Keturias dienas Lietuvos sostinėje trukusio Vilniaus saugumo forumo metu netrūko renginių, į kuriuos pakviesti Baltijos šalių ir sąjungininkų valstybių karininkai, ekspertai, tarp jų – ypač gausi delegacija iš įvairių Švedijos institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir bendrovių.
Be visų kalbų ir viešų pasisakymų Seime ir Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje apie svarbą ginti Baltijos šalis agresijos atveju vienas renginys išsiskyrė iš kitų dėl riboto dalyvių rato bei ypač jautraus turinio.
Iš tikrųjų krizių simuliacijų pratyboms Lietuvos kariškiai parengė tokį scenarijų, kuris svečiams iš užsienio iš pradžių pasirodė pernelyg aštrus ir bauginantis, tad jį teko švelninti. Bet net ir toks, staiga kilęs ir mažiausiai dvi dienas trunkančios krizės scenarijus kėlė šiurpą bei aštrias diskusijas.
Dalis jų bei pačios scenarijaus detalės galėjo priminti įtempto siužeto trilerį apie gūdžiausius Šaltojo karo laikus. Tuo pačiu metu įprastai tokia proto mankšta į atskiras komandas (sindikatus) suskirstytiems pratybų dalyviams atrodo lyg žaidimas – juk visi supranta, kad tai tėra pratybos, kur nereikia priimti tūkstančių gyventojų gyvybę arba mirtį lemiančių sprendimų.
Tačiau didesnę patirtį turintys karininkai ir civiliai ekspertai žino – tokių krizių simuliacijų scenarijai sugalvojami ne šiaip sau ir ne dalyvių ar juo labiau visuomenės bauginimui. Tikslai yra konkretūs: pasitelkus visas žinias, patirtį ir praktinių veiksmų analizę sukuriama regione tikėtinų veiksmų eiga leidžianti pratybų dalyviams įsijausti į sprendimų priėmėjų kailį ir susipažinti su realiais saugumo iššūkiais, turimais pajėgumais, pažinti galimo priešininko taktiniais sprendimais.
Iš kai kurių dalyvių veidų matėsi, kad scenarijaus detalės atvėrė akis: net po 2014-ųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą, kai pasaulį hibridine žaliųjų žmogeliukų taktika apstulbinusi Rusija atplėšė Krymą ir sukėlė karą Donbase, galimi Kremliaus veiksmai kėlė prieštaringas emocijas.
Ir nors renginys surengtas vadovaujantis „Chatham house“ taisyklių, kai pašnekovų neleidžiama cituoti, vienas pratybų stebėtojas – buvęs JAV pajėgų vadas Europoje generolas Benas Hodgesas sutiko būti cituojamas.
Scenarijus – modernus Šaltojo karo laikų atspindys
Pratybų scenarijus buvo pristatytas skirtingoms komandoms. Jos turėjo vertinti dvi dienas trunkančios krizės veiksmus, kai nėra aišku, kur riba tarp agresyvių veiksmų, provokacijų ir karo.
Pirmąja krizes diena pasirinkta 2019-ųjų birželio 26-oji: savaitės vidurys, potencialiai šviesiausio ir vieno šilčiausių metų mėnesio pabaiga, kai dalis žmonių atostogauja. Daugelio nuotaika puiki, oras puikus, netrukus sulauks algų, visi jau gyvena lengvesniu vasaros rimtu.
Žinoma, Lietuvoje vis dar tarpuvaldis – po prezidento rinkimų praėjęs tik kiek daugiau nei mėnuo, kadenciją baigianti šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė dar neperdavė savo pareigų žmogui, kuris liepą turėtų prisiekti Seime, tik po to bus tvirtinama nauja vyriausybė. Bet didesnių įtampų nėra, žiniasklaidoje dominuoja lengvo turinio naujienos. Niekas ir neįtaria, kad gali nutikti kažkas blogo.
Staiga šalį sukrečia virtinė kibernetinių atakų: iš pradžių prieš elektros jungtį su Švedija „NordBalt“. Tai yra nuo 2016-ųjų veikiantis alternatyvus elektros importo ir eksporto kanalas, padedantis išvengti priklausymo nuo vienintelio elektros tiekėjo Rytuose. Tokia pat kibernetinė ataka pakartojama ir prieš „LitPol Link“ – jungtį su Lenkija.
