„Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur“. Taip dar pernai gruodį pareiškė D. Trumpas. Ir nors jis nedetalizavo, kas tie „jie“, kuriuos pranoks Amerika, pranešimai buvo paskelbti kelios valandos po panašaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimo, kuriame jis nurodė stiprinti strategines branduolines pajėgas.

Be branduolinių ginklų – niekaip

Rusijos vadovybės pranešimai apie būtinybę stiprinti branduolines pajėgas pastaruoju metu skamba vis dažniau – naujos balistinių raketų sistemos esą ne tik pakeistų senstančias raketas, bet ir taptų atsaku į JAV priešraketinės gynybos sistemas.

Tuo tarpu D. Trumpas sau būdingu stiliumi „Twitter“ pareiškė, jog Amerika privalo smarkiai padidinti savo branduolinius pajėgumus, kol „pasaulis ateis į protą“. Tokios, tuomet dar neseniai išrinkto JAV prezidento kalbos sulaukė nuožmios kritikos. Esą net iš savos komandos.

D. Trumpo kritikuojama JAV žiniasklaida su pasimėgavimu skelbė žinią, kad po vieno susitikimo su prezidentu, kuris neva pareikalavo dešimteriopai padidinti šalies branduolinį arsenalą, neišlaikęs valstybės sekretorius Rexas Tillersonas D. Trumpą išvadino „sumautu idiotu“. Baltieji rūmai tokią informaciją paneigė ir tradiciškai pavadino ją „melaginga naujiena“.

Vis dėlto šių metų rugsėjį Nobelio komitetas lyg tyčia Nobelio taikos premiją skyrė organizacijai „Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą“. O pats D. Trumpas aiškiai leido suprasti, ką mano apie branduolinį nusiginklavimą.

Nobelio taikos premija skirta tarptautinei kampanijai, siekiančiai panaikinti branduolinius ginklus

„Būtų nuostabu, tiesiog sapnas, jei nė viena pasaulio šalis neturėtų branduolinių ginklų. Bet kol valstybės turės tokius ginklus, mes būsime priekyje, niekada neatsiliksime nuo jokios šalies, netgi draugiškos“, – iliuzijas dėl pasaulio be branduolinių ginklų interviu „Reuters“ dar vasarį sklaidė D. Trumpas.

Dabar aiškėja, kad Baltųjų rūmų pasiūlymai išties atitinka ankstesnę D. Trumpo retoriką – artimiausiais mėnesiais pristatomoje kas 8 metus rengiamoje Branduolinės padėties apžvalgoje netrūksta įspūdingų detalių. Jei šiai apžvalgai pritartų Kongresas, Nobelio taikos premijos skyrimas Tarptautinei kampanijai už branduolinių ginklų panaikinimą atrodytų išties ironiškai.

Modernizuos senstantį arsenalą

Darbiniame pasiūlymo variante, dėl kurio iki šiol verda aršios diskusijos, pažymima, kad JAV branduolinių ginklų arsenalas, jo saugojimo, panaudojimo ir gabenimo infrastruktūra sparčiai sensta. Balistinės raketos ir bombos su branduoliniais užtaisais sukurtos praėjusio amžiaus 8-jame dešimtmetyje. Raketų paleidimo technologijos taip pat beviltiškai pasenusios.

Pavyzdžiui, balistinių raketų „Minuteman III“ paleidimo šachtos kompiuteriuose iki šiol naudojami 8-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurti 8 colių skersmens diskeliai, kurie talpina mažiau, nei 1 mb duomenų.

Vis dėlto JAV – viena nedaugelio pasaulio valstybių, turinčių branduolinių ginklų triadą: milžiniškos naikinamosios galios ginklus ji gali panaudoti paleisdama balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų, o sparnuotąsias raketas bei bombas – iš lėktuvų.

JAV tebeturi apie 7100 branduolinių galvučių, iš kurių 1367 paruoštos naudoti bet kurią akimirką. Palyginimui, Rusija turi 7300 galvučių, iš kurių apie 1800 yra paruoštos panaudojimui.

