„Delfi Dėmesio centre“ – Lietuvos žydų bendrijos pirmininkė Faina Kukliansky, žurnalistas ir publicistas Rimvydas Valatka, istorikas bei politikas Arvydas Anušauskas. Taip pat laidoje – pasaulinio garso lietuvių literato, poeto, profesoriaus Tomo Venclovos ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus komentarai.

Pone Kukliansky, jūs vakar surengėte akciją prie Jono Noreikos memorialinės lentos, skaitėte Šiaulių gete nužudytų žydų pavardes. Kodėl?

F. Kukliansky: Todėl, kad nebematome kito būdo atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad lenta tokioje vietoje, ant Mokslų akademijos pastato užkabinta pagerbiant, mūsų supratimu, žmogų, kuris kolaboravo su naciais. Mes kalbame ne šiaip sau, o turėdami Genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą. Galbūt šis centras ar kiti vadovai, nuo kurių priklauso lentos pakabinimas ar nukabinimas, žydų izoliavimo nelaiko kolaboravimu su naciais, bet mes galvojame, kad jei būtų atsitikę vien tik tai, kad ponas Noreika izoliavo žydus, ir to užtektų, kad šio žmogaus nereikėtų garbinti viešose vietose.

Paaiškinsiu situaciją labai trumpai: jis vokiečių okupacijos laikotarpiu tam tikrą laiką, pradžioje okupacijos, buvo Šiaulių apskrities viršininkas. Jo nurodymu buvo sukurtas žydų getas Šiaulių mieste, jo nurodymu dalis žydų buvo perkelti į getą, buvo jo pasirašytos instrukcijos, kaip žydai turėtų būti perkelti, kaip būtų tvarkomas jų turtas, daugybė žydų perkeliami į Žagarės miestą… Sprendė visus žydų izoliavimo klausimus. Dar dėl vakarykštės akcijos: aš, aišku, atsiprašau už klausimą, ponia Kukliansky, bet ar galite paaiškinti mūsų žiūrovams, kodėl jūs pavardes pradėjote skaityti ne nuo A raidės?

F. Kukliansky: Todėl, kad mano mama, ir mūsų šeima buvo viena iš tų, kuriuos izoliavo. Būtent Šiauliuose, jie gyveno taip, kaip visi kiti žmonės. Mūsų mechanizuotas pirmas malūnas Šiauliuose buvo įtrauktas į ypatingų lankytinų objektų sąrašą. Dar iki šios izoliacijos, o ta izoliacija buvo ne į koncertų salę, poilsio namus, ar į sanatoriją, – dar iki tol buvo sušaudyti žydai Šiauliuose. Taigi, visi suprato, kur juos izoliuoja, galbūt negalėjo patikėti tuo, kas atsitiks vėliau. Dėl to aš ir pradėjau skaityti pavardes nuo „T“ raidės. Mano mama buvo Klara Toides, jai buvo dešimt metų, kai ponas Noreika su savo nurodymu ją izoliavo nuo visų kitų žmonių, tik palikdamas žydus, o paskui transportavo, jau gal ne jo nurodymu, į Štuthovo koncentracijos stovyklą.

Ponia Kukliansky turi 2015 m. Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą, mums šiandieną atsiuntė 2017 m., bet esu tikras, kad tas turinys yra iš esmės tapatus. Keletas svarbių momentų: apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika, populiariai žinomas kaip Generolas Vėtra, nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse, tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. Pone Valatka, jūs siūlote atminimo lentas nuimti. Kodėl?

R. Valatka: Tai labai paprastas dalykas: man nepatinka jokie paminklai jokiem kolaborantam, ir jokios gatvės, pavadintos kolaborantų vardu. Tarkim, ar kam nors būtų atėję į galvą pavadinti gatvę vardu to kompartijos pirmojo sekretoriaus Šiaulių srities, kuris valdė tą sritį 1948 m. gegužės 22 d., per didįjį lietuvių trėmimą? Turbūt niekam neateitų į galvą.