Lietuva netenka išorinių elektros energijos šaltinių, šalyje trumpam nutraukiamas elektros tiekimas. Ir nors valstybė bei privačios įmonės turi rezervų – nuo Kruonio hidroelektrinės iki jungčių su Latvija, padėtis dar labiau komplikuojasi, kai trečioji kibernetinė ataka smogia Lietuvos bankui – pagal pratybų scenarijų Lietuva atkertama nuo išorinių tarpbankinių operacijų.
Akivaizdu, kad tai koordinuoti išpuoliai, bet jų rengėjai ar organizatorius dar nėra aiškus, nors ne vienerius metus Lietuvos ir kitų NATO bei ES šalių žvalgybos tarnybos dėl kibernetinių išpuolių pirštais įprastai badydavo į dvi valstybes – Kiniją ir Rusiją.
Įtarimai dėl pastarosios sustiprėja, kai Kremlius netikėtai paskelbia, kad laivai, plaukiantys į Klaipėdoje esantį suskystintų dujų terminalą turi gauti leidimą iš Kaliningrado uosto pareigūnų. Toks reikalavimas motyvuojamas dujotiekio „Nordstream 2“ tiesimu Baltijos jūroje, o daugiau – jokių paaiškinimų, tik, suprantama, Kaliningrado uosto valdžia leidimų neišduoda.
Šešioms dalyvių komandoms, kurios imituoja Lietuvos sprendimų priėmėjus iškeltos kelios užduotys: įvertinti galimas atakų priežastis bei pasekmes, nuspręsti, kaip bus informuota visuomenė, kiek laiko užtruks atstatyti elektros tiekimą per nutrūkusias jungtis, kaip sutrikus Lietuvos banko veiklai veiks šalies ekonomika, kokie galimi tarptautinių partnerių veiksmai?
Užduotis daug kam nauja. O juk tokie scenarijai būdavo įprasti daugelyje NATO valstybių Šaltojo karo laikais, o netikėtai, tarsi iš niekur kilusios tarpvalstybinės krizės su žaibiška krizės eskalacija buvo mėgiamas tiek realių planuotojų scenarijus, tiek kino ir televizijos kūrėjų įkvėpimo šaltinis.
Šaltojo karo įkarštyje sukurti „Diena po“ („The Day After“) ir „Gijos“ („Threads“)“ atspindi realią įtampa tarp Rytų ir Vakarų, kuri ypač paaštrėjo 1983 metais, NATO pratybų „Able Archer“ metu, kai itin slaptas Aljanso pratybas Maskva kurį laiką vertino, kaip pasirengimą tikram branduoliniam konfliktui ir netgi ruošėsi pirmoji suduoti smūgį NATO.
Minėtuose filmuose taip pat vaizduojamas NATO ir tuometinės Sovietų sąjungos konfliktas, kuris prasideda paprastiems žmonėms, regis, neįdomiais ir nereikšmingais incidentais, o baigiasi termobranduoliniu karu. Šiuose Vakarų visuomenes 1983 ir 1984 metais sukrėtusiuose filmuose vaizduojama ne tik pati konflikto eskalacija, bet ir niūrus pasaulis po branduolinio karo.
Tema atgijo po Rusijos invazijos Ukrainoje. 2016 metais britų transliuotojas BBC parodė pseudodokumentinį filmą „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ (World War Three: Inside the War Room), kuriame nagrinėjamas menamas Rusijos invazijos į Latviją ir jos išprovokuoto branduolinio konflikto scenarijus.
Pagal scenarijų Rusija okupuoja 20 Latvijos miestų netoli abiejų šalių sienos, tokiu būdu palaikydama šalyje įsisiautėjusius prorusiškus separatistus. Vystantis konfliktui, NATO lyderius imituojantys krizės simuliacijos dalyviai bando susitarti, kaip reaguoti į invaziją.
Tarp diskusijos dalyvių – realūs buvę britų pareigūnai ir netgi buvęs NATO pajėgų vado pavaduotojas, generolas Richardas Sheriffas, Galiausiai sprendimo priėmėjus vaizduojantiems pratybų dalyviams nepavyksta tinkamai ir laiku atgrasyti Rusijos ir sutarti dėl tolesnių veiksmų – viskas baigiasi taip, kaip vaizduota ir Šaltojo karo laikais: branduoliniu karu.
