Manoma, kad užkrečiantis žiovulys atsirado kaip tam tikra socialinio bendravimo forma.
Tyrimas, kuriam vadovavo Catriona Morrison iš Lyds Universiteto, nustatė, kad užsikrėtimas žiovuliu glaudžiai susijęs su įsijautimu.
Ji pastebėjo, kad žmonės, kurie moka įsijausti į kitų būseną, užsikrečia žiovuliu tris kartus dažniau, nei tie, kurių įsijautimas nėra taip stipriai išvystytas. Tyrimo išvadose teigiama, kad šis reiškinys turi aiškią socialinę funkciją. Ji stipriai išvystyta, tačiau nėra valdoma sąmonės.
Kitas tyrimas, kuriam vadovavo Simonas Baron-Cohenas iš Kembridžo universiteto, nustatė, kad žmonės, kurie lengvai sistemina bei turi išvystytą loginį mąstymą, dažnai nemoka taip gerai įsijausti į kito būseną.
Ištyrus 40 psichologijos ir tiek pat inžinerijos studentų, dr. Morrison nustatė, kad psichologijos studentai žiovavo 5.5 karto, palyginti su būsimų inžinierių 1.5 karto pirmo eksperimento metu.
Vėlesnio tyrimo metu gauti skaičiai buvo vidutiniškai 28 tarp psichologų ir 25.5 tarp inžinierių. Dr. Morrison teigia, kad žiovulys, kuris dažnai siejamas su nuovargiu, galėjo atsirasti kaip būdas pagerinti tam tikros socialinės grupės budrumą.