Iš principo Noreika vykdė panašias pareigas, tik prie kito Lietuvą okupavusio priešo. Jei nestatom paminklų ir gatvių nevadinam komunistų kolaborantams, kodėl turime daryti tą patį nacių kolaborantams? Taip, Noreika po to didvyriškai žuvo karuose su Raudonuoju maru, bet ir jūsų citata rodo, kad jis kolaboravo su Ruduoju maru. Ir šiuo atveju turbūt yra bėda net ne tai – Noreika, ne Noreika. Šiaip reiktų atitrauktai nuo pavardžių pasižiūrėti. Mes neturime nuostatos, pas mus tebevyrauja komunistinis požiūris: arba didvyris, arba niekšas.

Taip, mums visiems norisi turėti didvyrių. Bet kartais mes tuos didvyrius gaminame dirbtinai. Dažniausiai būdavo taip, kad vieną dieną žmogus pasielgdavo kaip didvyris, o kitą dieną – kaip niekšas. Ir kol mes šios konstantos neįvesim, tol turėsim problemą ir kiekvieną rugsėjo 23 d., kiekvienam padoriam lietuviui bus gėda eiti arba gyventi Noreikos ar Škirpos gatvėje, ir t.t. Nesiūlau tų žmonių pasmerkti – siūlau ir toliau juos prisiminti tada, kai jie kovojo su priešais, bet lygiai taip pat prisiminti, kad jie padarė ir blogų darbų. Ir tą prisiminimą apibendrinti taip: padarykime taip, kad daugiau Lietuvoje nebūtų tokių momentų, kai žmogus turėtų galimybę būti niekšu.

Pone Anušauskai, jūsų nuomone, nuimti reikėtų tą lentą, ar palikti?

A. Anušauskas: Žinote, jeigu istorija būtų tokia paprasta, ir atsakymas būtų vienareikšmiškas.

Tai yra tam tikras standarto nustatymas.

A. Anušauskas: Nusistatykime sau tokius standartus, kad remiamės faktais ir dokumentais. Jei sakote, kad Noreika sukūrė getą, aš sakau, kad Noreika atkartojo generalinio komisaro ir jo atstovų tose apskrityse išleidžiamus nurodymus perrašydamas lietuvių kalba.

Jūs esate visiškai teisus. Formaliai jis buvo apskrities viršininkas, jis leido nutarimus. Realiai jis juos realizuodavo, aukščiau esančios okupacinės valdžios. Bet kuriuo atveju, kaip ir sako Genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo išvadoje, jį pavyko įtraukti. Nes kitų nepavyko?

A. Anušauskas: Kai kurių nepavyko, kai kurie atsisakė toliau dirbti okupacinėje administracijoje – buvo įvairių. Tiesiog, kai jūs keliate klausimą dėl lentos... Pavyzdžiui, knyga irgi yra savotiškas paminklas ir Noreikos bendražygis rezistencinėje kovoje Viktoras Ašmenskas, savo laiku, prieš 21-erius metus parašė... Aš tiesiog atsiverčiau knygą, gal, sakau, jis nutylėjo tą laikotarpį nacių okupacijos. Ne, visi dabar skelbiami dokumentai yra aprašyti jo knygoje, netgi priešingos nuomonės – viskas sudėta į tą knygą. Tai irgi paminklas. Žmogus mato tą istoriją iš įvairių pusių. Šiuo atveju, mes irgi matykime tą istoriją tokią, kokia ji buvo. Ji nebuvo paprasta.

Žinoma, ji nebuvo paprasta, bet valstybė turi daryti sprendimą: ar palikti ant valstybinių pastatų, ar nuimti – tai rodo tam tikrą valstybės požiūrį.

A. Anušauskas: Be abejo, rodo. Bet vis tik. Aš suprantu, kad pas mus valstybė suprantama taip abstrakčiai, bet yra ir savivalda, ir privatūs asmenys...

Yra ir savivalda, ir Mokslų akademija, ir prezidentūra, ir ordinų kanceliarija, daugybė...

A. Anušauskas: Tai mes su Rimvydu ateisime ir nukabinsime tą lentą...

Jūs būtumėte galėję tai padaryti prieš penkiolika metų, kol ta lenta nebuvo įtraukta į savivaldybės balansą. Nors ji atsirado be jokių leidimų, dabar ji jau yra apskaityta kaip savivaldybės turtas, ir jūs būtumėte patraukti baudžiamojon atsakomybėn už valstybės ir savivaldybės turto naikinimą. Čia yra daugybė dokumentų, kur yra Jono Noreikos parašai, susiję su žydais. Keletas tų dokumentų ištraukų:

„Skelbimas nr. 6

Visi žydų tautybės asmenys, kurie iš Šiaulių apskrities miestelių yra pabėgę, į tuos miestelius neturi teisės sugrįžti – sugrįžusieji bus suimami. Namų savininkai bei namų valdytojai, kurie leis apsigyventi sugrįžusiems į miestelius žydams bus baudžiami.