Informacijos vakuumas ir sprendimų galia
Karo akademijoje surengtose krizių simuliacijos pratybose apsiribota konvenciniu scenarijumi, kai netgi nėra aiški riba tarp konflikto. Dalyviai buvo susiskirstyti į šešias komandas, vienoje jų suteikta išskirtinė teisė dalyvauti ir DELFI žurnalistui. Vos per 45 minutes grupė turėjo ne tik atsakyti į iškeltus klausimus, bet ir pateikti galimų veiksmų planą, numatyti ilgalaikes pasekmes.
Diskusija krizių simuliacijos metu – ne tik savo žinių ar ego demonstravimas, bet ir gebėjimas išklausyti kitus, laiku siūlyti sprendimus, įvertinti nenumatytas aplinkybes.
Būtent todėl komanda įvairi – karo akademijos dėstytojas, lietuvių karininkas, švedų atsargos pulkininkas, pilietinės gynybos, gynybos ministerijos, transporto administracijos pareigūnai ir kiti – vieni geriau žino kaip veikia „Nord Balt“ ir „Lit Pol link“ jungtys, kiti išmano, ką šaliai reiškia SGD terminalas bei sutrikę pavedimai iš užsienio šalių, dar kiti gali daugiau pasakyti apie pačios kibernetinės atakos pasekmes arba atvirkščiai – pateikti bendrą vaizdą, kaip tokiu metu elgtųsi šalies valdžia, žiniasklaida bei visuomenė.
Po kiek chaotiškos diskusijos išvados nedžiugina: akivaizdu, kad šalis yra užpulta, siekiant paralyžiuoti jos kritinę infrastruktūrą, tačiau kol kas nei automatiškai apie incidentus informuotas nacionalinis kibernetinio saugumo centras, nei (optimistiškai vertinant) skubiai susirinkusi Nacionalinio saugumo komisija (KSK) negali pateikti atsakymų, kas atsakingas už atakas, kada bus atstatytas elektros tiekimas ir ar visa tai nepasikartos.
Žodžiu, niekas neaišku. Jei tokia žinutė anksčiau, nei turėtų išeina į viešumą, galima tikėtis panikos, tad kol kas pareigūnai pateikia tik sausą informaciją bei maitina pažadais: apie viską informuosime. Jei elektros pertrūkiai rimti, bet ne kritiniai ir veikia internetas, visas feisbukas užia, verda spėlionėse, laukia – kas dabar bus.
Bet NSK dėmesį prikausto ir politinis dėmuo: viena vertus Rusijos reikalavimas laivams, plaukiantiems į Klaipėda gauti leidimą iš Kaliningrado skamba keistai, netgi nelogiškai, absurdiškai, juk Baltijos jūra – tarptautiniai vandenys, pagal tarptautinę ir jūrų teisę niekas negali trukdyti laivybai. Kita vertus, toks įspėjimas skamba grėsmingai. Tačiau daugiau informacijos nėra.
Kas bus, jei laivai nepaklus, ką darys rusai – stabdys, taranuos, šaudys, skandins? O jei įbauginti laivų kapitonai ir savininkai neatgabens suskystintų dujų į Klaipėdą, ar Lietuva netaps priklausoma nuo Rusijos malonės tiek dėl elektros, tiek dėl dujų tiekimo ilguoju laikotarpiu?
Bet kuriuo atveju pripažįstama, kad krizė, net jei ji laikina, nėra vien vidaus reikalas, todėl nusprendžiama kuo greičiau, kol dar veikia ryšys, informuoti sąjungininkus, pirmiausiai lenkus ir švedus, o taip pat pat per atstovybes ir NATO, ES, prašant pagalbos. Be šių organizacijų apie tarptautinės teisės pažeidimą – neteisėtą Rusijos reikalavimą tarptautiniuose vandenyse informuojamos ir Jungtinės Tautos, šaukiamas Saugumo Tarybos posėdis. Bet tai užima laiko.