Visuomenėje iki šiol vyrauja požiūris, jog branduolinis ginklas – tai tiesiog atominė bomba, panaši į tą, kuri buvo numesta ir susprogdinta virš Hirošimos 1945 metais. Iš tikrųjų šiais laikais didžiąją dalį branduolinio arsenalo tiek JAV, tiek Rusijoje sudaro ne bombos, o raketos – tarpžemyninės bei sparnuotosios su branduoliniais užtaisais.

Dalis raketų yra laikomos stacionariose šachtose, kita dalis – sunkiai susekamuose povandeniniuose laivuose arba Rusijos atveju – mobiliuose paleidimo įrenginiuose. Paleidus raketą, į taikinį krenta ne ji, o tik pati branduolinė galvutė. Viena balistinė raketa gali gabenti iki keliolikos tokių galvučių.

Ir tik mažoji dalis branduolinių užtaisų yra bombos, kurias turi numesti specialūs lėktuvai, priskridę arti taikinio. Be to, skirtingai nei pirmosios atominės bombos, šiuolaikiniai užtaisai arba tiesiog branduolinės galvutės yra gerokai mažesnės – maždaug žmogaus dydžio ar dar mažesnės.

Paprastai branduolinės galvutės skirstomos pagal galią. Pavyzdžiui, Hirošimos bombos galia prilygo 15 kilotonų, Nagasakio – 20 kilotonų, o galingiausias kada nors detonuotas termobranduolinis užtaisas – 1961 metais susprogdinta 50 megatonų galios „caro bomba“ buvo 1570 kartų galingesnė už abi pirmąsias kartu sudėjus.

Atominės bombos sprogimas virš Hirošimos

Šiuolaikiniai branduoliniai yra ne tokie galingi. Ir nors oficialiai nepripažįstama, manoma, kad tiek JAV, tiek Rusija turi išlaikiusios raketas su užtaisais, kurių galia siekia bent kelias megatonas – tokie galingi užtaisai skirti ypač svarbių, didelių ir apsaugotų objektų naikinimui.

Mažesniems objektams naikinti skirti taktiniai branduoliniai ginklai, pavyzdžiui branduolinė bomba B61, kurios užtaiso galia siekia nuo 0,3 iki 340 kilotonų. Bet kuriuo atveju, branduolinis sprogimas apgyvendintoje vietovėje sukeltų katastrofiškas pasekmes ir milžinišką aukų skaičių.

Be JAV ir Rusijos savo kiek kuklesnius branduolinius arsenalus turi Kinija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja ir Izraelis. Galimybę pasigaminti branduolinius ginklus turi arba jos siekia Iranas, Saudo Arabija, Pietų Korėja, Japonija. Vienintelė valstybė, kuri savanoriškai atsisakė branduolinių ginklų buvo Pietų Afrikos Respublika.

Daugiau raketų ir mažesnių galvučių

D. Trumpo pakeitimų sąraše siūloma naudoti naujas, mažesnės galios branduolines galvutes balistinėms raketoms „Trident II“. Be to, siūloma į laivyną grąžinti branduolinėmis galvutėmis ginkluotas sparnuotąsias raketas „Tomahawk“.

Tai reikštų, kad buvusio JAV prezidento Baracko Obamos administracijos metu puoselėtai branduolinių ginklų ir ypač jų pristatymo priemonių mažinimo politikos gairės išmetamos į šiukšlių dėžę. Šiuo metų ant tarpžemyninių raketų „Trident II“, kurių vienas iš 16 JAV turimų „Ohio“ klasės povandeninis laivas gali paleisti 24, montuojamos standartinės branduolinės galvutės W76 ir W88.

Balistinė raketa Trident II D5

Jų galia siekia atitinkamai nuo 100 iki 475 kilotonų. Vienoje balistinėje raketoje gali būti iki 8 skirtingos galios galvučių, kurių kiekviena užprogramuota sunaikinti skirtingą taikinį. Sumažinus galvučių galią, galima didinti jų skaičių arba taiklumą.