Visi Šiaulių apskrities miesteliuose gyveną žydai be lyties ir amžiaus skirtumo nuo šių metų liepos 25 d. ant kairiosios krūtinės pusės nešioja Dovydo žvaigždę. Geltonos spalvos 10 cm. diametro. Ženklus pasigamina savo lėšomis patys žydai.

Pastebėti be ženklo arba dėvį nematomai (po apsiaustu) žydai bus baudžiami.

Žydų tautybės asmenims leidžiama vaikščioti ir rodytis viešose vietose nuo 6 iki 20 val. Pastebėti kitu metu gatvėse ar kitose viešose vietose bus baudžiami, išskyrus turinčius specialius leidimus.

Žydų tautybės asmenys, turį nekilnojamą turtą miesteliuose iš kurių jie turi išsikelti, tą turtą turi likviduoti, pirmoje eilėje susitardami pasikeisti su tų kvartalų ar vietovių (į kuriuos keliami žydai) nekilnojamą turtą turinčiais ir iš ten išsikelti norinčiais lietuviais.

1941 m. rugpjūčio 6 diena. Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams.

Komunistų veikėjų ir šiaip žydų tautybės piliečiai paliktąjį be globos tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą perima vietos savivaldybės savo žinion apsaugai iki bus vyriausybės nustatyta kaip su tokiu turtu pasielgti.

1941 m. rugpjūčio 28 diena. Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams.

Šiaulių Apygardos Komisaro įsakymu visi apskrities žydų tautybės piliečiai, taip pat ir pusžydžiai turi būti iš apskrities valsčių ir miestelių iškelti ir apgyvendinti viename rajone – Getto. Visas žydų turtas turi būti savivaldybių rūpesčiu saugojamas ir surašytas.

Iš žydams paskirto rajono esamiems ne žydų tautybės piliečiams leidžiama pasirinkti kitas apskrities ribose esamas vietoves. Jeigu kas iš persikraustančių ne žydų tautybės turėtų palikti savo nekilnojamą turtą, tai jiems leidžiama pasirinkti žydų paliktą atitinkamos vertės turtą.“

Taigi, tokie nurodymai kaip tvarkytis su žydų turtu, ir kaip tvarkytis su pabėgusių komunistų turtu. Juos visus pasirašė Jonas Noreika. Yra intelektualų laiškas, skirtas įvairioms institucijoms. Vienas iš pasirašiusiųjų – pasaulinio garso lietuvių poetas Tomas Venclova. Pone Venclova, kaip jūs matytumėte problemos sprendimą, kaip Lietuva turėtų elgtis? Kaip neįžeidžiant kažkokių jausmų, susitvarkyti su savo paminklais, su savo istorija?

T. Venclova: Man rodos, kad paminklai žmonėms, kurie dalyvavo valstybinėje veikloje... Su kultūrininkais yra truputį kitaip, kultūrininkams gal galima kiek daugiau atleisti. Bet jei žmogus dalyvavo valstybinėje veikloje, jis turėtų būti be priekaištų, kad jam būtų kabinamos memorialinės lentos, statomi paminklai. Jei tie priekaištai yra, o jų yra – paneigti būtų nesąžiningas išsisukinėjimas, tektų tą lentą nuimti ir tuos abejotinus paminklus pašalinti. Didvyrių mums užteks. Ir be abejotinų didvyrių.

Ar tokių lentų ir paminklų turėjimas, jūsų nuomone, netemdo Lietuvos apskritai pasaulio akyse ir ar tai nesuteikia galimybių Rusijos propagandai žeminti Lietuvos kovą už laisvę?

T. Venclova: Taip, be abejo, suteikia. Tai veikia Putino propagandos naudai daugiau nei daugelis kitų mūsų veiksmų, ir kada Putino propagandininkai sako, kad Lietuvoje yra fašistinių nuotaikų, tai kai tokie dalykai vyksta, sunku tai neigti. Būtų geriau, kad galėtume tai aiškiai paneigti – ne, pas mus to aiškiai nėra. Aš čia girdėjau tokių tvirtinimų: mes negalime prisitaikyti prie svetimų nuomonių, mums svarbu moralės ir teisės reikalas. Na, bet moralė ir teisė taip pat reikalauja, kad tie paminklai būtų pašalinti.