Sutrikus bankiniams pavedimams, galimai ir interneto ryšiui, įaudrintai visuomenei pranešama apie krizę visais įmanomais ryšių kanalais – per nacionalinį radiją ir televiziją, SMS žinutėmis ir spaudos konferencijos metu, kurioje dalyvauja bent vienas valstybės vadovų bei atsakingi specialistai. Jų žinutė paprasta: šalis patyrė kibernetinę ataką, pripažįstami elektros tiekimo sutrikimai, bet už mūsų geriausi žmonės daro viską, kas įmanoma, siekiant atstatyti elektros tiekimą. Be to, konsultuojamasi su sąjungininkais, iš jų laukiama pagalbos. Nekelkite panikos, laikykitės rimties.
Lietuvos SGD terminalo blokada vertinama kaip agresyvūs veiksmai ir tarptautinės teisės pažeidimai, bet ne karo aktas – nusprendžiama spausti Rusiją diplomatiniais kanalais, pirmiausiai tiesiogiai, per ES, NATO, JAV.
Tai nebūtų unikalus atvejis – 9 praėjusio amžiaus dešimtmetyje per Irako-Irano karą Persijos įlankoje iraniečių puldinėjamus tanklaivius ėmė lydėti JAV karo laivai. Pačių kibernetinių atakų simuliacija pratybose, kaip pabrėžė pratybas stebėję ukrainiečių atstovai, taip pat nėra iš fantastikos srities.
2015 metais Ukrainos energetikos sektorius patyrė kibernetinę ataką, kuri paveikė 230 tūkst. žmonių, kurie liko be elektros energijos, tiesa, trumpą laiką – nuo vienos iki šešių valandų. Po dviejų metų ataka pakartota prieš Ukrainos bankus, ministerijas, tačiau nukentėjo ir kitos šalys bei privačios bendrovės užsienyje.
„Jūsų scenarijus silpnokas, viskas vyktų gerokai baisiau“, – kiek nepatenkinti pripažino pirmąją dalį komentavę ukrainiečiai. Išties, sudėtingesniame scenarijuje buvo numatyti papildomi apsunkinantys veiksniai – ne tik papildomas elektros atjungimas nuo Kaliningrado, bet ir nuo „Gazprom“ dujų.
„Per šias kelias valandas sužinojau daugiau, nei per pastarąsias kelias dienas. Pirmiausiai kibernetinio saugumo svarba yra prioritetas – net JAV įkūrė kibernetinių pajėgų vadavietę, kuriai vadovauja 4 žvaigždučių generolas, per mano karjerą nebuvo tokio atvejo, kad rinkimus tektų saugoti kariškiui.
O lietuviai jau kurį laiką turi procedūras ir institucijas, kurios gali sustabdyti kibernetinį kraujavimą – tai pamoka kitoms šalims. Kitas dalykas – būtent Vokietija „Nordstream“ scenarijaus metu turėtų vaidinti svarbiausią vaidmenį – tiek diplomatinį, tiek karinį, užtikrinant laivybos laisvę.
Aš įsivaizduočiau, kad tokiu atveju, kuris aprašytas scenarijuje, Vokietija, į kurią ir tiesiamas „Nordstream“ dujotiekis, be didesnių diskusijų galėtų pasiųsti savo karo laivą į Klaipėdą.
Trečia, Lietuva lyderiauja iš Baltijos šalių, bandant atsijungti nuo Rusijos kontroliuojamo tinklo. Lietuva birželį kaip planavo treniruosis atsijungti nuo BRELL tinklo, siekiant parodyti, kad tai įmanoma – apie tai reikia kalbėti atvirai, nes tai stiprina visuomenės ir valstybės atsparumą“, – pirmąjį scenarijų komentavo gen. B. Hodgesas.
Lietuva – rusų šaudymo pratybų aikštelė
Vis dėlto tokia įtampos ir išbandymų kupina pirmoji krizės diena tebuvo lengvoji dalis. Scenarijuje numatyta konflikto eskalacija antrąją dieną – birželio 27-ąją. Pagal pratybų legendą Baltijos jūroje rusų civilinis laivas taranuoja britų karo laivą – vieną iš kelių dešimčių, dalyvaujančių tarptautinėse pratybose „Baltic protector“. Pažeistas Jos Didenybės karo laivas nebegali plaukti savo eiga.