Savo ruožtu, bet kuris sparnuotąsias raketas „Tomwhawk“ galintis paleisti JAV karo laivas – o tokių yra daugiau, nei šimtas, galėtų grįžti prie Šaltojo karo pabaigoje įprastos praktikos, kai bent dalis „Tomahawkų“ turi branduolines galvutes. Šiuo metu „Tomahawk“ su branduoliniais užtaisais gabena tik povandeniniai laivai.

Atsakas į Rusijos veiksmus?

Tokio pasiūlymo šalininkų teigimu, naujų-senų raketų „branduolizavimas“ galėtų tapti atsvara Rusijai. Būtent Rusija pastaraisiais metais ypač stiprina savo branduolinį potencialą – nuo naujų tarpžemyninių balistinių raketų dislokavimų, bandymų iki sparnuotųjų raketų išbandymų (tiesa, su konvencinėmis galvutėmis) Sirijoje.

Be to, didžiausią nerimą JAV ir NATO kelia ne tik pats faktas, kad Rusija kuria, dislokuoja ir išbando naujas sistemas, bet ir tai, kad savo karinėje doktrinoje bei pratybose aiškiai leidžia suprasti, jog Kremlius nemato skirtumo tarp konvencinės ginkluotės ir taktinių branduolinių ginklų.

Paprastai mažesnės galios (iki 100 kt) branduolinės galvutės gali būti montuojamos ant mažojo nuotolio balistinių ar sparnuotųjų raketų. Rusija per pastaruosius kelerius metus pratybose pademonstravo, jog būtų linkusi panaudoti taktinius branduolinius ginklus – keliose pratybose imituotas Varšuvos bombardavimas branduoliniais ginklais.

Pernai spalį visoje Rusijoje tris dienas vyko pratybos, kuriose, kaip pranešama, dalyvavo net 40 mln. žmonių, iš jų – per 200 tūkst. įvairioms tarnyboms priklausančių gelbėtojų, kitų pareigūnų, 50 tūkst. technikos vienetų. Rusijoje pastaraisiais metais jau vyko kelios panašios parengiamosios pratybos, skirtos civilinės valdžios atstovams – sulaukę pavojaus sirenos apie neišvengiamą antskrydį skubiai evakuotis į bunkerius mokėsi Rusijos parlamentarai, kiti valdininkai.

O šių metų rugsėjį didelį atgarsį sukėlusių pratybų „Zapad“ metu Rusija skelbė išbandžiusi mažojo nuotolio balistinę sistemą „Iskander“. Šios sistemos, kurios nuotolis siekia 480 km dislokavimas Kaliningrado ar Pskovo srityse jau kurį laiką kelia nerimą NATO planuotojams.

Amerikiečiai ypač sunerimę, kad Rusija jau nesislapstydama pučia miglą į akis – skelbia pratybose išbandanti balistinę „Iskander“, bet Kremliaus išplatintuose vaizdo įrašuose aiškiai matyti visai kitokia – iš mobilios „Iskander“ transportavimo platformos paleidžiama sparnuotoji raketa.

"Iskander" sparnuotosios raketos paleidimas

Kitaip, nei numatyta tarp Vašingtono ir Maskvos dar 1987 m. pasirašytoje iš sausumos paleidžiamų Vidutinio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų sutartyje, naujos rusiškos raketos nuotolis viršija leistiną 500 km nuotolio ribą ir, kaip spėjama, siekia 5 tūkst. km.

Manoma, kad iš Baltijos jūroje plaukiojančių JAV karo laivų paleidžiamos sparnuotosios raketos „Tomahawk“ su branduoliniais užtaisais galėtų tapti ta atsvara ir atgrasymo priemone, kuri užtikrintų, jog Rusijai nekiltų noras šantažuoti kaimynių savo taktiniais branduoliniais ginklais.

Galiausiai JAV karinės oro pajėgos skubina naujų sparnuotųjų raketų, pakeisiančių „Tomahawk“ kūrimą. Neatsitiktinai JAV karinės oro pajėgos nesenai turėjo teisintis dėl savo strateginių bombonešių B-52 parengties lygio.