Kaip atrodytų idealus šio klausimo sprendimas pagal Tomą Venclovą, artėjant 75-osioms Vilniaus geto sunaikinimo metinėms?

T. Venclova: Ramiai ir, taip sakant, be didelių ginčų tuos kontroversiškus, prieštaringai vertinamus paminklus pašalinti, nedaryti iš to didelio triukšmo, nedaryti iš to didelės panikos ir netvirtinti, kad tai – švenčiausių tautos jausmų ir teisių įžeidimas, nes taip nėra. Švenčiausius tautos jausmus ir teises įžeidžia kaip tik tie, kurie reikalauja tuos paminklus besąlygiškai palikti.

Pone Anušauskai, jei jūs būtumėte Vilniaus meras, ir į jus vasarą būtų pasikreipusi žydų bendruomenė, prieš keletą metų – intelektualų grupė, tarp jų – ir a.a. Leonidas Donskis, ir Antanas A. Jonynas, daugelis žinomų pavardžių, kaip jūs elgtumėtės dėl tos lentos?

A. Anušauskas: Geras klausimas. Iš tikrųjų aš sakyčiau, kad jei ta problema iškelta tik dabar, tai... Vis dėlto, kada lenta atsirado? Kokie du dešimtmečiai turbūt?

Bijau suklysti, bet jei 2003-aisiais ji jau atsirado savivaldybės balanse, ji tikrai buvo iki tol, tad turbūt du dešimtmečiai...

A. Anušauskas: Todėl kiekvieną ženklą, pavadinimą skiriant, kabinant, aišku, kad iš pradžių reikia surinkti visą istorinę informaciją. Aišku, reikia iš pradžių įvertinti. Elgčiausi būtent taip: iš pradžių įvertini, surenki informaciją, tada darai.

Bet ji jau yra. Ir lygiai taip pat, kaip valstybės apdovanojimas 1997 m. – vienas aukščiausių valstybės apdovanojimų.

A. Anušauskas: Valstybės apdovanojimai kartais netenkami. Tik mūsų, vėlgi, aišku, tas teisės principas, kad apdovanojimo žmogus gali netekti, jei darė nusikaltimus ir šiuo atveju tai yra neginčytina tezė, nes yra atimtų apdovanojimų. Beje, iš rezistencijos dalyvių taip pat yra atimtų apdovanojimų.

Pone Valatka, kaip jūs spręstumėte šį klausimą, atsižvelgiant į tai, pacituosiu Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą, kuri irgi yra labai svarbi: vokiečių saugumo policijos vadas Lietuvoje Karlas Jėgeris taip apibūdino Noreikos suėmimo priežastis(kaip žinoma, Noreika buvo vėliau suimtas tų pačių nacių, kalintas lageryje, o vėliau sušaudytas už antisovietinę veiklą 1947 m. nkvdistų): „Vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Ostlando saugumo policijos ir SS vyriausiojo vado įsakymu, suderinus su aukštesniuoju vadu, siunčiamas tolesniam laikui į koncentracijos stovyklą...“ Būtent ir dėl jo pastangų Lietuvoje nebuvo SS būrio, skirtingai, nei Latvijoje. Daug visokių aplinkybių. Kaip jūs elgtumėtės?

R. Valatka: Ta graži aplinkybė nepaneigia pirmos negražios aplinkybės, ir negali paneigti nieko, nes tai – jau įvykęs faktas. Aš nesugalvoju, ir, manau, niekas nesugalvos nieko geriau, kaip taikyti veidrodinį principą. Niekam Lietuvoje neateitų į galvą kabinti lentos, pavadinti gatvę žmogaus, kuris buvo KGB struktūros, arba pokariu buvo komunistų partijos aukštas pareigūnas...

Arba susijęs su lietuvių trėmimu, ką jūs sakėte...