Jei dar kam nors atrodė, kad visa tai - nesėkmingų incidentų virtinė, tai tuo pat metu Rusijos gynybos ministerija informuoja Lietuvą apie karinių pratybų su koviniais šaudymais teritoriją – žemėlapyje išskirtas raudonas stačiakampis, pratybų dalyviui siaubui pažymėtas ne tik tarptautiniuose (12 jūrmylių nuo kranto), bet ir Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir netgi sausumoje – rusų kovinių šaudymų teritorijoje atsiduria visas Lietuvos pajūris su Klaipėda, Neringa, Palanga, netgi Latvijos sausumos teritorijos gabaliuku ir lietuvių pamėgtais Papės bei Nidos kaimais.
„Tokią informaciją apie jų pratybų teritoriją mums pateikė rusai. Ar rusų raketos bei bombos kris mieste, ar jūroje – va čia ir klausimas“, – scenarijų komentavo vienas organizatorių.
Lyg to būtų negana, pagal scenarijų Rusijos krovininis laivas „Ambal“ sparčiai juda iš šiaurės į Lietuvos teritorinius vandenis – jis gabena branduolines galvutes. Ar jau prasidėjo karas? Rusai neleidžia atsikvėpti: Rusija paskelbia apie netikėtas karines pratybas Kaliningrado srityje.
Atvirai skelbiamas ir pratybų dalyvių skaičius – 100 tūkst. karių. Toks skaičius kelis sykius viršija Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, net mobilizuotas. Bet rusai nestabdo – apie 50 Rusijos Baltijos jūros laivyno laivų pradeda šaudymo pratybas nustatytoje pratybų teritorijoje, o Kaliningrado srityje su parašiutais nusileidžia 76-oro desanto divizijos batalionas.
Kokios to priežastys ir galimos pasekmės? Kaip informuoti Lietuvos visuomenę, kokius sprendimus priimti ir kaip išsaugoti teritorinį vientisumą jūroje, sausumoje ir ore, ką apie tai mano sąjungininkai? Komandos vėl išsiskirsto po kambarius ir svarsto.
Metas ryžtingiems veiksmams - bet kokiems?
Šį kartą jau akivaizdu, kad po kibernetinių atakų ir Klaipėdos SGD terminalo blokados būtent Rusija yra pagrindinė įtariamoji ir eskalacijos kurstytoja. Bet vien tai pripažinti ir kalbėti su partneriais Vakaruose neužtenka.
Tikėtina, kad su visiškai netikėta ir ypač rimta krize pirmą kartą istorijoje po 1940-ųjų ultimatumo ir 1991-ųjų sausio įvykių susidūrusi Nacionalinio saugumo komisija neveikia taip idealiai, kaip aprašyta įstatyme.
Šis skelbia, kad NSK sudaro jai vadovaujantis Ministras Pirmininkas, jo pavaduotojas – krašto apsaugos ministras, ūkio, užsienio, vidaus reikalų ministrai, VSD ir AOTD vadovai, prezidentės Nacionalinio saugumo grupės vyriausiasis patarėjas, o jei vienas iš jų negali – jų pavaduotojai.
Visi šie asmenys jau, galimai, antra parą beveik be miego, vis dar bando suvokti, kas ir kodėl vyksta, susisteminti prieštaringą, galimai iškreiptą ar netikslią informaciją, tvyrant įtampai, o visuomenei reikalaujant atsakymų bei veiksmų. Ir tai tėra idealus atvejis.
Ar šių institucijų vadovai veikia kaip vienas kumštis ir nepalūžta, ar ginčijasi tarpusavyje, o gal dvejoja ir nepriima tinkamų (arba jokių) sprendimų, kaip lemtingo 1940-ųjų birželio posėdžio metu? Galbūt vienas ar keli jų galvoja apie savo šeimos narius, galbūt vieno ar kelių neįmanoma pasiekti, nes jie atostogauja, yra užsienyje?
Šie klausimai gali neturėti atsakymų iki tikros krizės, o jos simuliacijoje ją išspręsti skirtos tos pačios 45 minutės. Realybėje jų gali būti dar mažiau, mat krizės eskalacija atrodo žaibiška ir protu nesuvokiama žmonėms, kurie, galbūt, niekada rimtai nesvarstė, kad išauš tokia diena ir būtent jų sprendimai lems žmonių gyvybes.
Viena komanda priima sprendimą: įvertinus situaciją būtina gauti kiek įmanoma daugiau faktinės informacijos bei pagalbos iš sąjungininkų ir nesileisti išprovokuojamiems, kaip nutiko su Sakartvelu 2008 metais, bet kartu ir nelikti dvejojančiais, neryžtingais ar net abejingais, kaip 1940 metais Lietuva arba 2014-ųjų pavasarį Ukraina Krymo okupacijos metu. Klaidingas situacijos vertinimas gali privesti prie tragiškų pasekmių ne mažiau, nei delsimas.