Barksdeilo bazei paskelbus apie rekonstrukcijos planus, pasipylė spėlionės, jog pirmą kartą po 1991 metų JAV atnaujins aukščiausią parengties lygį (24 val. per parą, 7 paros per savaitę) šioje bazėje. Tai būtų reiškę, kad dideliu skrydžio nuotoliu garsėjantys B-52 būtų nuolat pasiruošę kilti ir gabenti branduolinius ginklus (sparnuotąsias raketas) į bet kurį pasaulio tašką. Tiesa, vėliau ši informacija buvo paneigta, tačiau pats faktas, kad praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmetyje pagaminti ir iki šiol skraidantys B-52 ir toliau skraidys bent iki 2030-ųjų ar net ilgiau lieka nepakitęs.

Be įspūdingo nuotolio šie bombonešiai garsėja ir galimybėmis gabenti milžiniškus krovinius, pavyzdžiui išmaniąsias bombas ar didelį kiekį ilgojo nuotolio sparnuotųjų raketų. Šiemet keli tokie bombonešiai dalyvavo pratybose ir virš Lietuvos.

Kosminė modernizacijos kaina

Dar vienas D. Trumpo pasiūlymas gali būti susijęs su JAV prezidento retorika, nukreipta prieš Šiaurės Korėją. Pastarosios režimas nejuokais įsiutino D. Trumpą išbandydamas balistines raketas ir branduolinius ginklus. Galbūt neatsitiktinai JAV prezidentas siūlo trumpinti laiką, kuris būtinas atnaujinti JAV branduolinių ginklų bandymus.

Šis pasiruošimo laikotarpis šiuo metu yra 3 metai. Be to, gali nelikti ir 2010-siais B. Obamos pasiūlytų suvaržymų dėl JAV branduolinių ginklų panaudojimo politikos.

B. Obama numatė tokius ginklus naudoti tik išskirtiniais atvejais „ginant gyvybinius JAV ir sąjungininkų interesus“ ir niekada prieš nebranduolines valstybes. Keičiant šiuos punktus JAV gali pasilikti sau teisę smogti branduoliniais ginklais tokios šalims, kaip Iranas, kuris, kaip spėjama, siekia pats pasigaminti branduolinius ginklus.

Vis dėlto didžiausias mūšis Kongrese gali laukti ne tiek dėl D. Trumpo siūlomos reformos, kurioje numatoma JAV branduolinių ginklų modernizavimo programa artimiausius 30 metų, bet dėl ambicijų kainos. Planuojama, kad B. Obamos laikais pradėta reforma, kurios kaina buvo įvardijama mažiausiai 1 trilijonas dolerių (1 tūkst. milijardų dolerių) dabar gali išaugti dar papildomais 400 milijardų dolerių.

„Mes niekada nežinojome, iš kur ateis pinigai, o dabar žinome dar mažiau“, – stebėjosi buvęs ginklų kontrolės ir neplatinimo agentūros direktorius Jonas Wolfsthalas.

Jam antrinęs branduolinių ginklų ekspertas iš JAV mokslininkų federacijos Adamas Mountas sakė, kad naujų pasiūlymų priėmimas būtų tiesus kelias į naujas ginklavimosi varžybas. Vis dėlto bent jau viešai JAV administracija nelinkusi sumažinti savo apetito.

„Galite būti užtikrinti, kad administracija yra pasiryžusi stiprinti ir modernizuoti JAV branduolinį arsenalą“, – sakė JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as, apsilankęs balistinių raktų bazėje Šiaurės Dakotos valstijoje. Būtent čia kariai iki šiol naudoja 8 colių skersmens diskelius, kuriose saugoma ypač svarbi ir slapta informacija, norint paleisti raketas su branduolinėmis galvutėmis.

Dislokuoti siūlo ir Lietuvoje

Tuo tapu Vokietijos leidinyje „Die Zeit“ pasirodė straipsnis, kuriame cituojamas buvęs Centrinės žvalgybos agentūros analitikas, o dabar Džordžtauno universiteto analitikas Matthew Kroenigas.

Už branduolinių ginklų modernizavimą pasisakyti mėgstantis ekspertas pareiškė, kad nesvarbu, ką apie D. Trumpo ambicingas vizijas mano kiti ekspertai ar kritikai. Faktas esą yra aiškus ir nepaneigiamas: nusiginklavimo politika neveikia, neatgraso Rusijos ir netgi priešingai – skatina ją imtis agresyvių veiksmų.

„Amerika sau leido strategines atostogas, ypač per šiuos teroristų medžioklės metus nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. B. Obama daugiau statė ant ginklų kontrolės kortos, nei ant atgrasymo priemonių. Metas grąžinti pusiausvyrą – prieš potencialias agresores – Kiniją, Šiaurės Korėją ir Rusiją reikia atitinkamo atgrasymo“, – sakė M. Kroenigas.

Jo manymu, Rusijos veiksmai rodo, kad ji pasirengusi kariauti ribotą branduolinį karą. Net jei europiečiams tai atrodo beprotiškai ir kelia siaubą,

Maskvai tokio konflikto idėja atrodo galima. Šį pasirengimą, anot M. Kroenigo, Kremlius derina kartu su „eskakalvimo dėl deeskalavimo“ doktrina, kuri reiškia, jog Rusija pasirengusi panaudoti nedidelį skaičių mažos galios branduolinių ginklų, tikintis, kad priešininkas bus įbaugintas ir nerizikuos smogti atgal. Tokiu būdu, šantažuodamas priešininkus Kremlius gali pasiekti savo tikslų.

M. Kroenigo manymu, klasikinė pusiausvyros ir atgrasymo teorija paremta prielaida, kad vienintelis kelias užkirsti kelią tokiam scenarijui, yra parodymas, jog priešininkas klysta. Kitaip sakant, demonstruojant, kad tavo pusė turi reikiamas priemones ir pasiruošusi jomis smogti atsakomąjį smūgį, priešininkas atgrasomas nuo kėslų panaudoti savo branduolinius ginklus.

M. Kroenigas priminė, kad tokia atgrasymo priemone JAV laiko savo taktinius branduolinius ginklus – bombas B-61, kurių apie 200 vienetų yra saugomos Europoje – Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. Tačiau Rusijai pažeidus 1987 metų sutartį ir sukūrus pajėgumą, leidžiantį smogti minėtoms bazėms, JAV neturi galimybių Europoje grasinti tuo pačiu.

JAV branduolinės bombos B-61

Bent jau sausumoje, mat Vokietijoje esančios bazės, iš kurių kiltų bombas B-61 gabenantys orlaiviai, yra per toli nuo Rusijos sienų. Be to, orlaiviai yra lengviau pažeidžiami, ypač turint omeny, kad Rusija pastaruoju metu savo Vakarų karinėje apygardoje stiprino priešlėktuvinės gynybos pajėgas.

„Pusiausvyra yra sudarkyta, todėl pirmiausiai reikėtų branduolines galvutes montuoti ne ant bombų, o ant sparnuotųjų raketų. Jei vokiečiai nenori to daryti ir saugoti šių ginklų, Vašingtonas galėtų paklausti Lenkijos ar Baltijos šalių, ar jos nenorėtų prisijungti prie Branduolinio ginklo dalijimosi programos“, – pareiškė įtakingas analitikas.

Išties, toks pasiūlymas reikštų, kad pritarus jam minėtose šalyse galėtų atsirasti JAV branduoliniai ginklai, kurie veiktų, kaip papildoma atgrasymo priemonė, net jei ji sukeltų ir naują Rusijos isterijos bangą. Kita vertus, M. Kroenigo pasiūlymas vargu ar tiktų Lietuvai bei kitoms Baltijos šalims.

Realesnė tikimybė – Lenkijoje

Bent jau Lietuvoje tokiai galimybei kelius užveria šalies Konstitucija. 137 straipsnis aiškiai nurodo, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų“.

