Spalio viduryje į Jungtinėje Karalystėje esančią Ferfordo oro pajėgų bazę dar kartą atskridę čia vis dažniau matomi bombonešiai „B-52“ pakeitė kurį laiką čia dislokuotus JAV strateginius bombonešius „B-2“. Iš viso keturi senutėliai, dar praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje pagaminti, „B-52“ atskrido į Europą iš JAV oro pajėgų bazės Barksdeile, Luizianos valstijoje, dalyvauti „Baltijos misijoje“.
Iš pradžių du bombonešiai išbandė Rusijos priešlėktuvinės gynybos ir propagandinės, Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos kantrybę, spalio 19-ąją pasisukioję virš Juodosios jūros, netoli Rusijos okupuoto Krymo. Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida pasipylė antraštėmis, esą JAV bombonešiai imitavo Krymo bombardavimą.
Tai jau ne pirmas kartas, kai Maskva reaguoja taip jautriai į amerikiečių bombonešių skrydžius, nors pačios Rusijos strateginiai bombonešiai pastaruoju metu vis dažniau pasirodo virš Baltijos jūros, kur juos perima Baltijos oro policijos misijoje dalyvaujantys NATO naikintuvai.
Atidžiai sekė Rusijos veiksmus
Tačiau šį kartą „B-52“ atskrido ne vieni. Prieš kelias dienas buvo atlikta „mankšta“ ir arčiau Lietuvos – iš Jungtinės Karalystės atskridę ir pasisukioję virš Baltijos jūros bombonešiai pasuko atgal. Ketvirtadienį du bombonešiai pasuko gilyn į sausumos pusę – vienas įskriejo į Lietuvos oro erdvę, o kitas – į Estijos.
Lietuvoje vienas bombonešis, „B-52“ (šaukinys „BRIG01“), suko ratus virš Kazlų Rūdos, kur padedant amerikiečiams įrengtas modernus poligonas, – jame gali treniruotis tiek paramą iš oro teikiantys orlaiviai, tiek juos iššaukiantys oro atakų vadovai – specialiai parengti kariai.
Ir nors tai buvo ne pirmas toks JAV bombonešių pasirodymas virš Kazlų Rūdos, šį kartą dėmesį galėjo patraukti kitkas. Visą dviejų „B-52“ skrydį atidžiai sekė sąjungininkų žvalgybiniai orlaiviai.
Jau ne kartą virš Lietuvos pastebėtas JAV elektroninės žvalgybos lėktuvas „RC-135 Rivet Joint“ ir šį kartą sukiojosi netoliese. Antradienį tokio paties modelio žvalgybinis lėktuvas, priklausantis Karališkosioms oro pajėgoms, skraidė virš Lenkijos, netoli sienos su Lietuva.
Tarp Estijos ir Latvijos ratus suko Švedijos karinių oro pajėgų orlaivis „Saab 340“ – speciali oro erdvės kontrolės ir išankstinio perspėjimo lėktuvo versija. Be to, virš Estijos kurį laiką sukiojosi Iš keleivinio „Boeing 707“ į karinį perdarytas orlaivis „E-8C JSTARS“. Jis išsiskiria 8 metrų ilgio „kupra“ po lėktuvo pilvu – radaru, kuris skenuoja judėjimą sausumoje.
Tokie žvalgybiniai orlaiviai gali ne tik stebėti rusų reagavimo galimybes, bet ir kaupti naudingą informaciją, pavyzdžiui, apie Rusijos priešlėktuvinės gynybos radarų emisijas. Jei rusai įjungia savo radarus, jų signalus galima perimti ir analizuoti.
Tokie duomenys gali būti ypač vertingi ateityje, vertinant rusiškų radarų galimybes, ieškant silpnų vietų. Kita vertus, rusai gali apsišarvuoti kantrybe ir neįjungti radarų, vengdami susikompromituoti, bet taip praleis progą stebėti, kur tiksliai yra JAV bombonešiai.
Kas ir kodėl bijo seno, šlykštaus, storo vyruko?
„B-52H“ nėra nauji lėktuvai ir netgi ne patys ekonomiškiausi. Kaip ir patys orlaiviai, jų „Pratt & Whitney TF33“ varikliai pagaminti dar 1961-aisiais, kai dabartiniai šių bombonešių pilotai dar net nebuvo gimę. Tai yra vieni seniausių, iki šiol ne tik skraidančių, bet ir kovines misijas vykdančių JAV lėktuvų – iš 750 pagamintų skraido 75, o iki 2040-ųjų skraidys 62.
Iš pradžių pritaikyti branduolinėms, o vėliau ir įprastoms, konvencinėms bomboms ir sparnuotosioms raketoms gabenti, per karus Vietname, Irake Afganistane, Sirijoje „B-52“ užsitarnavo nesupainiojamą reputaciją: priešininkai prisibijojo šio aukštai skraidančio bombonešio dėl jo galios – 35 tonos bombų ir raketų turi ne tik įspūdingą naikinamąją galią, bet ir psichologinį poveikį.