Todėl nusprendžiama nedelsiant sušaukti Šiaurės Atlanto tarybos posėdį ir aktyvuoti NATO 4-ąjį straipsnį, kuris numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui.
Būtent 4-ąjį, o ne garsųjį 5-ąjį, kuris automatiškai reiškia, kad vienos Aljanso narės užpuolimas reiškia visų užpuolimą, bet tam turi pritarti visos NATO narės. Mat kol nėra patvirtintos informacijos, kad Rusijos pajėgos išties pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą, pirmiesiems apie tai skelbti gali būti pavojinga: kol kas Rusija tik skelbia apie pratybas savo teritorijoje. Net jei mus tai neramina ar piktina, rusai turi teisę treniruoti savo pajėgas savo šalyje. Tiesiog mes nežinome, kad rusai išties dislokavo 100 tūkst karių, kaip ir to, ar tai yra invazijos pradžia, ar tik pavojinga provokacija.
Rusijos neteisėti veiksmai pratybų teritoriją paskelbti dalį Lietuvos, žinoma, yra agresyvūs, grubiai pažeidžia tarptautinę teisę, tačiau kol kas nėra informacijos, kad bombos ir raketos išties krenta į Lietuvos teritoriją, ypač sausumoje. Leisti kilti karui dėl kelių raketų, nukritusių Lietuvai priklausančiuose teritoriniuose vandenyse būtų išties neatsakinga.
Kita vertus, originaliajame, sudėtingesniame scenarijuje šis karo rūko efektas buvo dar apsunkintas, rusams iš Kaliningrado srities taikant elektroninės kovos priemones – dėl ryšio priemonių slopinimo visas Lietuvos pajūris paralyžiuotas, su niekuo neįmanoma susisiekti, o tai tik sustiprina nežinomybės ir panikos veiksnius: nei pajūryje esančių artimieji, draugai, nei valdžia nežino, kokia reali situacija Klaipėdoje ir Palangoje.
Bet kuriuo atveju Lietuva nusprendžia nerizikuoti ir skelbia dalinę mobilizaciją būtent Vakarinėje šalies dalyje, o visoms šalies ginkluotosioms pajėgoms skelbiama aukščiausia karinė parengtis. Lietuva dalinę mobilizaciją paskutinį sykį yra skelbusi 1939-ųjų rugsėjį, kai Vokietijai užpuolus Lenkiją lietuviai sugebėjo per tris paras mobilizuoti 90 tūkst. karių.
Šį kartą dalinės mobilizacijos atveju skaičiai būtų kuklesni ir priklausytų nuo tam tikrų niuansų – kurie daliniai turi būti sustiprinti, kuriuos rezervistus ir kiek jų šaukti, numatyti jiems užduotis, o svarbiausia – veikti pagal iš anksto numatytus ir įslaptintus gynybos planus.
Dalinė mobilizacija turėtų padėti užtikrinti, kad karinės tiesioginės agresijos atveju pajėgos būtų pajėgios reaguoti, veiktų pagal planus ir nebūtų užkluptos savo dislokacijos vietose.
Lietuvos kariuomenės matomumas, o taip pat ir „Geležinio vilko“ brigadai pavaldaus daugiašalio, vokiečių karių vadovaujamo NATO bataliono su visa kovine technika pasirodymas gali padėti sutelkti ir netgi nuraminti visuomenę: civiliai matytų, kad šalis ir jos sąjungininkai pasiruošę ginti valstybę, jei to prireiktų. Visos krizių simuliacijų pratybose dalyvavusios komandos vieningai nusprendė, kad šalies karinės pajėgos turėtų laikytis ryžtingai, nepaisant turimų pajėgumų.