Be to, pasiūlymu laikyti branduolinius ginklus Lietuvos teritorijoje vargu ar būtų sužavėti ir Lietuvos valdžios bei kariuomenės pareigūnai – net jie Lietuva dar nėra įtraukta į Rusijos branduolinių taikinių sąrašus, branduolinių ginklų saugykla tokį sprendimą garantuotai įtvirtintų.

Pati NATO branduolinių ginklų dalijimosi programa numato labai griežtas taisykles, kurių nei Lietuva, nei kitos Baltijos šalys neatitinka. Šioje programoje numatoma, kad JAV branduolinius ginklus su JAV prezidento sutikimu gali gabenti ir panaudoti tik specializuoti sąjungininkų aviacijos daliniai. Pavyzdžiui, Vokietijoje arba Nyderlanduose tam yra priskirtos specialiai paruoštų lakūnų eskadrilės. Lietuva ir kitos Baltijos šalys tokių pajėgumų neturi ir vargu ar artimiausiu metu turės.

Visai kita yra Lenkijos padėtis. Lenkija turi įsigijusi 48 JAV gamybos naikintuvus F-16. Be to, prieš beveik dvejus metus pasirodė informacija, kad Lenkija svarsto galimybę savo teritorijoje laikyti taktinius branduolinius ginklus, o iškilus būtinybei – juos panaudoti. Gandus dėl tokių Lenkijos ambicijų pakurstė Lenkijos gynybos viceministras Tomaszas Szatkowskis. Jis viešai prasitarė, jog Lenkija svarsto galimybę prisijungti prie NATO branduolinio ginklo dalijimosi programos.

Lenkijos naikintuvai F-16

Ir nors vėliau Lenkijos gynybos ministerija viešai atsiribojo nuo ne itin atsargaus ir tvirta antikremline pozicija garsėjančio politiko pareiškimo, jis neatsitiktinai sukėlė tam tikrą sąmyšį. Mat kalbos apie galimą Lenkijos dalyvavimą NATO branduolinio ginklo dalijimosi programoje sklandė jau daugiau nei dvejus metus, o lenkų pareigūnai iki tol atsisakydavo komentuoti šį itin jautrų klausimą.

Kiekviena NATO branduolinio dalijimosi programos dalyvė turi nuolat treniruoti orlaivių įgulas – branduolinės bombos numetimas iš orlaivių yra ypač rizikingas ir reikalauja ypatingų įgūdžių. Būtent tokiose Italijoje vykusios pratybose – „Steadfast Noon 2014“ pirmą sykį dalyvavo ir Lenkijos karinių oro pajėgų naikintuvai F-16.

Varšuva neslepia, kad viena iš ginkluotųjų pajėgų modernizacijos dalių – vadinamosios „standoff“ ginkluotės įsigijimas. Tokie ginklai gali būti paleidžiami iš saugaus atstumo ir pridaryti didelių nuostolių priešininkui.

Lenkija iš JAV už 250 mln. dolerių jau įsigijo ir nuo šių metų gali naudoti pirmąsias iš 200 sparnuotųjų raketų JASSM. Radarais sunkiai aptinkamos raketos gali būti paleidžiamos iš 370 km atstumo. Tad ne veltui tokios sparnuotosios raketos, kurios gali būti ginkluotos ir branduolinėmis galvutėmis, kelia didelį nerimą Rusijai.

Branduolinis ginklas yra gerokai aukštesnė atgrasymo politikos pakopa ir turėdami prieigą prie tokios ginkluotės lenkai užsitikrintų gerokai aukštesnį saugumo lygį.

Tai, žinoma, nesuteiktų 100 proc. garantijų dėl visiško Lenkijos neliečiamumo, mat pavyzdžiui 1982-siais Argentina surizikavo ir stojo į karą su branduoline valstybe – Jungtine Karalyste. Bet vien žinojimas, kad Lenkija gali turėti branduolinius ginklus ir būtų pasiruošusi juos panaudoti, Maskvą priverstų labai rimtai pagalvoti, ar verta veltis į konfliktą su istorine priešininke.