Dėl tos pačios priežasties šis orlaivis, dar vadinamas Buff (big ugly fat fellow – angl. „didelis, šlykštus, storas vyrukas“) yra mėgstamas amerikiečių ir jų sąjungininkų, kai būtina ugnies parama iš oro. Jei priešininkas neturi veikiančios priešlėktuvinės gynybos priemonių, dešimtis išmaniųjų valdomų bombų iš 15 km aukščio jis gali numesti nepastebėtas, o ilgo nuotolio sparnuotosios raketos „AGM-86 ALCM“ gali būti paleistos iš didelio, 2,4 tūkst. km, atstumo.
Tokios raketos gali turėti tiek branduolinius, tiek konvencinius užtaisus, o 2017 m., po 26 metų pertraukos, JAV atnaujino „B-52H“ kovinę parengtį – tai reiškia, kad Barksdeilo oro pajėgų bazėje bent viena eskadrilė nuolat pasiruošusi bet kada pakilti ir gabenti sparnuotąsias raketas. Tai gali būti ir JAV sprendimo atnaujinti Šaltojo karo laikų planą dalis.
Nesyk modernizuoti bombonešiai jau po kelerių metų galės gabenti naujas ilgojo nuotolio sparnuotąsias raketas. 250 mln. dolerių vertės kontraktą dėl tokių raketų integravimo bombonešiuose šią savaitę laimėjo kompanija „Boeing Defense Space & Security“ – naujos raketos bus sunkiau aptinkamos radarais, valdomos per atstumą.
Ne sprogmenys, o betonas
Ir nors mažiausiai du iš keturių į Ferfordą atskridusių ir virš Baltijos jūrose pasirodžiusių B-52 yra sertifikuoti ir gali gabenti branduolinius ginklus, šį kartą tarptautinėje oro erdvėje ir virš NATO teritorijos – Baltijos šalių – pasirodę „B-52H“ negabeno raketų ar bombų su branduoliniais ginklais.
Dar daugiau – krovinio dalis, kurią skraidino šie orlaiviai, dažniau sutinkama statybų aikštelėje ir nekelia grėsmės, kaip įprasti užtaisai.
Mėlyna spalva nudažytos 225 kg sveriančios inertinės bombos „BDU50“, kurias šiomis dienomis gabeno „B-52H“, vietoje įprasto sprogstamojo užtaiso gabena betoną – tokios bombos skirtos pratyboms, o žalą gali padaryti tik iš didelio aukščio paleistos bombos kinetinis poveikis.
Vis dėlto galimybė tiksliai mėtyti nevaldomas bombas poligone yra ne mažiau sudėtingas bei svarbus procesas. Ypač Baltijos šalių ir JAV specialiųjų pajėgų kariams, kurie ne kartą treniravosi su amerikiečių bombonešiais.
Dar pernai Kazlų Rūdoje esančiame poligone JAV Pensilvanijos valstijos nacionalinės gvardijos „Red Horse“ kuopos karo inžinieriai įrengė specialią šaudyklą, kuri buvo tinkamos sąlygos treniruotis ne tik Lietuvos kariuomenės oro atakos vadovams, bet ir sąjungininkų kariams – naudodami Lietuvos ir sąjungininkų aviaciją, jie gali treniruotis, kaip valdyti orlaivių atakas remiant sausumos pajėgas, naudoti modernią amuniciją.
Oro atakų vadovai yra ypač svarbūs šiuolaikiniame kare, mat iškviesti oro paramą ir nukreipti orlaivius į konkrečius taikinius, vengiant žalos civiliams objektams, yra tiek mokslas, tiek menas – tokias užduotis gali vykdyti tik specialiai parengti ir kvalifikuoti specialistai.
Gebėjimas tiksliai nurodyti taikinį, į kurį smigs bombos arba raketos, yra milžiniškas privalumas – tokia patirtis gali niekada nebūti pritaikyta Lietuvoje, tačiau praversti tarptautinėse operacijose, o kiekvienos tokios įgūdžių lavinimo pratybos yra neįkainojamos vertės.
Naudos turi ne tik kariai sausumoje, bet ir patys pilotai – jiems vietovė nėra pažįstama, o kiekvienas bendravimas su kitų šalių kariais stiprina sąveiką bei kartu siunčia aiškų atgrasymo signalą – jei kiltų krizė, amerikiečiai čia galėtų atskristi greitai, o sausumoje jau būtų kam nukreipia bombonešius link taikinių. Be to, svarbu ir tai, kad visai netoli Kazlų Rūdos yra pasienis su Rusija, tad bombardavimo tikslumas – svarbiausia.
