valstybės pareigūnai pabrėžia – Kinijos ir JAV valstybinė parama skatina inovacijas, daro jų įmones konkurencingesnes.
„Savaime suprantama, turime pasisakyti už teisingesnį, veiksmingesnį pasaulinį žaidimų lauką, bet šiuo metu privalome užtikrinti, kad mūsų kompanijos gali plėstis ir konkuruoti“, – rašoma minėtame kreipimesi.
Tokį raginimą išpeikė aukščiausio rango ES pareigūnai, ypač konkurencingumo komisarė Margrethe Vestager, kuri šį vasarį nusprendė uždrausti Prancūzijos „Alstom“ ir Vokietijos „Siemens“ kompanijų susiliejimą, nors Paryžius ir Berlynas tikėjosi, kad tokia pasaulinė milžinė gebėtų geriau konkuruoti su didžiulėmis Kinijos kompanijomis.
„Prieš 15 metų didžiausios kompanijos buvo Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Nepaėjus nė dviem dešimtmečiams, tada neegzistavusi Kinijos valstybinė kompanija tapo pirmaujančia pasaulyje, o per kelis pastaruosius mėnesius laimėjo daugumą viešųjų pirkimų konkursų. O Europa uždraudė „Alstom“ ir „Siemens“ susiliejimą ir neleido sukurti Europos geležinkelių kompanijos-milžinės“, – sakė vienas ES pareigūnas.
Daugelio ekonomistų ir ES tikrai nedžiugina Prancūzijos ir Vokietijos idėja. Europoje seniai išbandyta pramonės politika turėjo ir teigiamų, ir neigiamų rezultatų, įskaitant mažesnę plėtrą bei didesnį nedarbą nei JAV. Nuo dešimto dešimtmečio ES siekė gerinti žemyno DNR, padaryti jį atviresnį, konkurencingesnį, sukurti inovatyvesnę rinką. Tai apėmė ir mažesnį reguliavimą, agresyvesnę konkurencingumo politiką, kad nesusiformuotų rinkoje dominuojančios milžinės.
„Anksčiau vyravo standartas, kad konkurencija – gerai, – teigė neseniai parašęs apie tai straipsnį O. Guinea. – O dabar įvyko <...> pokytis, konkurencija nebėra gerai, mes galime daugiau kištis ir vykdyti aktyvią valstybinę politiką, siekdami tikslų.“
„Kompanija nebus konkurencinga užsienyje, jei ji nėra konkurencinga savoje šalyje, – teigė M. Vestager, nepritardama minėtam kompanijų susiliejimui. – Neturinčios iššūkių kompanijos nebus inovatyvios, lanksčios, našios ir pasaulinėje rinkoje.“
M. Vestageer taip pat pabrėžė, kad konkurencingumo skatinamas inovatyvumas stimuliuoja stiprių pasaulinių kompanijų, ypač technologijų ir skaitmeninių, kūrimą.
M. Vestager ir Prancūzijos su Vokietija dueto požiūris sutampa dėl vieno dalyko – laisvesnės taisyklės dėl valstybinės paramos žada daugiau Europos vyriausybių investicijų į svarbiausius technologijų sektorius – mikroelektronikos ir pan. Pernai Prancūzija, Vokietija, Italija ir JK pradėjo keturių valstybių penkerių metų trukmės projektą.
Prancūzija ir Vokietija nori padaryti tą patį su elektromobilių baterijų gamyba, o vėliau tikisi didesnių valstybinių investicijų į kitus sektorius – mažai anglies išskiriančių energijos šaltinių ir sveikatos apsaugos sritis.
Jei tai primena Pekino „Pagaminta Kinijoje 2025“ strategiją (siekiant užimti dominuojančią poziciją naujų technologijų srityje) ar naują Amerikos sumanymą sukurti nacionalinę tiekimo grandinę elektromobilių detalių gamybai, nieko stebėtino – taip ir yra.