Pavyzdžiui, net ir negausus Lietuvos laivynas galėtų ir turėtų užkirsti kelią Rusijos laivui „Ambal“ su branduoliniais ginklais, įplaukti į Lietuvos teritorinius vandenis. Šis laivas tik tariamai gabena galvutes, nes taip skelbia Rusija, o pačių galvučių detonavimas teritorijoje, kur Rusija paskelbė kovinius šaudymus neatrodo realus. Į Lietuvos teritoriją įplaukusį neginkluotą „Ambal“ galima sustabdyti, įspėti arba užimti – tai daryti Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos moka puikiai. Svarbiausia – laikytis savo, neįleisti pažeidėjų, kaip tai darė amerikiečiai Karibų krizės metu 1962-ais. Į pagalbą galima būtų kviestis pratybose „Baltic protector“ dalyvaujančių sąjungininkų laivus.
Sausumoje kariuomenės pagalba būtų svarbi policijai, kuri krizės atveju turėtų daug darbo. Mat šiuo atveju svarbūs keli akivaizdūs veiksniai: po elektros tiekimo sutrikimus sukėlusių kibernetinių atakų galima Rusijos agresija visuomenės akyse atrodys kaip visiškai reali, nes informacijos per Lietuvos ir užsienio žiniasklaidą, jei tik veiks internetas, radijas ar televizija, netrūks.
Tai reiškia natūralią tokiais atvejais reakciją: žmonės pirmiausiai bet kokiais būdais norės apsaugoti savo turtą, artimuosius, susisiekti su jais ar juos išgabenti ten, kur saugu, o taip pat sieks apsirūpinti būtiniausiais produktais.
Tai reiškia galimus incidentus, netgi riaušes prie parduotuvių, perkrautas ryšių linijas, spūstis keliuose, ypač pajūryje, kur nustatyta Rusijos šaudymo zona ir kur vasarą, tikėtina, bus daug poilsiautojų. Be to, dalis mėgins sprukti iš šalies į jų manymų saugias Latviją, o ypač Lenkiją.
Su pastarąja Lietuva jungia siauras, maždaug 100 km pločio sausumos ruožas, B. Hodgeso dar pamintas Suvalkų koridoriumi – vos keli pagrindiniai keliai ir keliolika vieškelių sunkiai prognozuojamam pabėgėlių skaičiui gali būti per mažai, tad tikėtinos grūstys. O jų Lietuvos kariuomenė bei sąjungininkai norėtų išvengti, mat jei tai iš tikrųjų yra agresijos pradžia, būtent šis ruožas būtų vienintelė sausumos linija NATO pastiprinimams.
Kad šių neišvengiamai reikės, pripažino visos šešios pratybose dalyvavusios komandos. Tad be prašymų skirti pagalbą iš NATO ir ES, Lietuva atskiru prašymu, komandos narių manymu, turėtų nedelsiant kreiptis į tris valstybes – JAV, Švediją ir Lenkiją.
Pirmosios dvi yra vienintelės, kurios regione turi arba ypač greitai gali skirti konkrečias priemones – žvalgybinius orlaivius (JAV RC-135, RQ „Global Hawk“, E-8 JSTARS, Švedijos – „Korpen“) kurie ir taip reguliariai skraido virš Baltijos jūros ir Lietuvos.
Tokie lėktuvai galėtų įvertinti saugumo situaciją aplink Lietuvą ir ypač Kaliningrade: kiek vis dėlto pajėgų dislokavo Rusija ir kaip tos pajėgos išdėstytos, ar rengiasi puolamosioms operacijoms pasienyje, ar dar tik telkiamos, o taip pat – nustatyti kur iš tikrųjų vykdomi rusų koviniai šaudymai numatytoje pratybų teritorijoje.
Tikros agresijos atveju JAV jau nuo 2017-ųjų turi atnaujintą Šaltojo karo laikų planą „Assault breaker 2“, kurį galima aktyvuoti per kelias valandas, o sparnuotąsias raketas gabenantys JAV bombonešiai B-52 atskristų iš JAV.
Lenkija taip pat turi vieną didžiausių kariuomenių regione ir yra ištikima Lietuvos sąjungininkė, kartu su Oržyče dislokuotu JAV vadovaujamu batalionu galėtų padėti užtikrinti Suvalkų koridoriaus pralaidumą Aljanso pajėgoms.
Be žvalgybinių pajėgumų tiek amerikiečiai, tiek lenkai, vienos komandos nuomone, galėtų nelaukdami NATO sprendimo permesti savo greitojo reagavimo vienetus – Lenkijos 15-oji mechanizuotoji brigada kartu su amerikiečių vadovaujamu batalionu Oržyče vien savaime yra rimta jėga dabartinėms rusų pajėgoms, esančioms Kaliningrade.