R. Valatka: Taip, tai taikykime tą patį visiems paminklams. Lygiai taip pat manau, kad yra koktu, jog yra Salomėjos Nėries gimnazija ar Petro Cvirkos paminklas. Tai nėra rašytojos mokykla, tai yra kolaborantės vardo mokykla, kaip ir paminklas tada buvo pastatytas kolaborantui, bet ne rašytojui Cvirkai. Jei jis būtų tik rašytojas, jam dėl to būtų nestatę paminklo. Pritaikykime veidrodinį principą, ir tada turėsime standartą. Aišku, ir tada bus visokių atvejų išskirtinių, bet tam yra prezidentas, gali sudaryti komisiją, pakviesti istorikus.

A. Anušauskas: Išskirtinis atvejis yra pirmas sekretorius, vadovavęs KGB, kuris tapo Lietuvos prezidentu. Išskirtinis atvejis, paminklas stovi.

R. Valatka: laikotarpis gal jau kitoks, nes jei jis būtų iš tų, kur 1948 m. ar 1951 m. trėmė, iš tiesų nonsensas.

A. Anušauskas: Be abejo.

Siūlau pažiūrėti, ką apie problemą sako Remigijus Šimašius.Užsienio reikalų ministras sako, kad nereikia atsikalbinėti, reikia skubiai ją nuimti, nes ji kompromituoja visus laisvės kovotojus. Kaip manote, pone Šimašiau?

R. Šimašius: Skubos darbą velnias gaudo. Iš tiesų manau, kad reikia padaryti gerus sprendimus. Kai yra aišku, kas yra geras sprendimas, jį reikia padaryti skubiai. Šiuo atveju, bent jau mūsų valstybės institucijos turi atlikti iki galo tą analizę. Turbūt esu vienas iš nedaugelio žmonių, kuris perskaitė tą analizę, ir taip pat analizę, kurią mūsų bendrapilietis ponas Gochin atliko, kuris Kalifornijoje dabar gyvena, lietuvių žydų palikuonis. Iš tiesų aš matau daug emocijos abejose, daug noro matyti vieną pusę tiesos, bet kai istorikai užsikasa į apkasus ir nesišneka, tiesa liūdi kažkur kamputyje ir tai yra negera situacija. Man atrodo, kad reikia rimtai užsiimti šiuo dalyku, priimti sprendimą ir jį įgyvendinti, kai bus aišku, kad tas sprendimas yra vienintelis teisingas.

Ar savivaldybė įgali priimti kontroversiškus sprendimus prieš rinkimus?

R. Šimašius: Be abejo, kad įgali, jei tai veda į tiesą. Vienintelis klausimas – jei tai veda į tiesą.

Bet tiesa yra ta, kad jis kūrė getą.

R. Šimašius: Čia yra viena tiesos versija. Galutinę tiesos versiją turi pateikti tos institucijos, kurios nagrinėja istorinius duomenis. Nes yra viena tiesos versija, kita tiesos versija, – kalba apie tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų.

Gaila, bet tiesa yra faktai, o melas yra fantazijos vaisius. Tiesų dviejų nebūna. Ponia Kukliansky, jūs dar vasarą kreipėtės į savivaldybę, kad ta lenta būtų nuimta. Taip jūs norėjote pažymėti 75-ąsias metines Vilniaus geto sunaikinimo. Tūkstančių žmonių sunaikinimo. Turbūt kad ta lenta liks. Kaip jūs tai vertinate?

F. Kukliansky: Taip, aš galvoju, kad ta lenta liks, pakabinti visad lengviau nei nukabinti. Tam reikia pilietinės drąsos, ne tik perskaityti genocido rezistencijos centro pažymą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra sudėtingas, ir įvertinti yra labai sudėtinga ir didelė atsakomybė. Ir aš tikrai sutinku su ponu Valatka, kad nėra visiškai balta ir visiškai juoda, bet vis dėlto man kyla klausimas. Jeigu Generolo Vėtros elgesys buvo tik vokiečių parėdymų vykdymas, kur dingo 250 tūkst. žydų? Kažkas juos kažkur pradangino. Iš pradžių izoliavo, paskui išvežė, kai kurių neizoliavo. Izoliavo tuos, kuriems, taip sakant, pasisekė būti izoliuotiems. Didžioji dauguma buvo nužudyti ten, kur jie gyveno. Todėl vis dėlto, Lietuvos žydų bendruomenės vardu, aš prašyčiau priimti sprendimą ir nuimti lentą, kuri yra pakabinta žmogui, turinčiam kontroversišką reputaciją.