Švedija savo ruožtu, jau potencialiai nukentėjusi nuo kibernetinės atakos prieš „Nord Balt“ jungtį, turėtų būti spaudžiama Lietuvos bei sąjungininkų ne tik skirti savo žvalgybinius orlaivius, bet ir sutikti priimti NATO paramą savo teritorijoje. Nors ir nebūdama Aljanso nare, Švedija turi susitarimą su NATO, pagal kurį galėtų priimti Aljanso pajėgas, o šios „nenuskandinamu lėktuvnešiu“ vadinamoje Gotlando saloje būtų ypač svarbios tiek Aljanso pajėgoms, tiek Rusijai, jei šios agresyvūs veiksmai išties reikštų karo pradžią.
Be to, B. Hodgesas neatmetė, kad į Lietuvą tokiu scenarijuje numatytu atveju galima būtų permesti JAV desantininkus iš Italijoje esančios Vičenzos, kur dislokuota 173-oji parašiutininkų divizija. Būtent šios divizijos kariai 2014-siais buvo permesti į Lenkiją ir Baltijos šalis, siekiant jas nuraminti po Rusijos agresijos prieš Ukrainą.
„O jei reikėtų tai aš, kaip 61-metų pėstininkas pats sėsčiau į Lufthansa lėktuvą ir atvykčiau į Lietuvą“, – apie JAV pasiryžimą ginti Baltijos šalis juokaudamas kalbėjo amerikiečių generolas.
Galiausiai, anot krizių simuliacijos dalyvių, tarp jų ir generolo B. Hodgeso, vienu svarbesnių veiksnių būtų ir Baltarusijos laikysena – ar Aliaksandras Lukašenka praleistų Rusijos pajėgas per savo teritoriją pratyboms arba „pratyboms“, o gal būtų įtikintas nesivelti į konfrontaciją su kaimyninėmis NATO šalimis? Minskui esą turėtų būti taikomas milžiniškas diplomatinis spaudimas, o Rusijai taip pat reikėtų pasiųsti aiškius signalus.
Mat svarbiausias visų šių veiksmų tikslas būtų ne karo veiksmai su Rusija, o būtent jos atgrasymas bei konflikto deesakalacija, kuria būtų suinteresuota tiek pati Lietuva, tiek likusios NATO ir ES šalys.
Karinės galios ir gebėjimų reaguoti žaibiškai bei ryžtingai pademonstravimas tėra atgrasymo dalis, o jei ji nesuveiktų – Lietuva ir sąjungininkai būtų pasiruošę veikti ir bent jau prieš save matytų geresnį paveikslą. Žinoma, į pratybų scenarijų nebuvo įtraukta daugybė galimų veiksnių, tarp jų ir branduolinis, apie kurį vėliau užsiminė vienas buvęs aukštas NATO diplomatas.
Be to, skirtas laikas diskusijoms bei skirtinga dalyvių patirtis, neįtraukiant realių šalies vadovų (jiems, DELFI žiniomis, jau buvo surengtos panašios krizių simuliacijos pratybos, atvėsinusios norą kritikuoti finansinius įsipareigojimus gynybai) parodo tik trupinėlį galimų veiksmų ir scenarijų pokyčių. Tačiau tai yra vienas pirmųjų tokių bandymų, įtraukiant didesnį ir margesnį dalyvių skaičių.
„Būtent todėl ir surengėme šią krizių simuliaciją. Mūsų tikslas yra sukurti įrankius ir procesus, kurie galėtų prisidėti prie saugumo šalyje ir regione stiprinimo, todėl pritraukę ekspertus ir kitus aukšto rango svečius nusprendėme ieškoti problemų sprendimo būdų.
Viso to rezultatas – ilgalaikis bendradarbiavimas ir ryšių stiprinimas. Pats B. Hodgesas minėjo, kad per tas kelias krizių simuliacijos valandas sužinojo daugiau, nei per kelias dienas, nes žmonėms buvo suteikta keistis naudinga patirtimi ir žiniomis, tai buvo būdas išprovokuoti efektyvesnes diskusijas. Manau, kad šis pratybų formatas pasiteisino o kitais metais bus dar geriau“, – sakė vienas konferencijos organizatorių, Gynybos paramos fondo vadovas, atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis.