aA
Vyriausybės pasitarimo įrašas, kuriame, kaip teigiama, Saulius Skvernelis gana grubiai pasisakė apie žiniasklaidą, buvo ištrintas, arba pranešama, kad buvo ištrintas. Ar tai gali sukelti premjerui teisinių problemų?


Delfi Dėmesio centre“ – Ministro Pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė ir konstitucinės teisės ekspertas, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas, profesorius Vytautas Sinkevičius.

Pirmiausia apie aplinkybes. Pone Malinauskai, jūs čia tapote tokiu savotišku atpirkimo ožiu šiuo metu, premjero nėra, ir kanclerio nėra, jie – Japonijoje. Vienas komentuojate šį klausimą dėl pasitarimo, kuriame pats nedalyvavote, na, bet yra kaip yra. Kokia yra dabar naujausia versija? Nes mes girdėjome daugybę versijų. Pirma, buvo kalbama apie tai, kad buvo priimtas politinis sprendimas ištrinti tą įrašą. Po to buvo kalbama, kad robotas ištrynė. Kokia dabar yra vyraujanti versija dėl to įrašo likimo?

S. Malinauskas: Na, niekada nebuvo priimta jokio politinio sprendimo. Buvo priimtas sprendimas neteikti įrašo – taip, tai buvo politinis sprendimas tam, kad uždari formatai liktų uždari. Bet kaip bus tvarkomasi su įrašu, tai yra tik kanceliarijos klausimas. Kas yra dirbęs Vyriausybės kanceliarijoje, puikiausiai žino, kad nei Ministras Pirmininkas, nei patarėjai neturi absoliučios prieigos prie visos informacijos. Yra krūva specialistų, nuo IT, tiek mūsų dokumentų valdymo skyriaus, teisininkų... Man teko išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų visada, ir iki tol, ir dabar, yra daroma su pasitarimų įrašais. Nes posėdžių įrašai yra kaupiami. Pasitarimų įrašai yra daromi tik protokolo tikslais, ir ta informacija, kas su jais daroma toliau, iš tikrųjų yra gana aiški.

Žurnalistų sąjunga dėl Vyriausybės veiksmų kreipsis į teismą: ar Skvernelio laukia teisinės problemos?
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Taip, ji turi būti aiški, nes yra Vyriausybės kanceliarijos darbo reglamentas, patvirtintas Vyriausybės kanclerio. Čia yra keletas punktų, kurie yra gana svarbūs. 70-tas straipsnis skelbia, kad dokumentų valdymo skyrius užtikrina, kad būtų tinkamai techniškai parengta Vyriausybės posėdžių salė ir į kompiuterines laikmenas įrašomi pranešimai, posėdžių ar pasitarimų dalyvių kalbos, užtikrina posėdžių transliavimą internetu ir t.t. Kitas, 74-tas to paties reglamento straipsnis, ir čia kalba apie Vyriausybės posėdžius ir pasitarimus – ne kanceliarijos, o Vyriausybės: pasibaigus posėdžiams ir pasitarimams, jų skaitmeninius įrašus dokumentų valdymo skyrius įdeda į numatytą duomenų saugyklos katalogą [...], kalendoriniam mėnesiui pasibaigus, per 5 darbo dienas dokumentų valdymo skyrius įrašus perkelia į kompaktinius diskus ir saugo Vyriausybės kanceliarijos archyve. Kodėl, pone Malinauskai, gal jūs aiškinotės, šis įrašas sunaikintas, arba pranešama, kad sunaikintas, nusižengiant pačios Vyriausybės patvirtintiems vidiniams teisės aktams?

S. Malinauskas: Taip, tai mes nueitume į didelius teisinius aiškinimus, ką sako kanceliarijos teisininkai. Pirmiausia faktinė labai aiški aplinkybė: nėra nė vieno pasitarimo įrašo. Aš specialiai ėjau klausti, kaip yra tvarkomi šie pasitarimai, iki tol buvusio, ir šis pasitarimo įrašas – žinau tiksliai, kada, kelintą valandą, kurią dieną, jis, kaip teigiama, automatiškai iš serverio bus ištrintas.
Dabar klausimas: nebuvo jokio politinio sprendimo dėl to, kaip tvarkyti įrašą. Jeigu jis šiuo metu būtų archyve, teisiškai jį būtų galima laikyti archyve, mes lygiai taip pat sakytume: įrašas yra, jis teikiamas nebus, spręskime klausimą. Bet šiuo atveju tik kanceliarija atsako, kaip tvarkomas įrašas ir tuos sprendimus priima.

Kaip jis yra tvarkomas – aš galiu pasakyti, tas principas yra labai paprastas. Dviem dienoms jis yra laikomas serveryje, penktadienį, 23 val., serveris išsivalo kartu su ta informacija, ir toliau bus vėl keliamas įrašas, ir taip buvo iki tol. Aš specialiai klausiau: dešimt metų. Tai man būtų labai įdomu, kas buvo prieš dešimt metų, sakė – nėra jokių galimybių. Jau nekalbant apie tai, kad serveriai keisti per tą laiką.

Bet kuriuo atveju, žinant visuomenės susidomėjimą, tą įrašą buvo galima nukreipti kažkur atskirai, padėti tam, kad jis nedingtų.

S. Malinauskas: Visiškai sutinku.

Žurnalistų sąjunga dėl Vyriausybės veiksmų kreipsis į teismą: ar Skvernelio laukia teisinės problemos?
© DELFI / Domantas Pipas

Pone Radzevičiau, Žurnalistų sąjunga ketina kreiptis į teismą dėl pageidaujamos informacijos žurnalistams ir visuomenei nesuteikimo. Kokie yra jūsų argumentai?

D. Radzevičius: Na, pirmiausia argumentai, kad kolegos žurnalistai, sąjungos nariai ir ne tik sąjungos nariai, kreipėsi į mus, kad gintume jų teisę į informaciją, nes žinome, kad žurnalistai labai kruopščiai, ypač šiai temai, buvo pasiruošę, dirbo, ir stengėsi teisiniu būdu, beje, ne kokiomis nors neteisinėmis priemonėmis, kreipdamiesi į kanceliariją, atsakingus pareigūnus, gauti informaciją, kuri juos domino apie konkretų posėdį.

Šiuo atveju formatas buvo pasitarimas, bet buvo tariamasi dėl sprendimo labai svarbaus. Žinome, kokios peripetijos vyko dėl to. Kolegos sakė, kad nori ne iš kokio nors protokolo, o iš pirmų lūpų išgirsti, žinodami, kad galimai yra įrašas – kaip ten iš tikrųjų viskas vyko, kad tiksliai pacituoti galėtų ir pan. Na, ir kanceliarija jiems pasakė, kad to įrašo tiesiog neduos. Ir kadangi pasakė, jog neduos, kolegos atidžiai pažiūrėjo dokumentus – Vyriausybės reglamentą, kanceliarijos reglamentą – ir rado normą, kad tokie įrašai turi būti kaupiami, ir antras momentas, išsiaiškino, kad ne slaptas, ne valstybines paslaptis aptarinėjantis pasitarimas...

Ir jis jau buvo vis tiek įrašytas...

D. Radzevičius: Ar čia iš tikrųjų taip jau sudėtinga, ir ar reikia slėpti, kokiu teisiniu pagrindu... Jie vis tiek negavo to atsakymo. Ir paskui išgirdome viešojoje erdvėje, ir kolega Skirmantas patvirtino, tokias keistas interpretacijas: vienoje vietoje pagal reglamentą Vyriausybė nusprendė politiškai neduoti kažko...

Politiškai neduoti, automatiškai ištrinti...

D. Radzevičius: Na, matote, politiškai mums iškart kelia truputėlį keistą klausimą. Aš galiu suprasti, kas yra politinė valia, ir, man atrodo, Skirmantas irgi žino. Bet mes žiūrime teisės normas pirmiausia. Ir kolegos pirmiausia kreipėsi, kad mes apgintume jų teisę į informaciją, ir mes šiuo atveju su advokatų kontora, deja, esame priversti tą politinę valią neduoti teisiniu būdu teisme, jeigu tai įmanoma, apginti.

Jūs ketinate kreiptis į teismą ir šiuo metu ruošiate ieškinį...

D. Radzevičius: Dėl atsisakymo suteikti konkrečią informaciją.

Pone Ramanauskaite, jūsų tarnyba kelis kartus pasisakė šiuo klausimu, ragindama Vyriausybę leisti žiniasklaidai susipažinti su įrašu. Kaip jūs argumentavote tokį siūlymą vyriausybei?

G. Ramanauskaitė: Na, ne visai taip. Pirmiausia į mus kreipėsi 15min.lt žurnalistė, paaiškino situaciją: pasitarimas, viešo intereso klausimas, vieši asmenys dalyvavo pasitarime ir buvo pateikta nuomonė į jos elektroninę užklausą.

Žurnalistų sąjunga dėl Vyriausybės veiksmų kreipsis į teismą: ar Skvernelio laukia teisinės problemos?
© DELFI / Domantas Pipas

Vien dėl to, kad čia iš esmės negali būti nieko slapto…

G. Ramanauskaitė: Nieko slapto būti negali. Remiantis visuomenės informavimo įstatymo šeštuoju straipsniu, kuriame labai aiškiai yra išdėstyta informacijos teikimo apie valstybės ir institucijų veiklą, kokia informacija turi būti teikiama, kokie tos informacijos teikimo pagrindai, ir buvo atsakyta į tą klausimą. Iš tikrųjų, mūsų manymu, ten nebuvo nieko slapto, ir, mano manymu, kuo daugiau viešumo, tuo mažiau interpretacijų. Matome, kad tą klausimą reikėjo spręsti čia ir dabar...

Jau dabar, pagal pasakojimus, turbūt galima atkurti pažodžiui, ką kalbėjo premjeras, kur jis juokavo, kur nejuokavo, kokia buvo jo intonacija, ir t.t. Bet jei būtų įrašas, visiems turbūt viskas būtų aiškiau.
G. Ramanauskaitė: Bet einama juk informacijos visuomenei teikimo keliu. Pažiūrėkime: Seimas – komitetų posėdžiai bus viešinami. Kodėl Vyriausybė šiuo metu priėmė tokį sprendimą, yra neaišku. Laikas parodys, ar bus orientuojamasi į tos institucijos viešinimą informacijos visuomenei. Manau, kad tuo keliu reiktų žengti visgi.

Pone Sinkevičiau, kaip jūs vertinate tai, kaip elgėsi Vyriausybė, šiuo atveju su įrašu.

V. Sinkevičius: Aš matau, kad apskritai šitoj politinėj valdžioj pradeda dominuoti tendencija, kad pagarbos teisei, Konstitucijai pamažu lyg mažėja. Žodžiais visi gerbia teisės viršenybę, visi paklūsta, bet kai susiduriame su konkrečiu atveju, štai, mes matome visiškai skirtingą situaciją. Jei kanceliarijos reglamentas aiškiai pasako: turi būti saugomas įrašas, archyvuojamas. Tai nėra atsitiktinė norma – ji nustatyta todėl, kad prireikus būtų galima patikrinti, ar protokolas teisingai surašytas, jei kyla ginčai, ar iš tiesų toks sprendimas buvo priimtas pasitarime ir t.t. Bet protokole, pasirodo, net nepažymima, kas ką sakė.

Na, protokolas yra apgailėtinas, taip: „šį klausimą svarstyti Vyriausybėje, susisiekimo ministerijai įvertinus Vyriausybės pasitarime išsakytas pastabas, ir atitinkamai patikslinus teikiamą įstatymo projektą.“ Na, klausykite, joks tai ne protokolas.

V. Sinkevičius: Kad būtų aišku, kokios buvo pastabos, diskusijos, kokie buvo argumentai, kad galima būtų tai patikrinti, yra nustatyta tokia tvarka. Dabar mes iš pono Skirmanto girdėjome, yra kitokia tvarka. Tai kur ta kitokia tvarka, kokiu teisės aktu ir kas ją nustatė? Jei jūs pateiktumėte, kad aukštesnės galios teisės aktu yra nustatyta kita tvarka, mes vadovautumės tuo aukštesnės galios teisės aktu, bet jūs jo neturite.

Yra kitas aspektas. Juk svarstomas klausimas susijęs su žiniasklaidos laisve, su konstitucinės teisės gauti ir skleisti informaciją, įgyvendinimu. Tai yra viešas, konstituciškai pagrįstas interesas. Be abejo, svarstant tokius jautrius klausimus, pati Vyriausybė ir pasitarimo dalyviai turi būti suinteresuoti atskleisti savo požiūrį į žiniasklaidos laisvę, į teisę gauti ir skleisti informaciją, ir štai gali paaiškėti, kad žodžiais visi gerbia žiniasklaidos nepriklausomumą, teisę gauti ir skleisti informaciją, bet pasirodo, kad pasitarime gali būti kalbama visai kitokiomis sąvokomis, formuluotėmis. Mes tik preziumuojame. Bet galima manyti, kad buvo kalbama tai, ko nenorima paskleisti visuomenėje.

Tai kokia tikroji Vyriausybės narių, pasitarimo dalyvių pozicija? Koks tikras požiūris į Konstituciją, teisę, konstitucines vertybes? Man atrodo, gal kanceliarija truputį šiuo atveju persistengia norėdama pridengti premjerą ar kitą Vyriausybės narį, kuris dalyvavo pasitarime, saugodama galbūt jo reputaciją. Bet man atrodo, kad daugiau pakenkė nei padėjo.

Iš tiesų, puikius klausimus kelia profesorius. Pone Radzevičiau, čia turbūt galima būtų garsiai klausti, ar buvo skaičiuota, kas padarys didesnę politinę ir teisinę žalą: ar atsiradęs garso įrašas, ar, vis dėlto, galimas žurnalistų nepasitenkinimas dėl ištrinto įrašo. Galbūt niekas neprognozavo, kad Žurnalistų sąjunga ketina kreiptis į teismą, kad čia procesai tik prasideda, o ne baigiasi.

D. Radzevičius: Priminsiu, mes turėjome analogišką situaciją su Seimu. Vienas Seimo valdybos sprendimas, buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko, buvo toks labai keistas: jie iš esmės ne įstatymo, o valdybos sprendimu nurodė, kur galima filmuoti apskritai, kur negalima ir t.t. Mes tada irgi kreipėmės į Administracinį teismą.

Paversdami tą tokį cinišku cirku, įrašė tualetus..

D. Radzevičius: Mes su antstoliais konstatavome faktines aplinkybes, padavėme Administraciniam teismui ieškinį, bet, tiesa, valdyba tuo metu pasielgė protingai – jie, nelaukdami sprendimo, atšaukė, nes matė, kad pagal Konstituciją gali būti ribojama tik įstatymu. Seimo valdyba turėjo išminties atšaukti. Mes su kolegomis turėjome ne tai kad nepasitenkinimą, mes su kolegomis gynėme labai paprastą principą – teisę gauti informaciją. Ir aš norėčiau, kad ir šiandieną, net mes patys, kolegos žurnalistai, nesakytume, kad tai yra kažkoks nesutarimas – mes tiesiog prašome gerbti elementarią teisę į informaciją, ir tik tokią, kuri numatyta įstatymais, mes nenorime nieko daugiau.

Na, ir profesorius Sinkevičius aiškiai išaiškino, kodėl ta informacija gali būti svarbi visuomenei – ji gali atskleisti vertybinius požiūrius.

D. Radzevičius: Edmundai, ji yra svarbi ne dėl to, kad kažkas kažką pasakė. Ji svarbi dėl to, kad mes sužinotume tiesą – kaip iš tikrųjų priimami sprendimai net ir pasitarimuose. Yra niuansai, apie kuriuos ir gerbiamas Skirmantas minėjo, kad dalis politikų kažkaip nejaukiai, nelabai tvirtai jaučiasi savo tikruose jausmuose ir tai, ką jie šneka, ir tai yra, matyt, ne tik šios Vyriausybės...

Kitaip tariant, jų žodžiai ir veiksmai visiškai nedera tarpusavyje.

D. Radzevičius: Žinote, kartais bijo prisipažinti, ką iš tikrųjų galvoja. Ir ypač mes, žurnalistai, žinome, kad kai taip atsitinka, politinės krizės garantuotos. Nes jei politikas labai skiriasi viešumoje ir realiame gyvenime, anksčiau ar vėliau ta problema iškyla. Ir gerai būtų, kad tas santykis būtų nuoširdus ir atviras.

Išsiaiškinkime paprastą dalyką. Pone Malinauskai, ar čia robotai, ar ne robotai trina, automatiškai, ar kažkaip kitaip, manualiniu būdu, tas įrašas buvo ištrintas. Bet turbūt jūs domėjotės, ir tai yra akivaizdu, kad šiais laikais beveik nieko ištrinti neįmanoma. Norint, kad įrašas iš tikrųjų būtų ištrintas, jis turbūt niekada neturėjo būti nufilmuotas. O visa kita yra atkuriama. Ar jūs domėjotės kažkokiame dokumentų valdymo skyriuje, ar kitame Vyriausybės padalinyje, ar įmanoma atkurti tą įrašą?

S. Malinauskas: Pirmiausia labai trumpos replikos. Aukštesnės galios aktai, t.y., Vyriausybės darbo reglamentas nuo 1994 m., Vyriausybės įstatymas, Asmens duomenų apsaugos įstatymas, Europos Sąjungos asmens duomenų apsaugos direktyva nuo gegužės mėn. galiojanti...

Jūs vardijate įstatymus, bet jie niekaip neprieštarauja šiam reglamentui...

S. Malinauskas: Kai aš domiuosi, ar galima techniškai atkurti, ar yra techninės galimybės, man pirmiausiai sakoma, ar yra teisinės galimybės. Jei turėtume tokį archyvą, pažeistume šiuos aukštesnės galios įstatymus ir didesnis klausimas teisėtumo yra ne dėl to, ar buvo trinta, ar ne...

Čia stabtelkime. Ponia Ramanauskaite, ar jūs sutiktumėte su tuo, kad tai būtų teisėtumo klausimas atkurti?

G. Ramanauskaitė: Duomenų apsaugos reglamentas – šiuo atveju tikrai nereikėtų jo minėti dėl to, kad ne privatūs asmenys dalyvavo, viešo juridinio asmens patalpose vyko pasitarimas, Vyriausybė yra viešas juridinis asmuo, privalu informuoti apie savo veiklą, nebuvo svarstoma jokia slapta informacija. Privatumas šiuo atveju, kurį labiausiai gina Asmens duomenų apsaugos reglamentas, išvis čia netaikytinas. Manau, kad duomenų apsaugos reglamento išvis minėti nereikėtų, nes žurnalistikos tikslais nacionalinėje teisėje Lietuvoje yra numatytos absoliučios išimtys.

Profesoriau, patikslinant tą teisinį momentą: jeigu niekur nėra reglamentuotas atkūrimas, ponas Malinauskas suponuotų mintį, kad tas atkūrimas neaišku ar būtų teisėtas, jei jis niekur neaprašytas.

V. Sinkevičius: Kokiomis vertybėmis mes grindžiame poziciją? Jei mes grindžiame poziciją, kad didesnė vertybė yra sužinoti visuomenei, kas buvo kalbama, nes tai liečia pamatinę visuomenės gyvenimo sritį, žiniasklaidos klausimai. Tai liečia demokratijos pagrindą. Ir jei mes sakome, kad neparašyta, kad turime teisę atkurti, – vadinasi, tokios teisės neturime. Na, negalima taip aiškinti teisės.

Ministras Pirmininkas niekada nesakė nei saugoti įrašą, nei naikinti, jis tik pasakė, kad įrašas nebus teikiamas visuomenei. Visa kita yra jau mūsų teisininkų, kanceliarijos sprendimai, tikrai ne politiniai sprendimai
S. Malinauskas

Jūs paminėjote Vyriausybės įstatymą, Vyriausybės darbo reglamentą. Jame parašyta, iš tiesų: Vyriausybės posėdžiuose yra daromi garso įrašai, saugomi. Bet jei norint protokoluoti, išgryninti argumentus, paskui juos patikrinti, kanceliarijos reglamente pasakyta, kad posėdžiai yra įrašomi, jie yra įrašomi, čia nėra jokio prieštaravimo.

Žemesnės galios teisės aktas tikslina, detalizuoja..

V. Sinkevičius: Jis negali prieštarauti aukštesnės galios aktui. Bet aukštesnės galios aktas nepasako, kad pasitarimo posėdį draudžiama įrašyti. Ir tas įrašinėjimas, juk jis skirtas kam? Jis skirtas pačiai Vyriausybei, jos veiklos kokybei užtikrinti, jų pačių darbui palengvinti, skaidrumui, visuomenės informavimui, kad prireikus bet kada būtų galima apginti tą patį ministrą, jei jis bus nepagrįstai užsipultas, kad jis pateikė kažkokius absurdiškus argumentus. Remdamiesi tuo įrašu, puikiausiai galite apginti asmenį. Dabar jūs pasirinkote kitą strategiją, gynybos taktiką. Ir ta taktika su viešumu, konstitucine teise gauti ir skleisti informaciją, yra mažai suderinama.

D. Radzevičius: Aš tik papildyčiau, tikrai labai svarbus aspektas. Nes buvo nuskambėję po šio pasitarimo, kad neva Susisiekimo ministras neteisėtą projekto versiją buvo pateikęs. Sakyčiau, toks labai rimtas kaltinimas. Įsivaizduokite, ministras ir ministerija teikia neteisėtą sprendimo projektą...
Gal neteisingą kokį nors, neraštingą...

D. Radzevičius: Buvo nuskambėjusi tokia frazė, ji yra viešai prieinama. Man irgi kilo abejonių: ką tokio tas ministras atnešė, kad reikėjo...

Mes truputėlį tolstame nuo to, ką pradėjome kalbėtis su ponu Malinausku. Tai vis dėlto, pone Malinauskai. Suprantu, kad kol Ministras Pirmininkas negrįš iš Japonijos, jokių esminių sprendimų čia nebus. Dabar situacija yra tokioje vietoje, kad turbūt tik Ministras Pirmininkas gali pasakyti: klausykite, atkuriame tą įrašą, pasikviečiame specialistus, nežinau, ar iš STT, ar iš Saugumo, atkuriame įrašą, duodame žiniasklaidai, uždarome klausimą. Arba toliau, kaip rusai sako, galai į vandenį.

S. Malinauskas: Arba yra dar vienas puikus sprendimas. Aš visiškai palaikau – kreiptis į teismą. Teismas tikrai turi savo ekspertus, galias, gali priimti sprendimą. Tai yra nešališka viena iš valdžios šakų, ir iš tikrųjų tas klausimas galėtų spręstis ir tokiu būdu. Be abejo, ir per Ministrą Pirmininką, tik vienas akcentas – Ministras Pirmininkas niekada nesakė nei saugoti įrašą, nei naikinti, jis tik pasakė, kad įrašas nebus teikiamas visuomenei. Visa kita yra jau mūsų teisininkų, kanceliarijos sprendimai, tikrai ne politiniai sprendimai.

V. Sinkevičius: Grįžkime tada prie klausimo: o kokiu teisiniu pagrindu Ministras Pirmininkas gali pasakyti, kad įrašas nebus teikiamas visuomenei, jei yra visuomenės interesas žinoti? Tai yra konstitucinės teisės įgyvendinimas. Jei ten nėra nieko slapto, jei yra argumentai, kurie susiję su žiniasklaidos laisvės stiprinimu ar jos siaurinimu... Visi turi veikti teisės ir Konstitucijos rėmuose. Aš suprantu, kad gali būti slapti posėdžiai, ne viską reikia žinoti visuomenei, ir tai yra reglamentuota, normalu, bet šiuo atveju yra dar paprastesnis kelias. Galima kreiptis į Seimo kontrolierių. Jis tiria skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Jūs dabar net negalite pasakyti, kas priėmė sprendimą, koks asmuo konkretus.

Ministras Pirmininkas priėmė sprendimą neviešinti, tai jau yra pasakyta.

D. Radzevičius: Kolegos informacijos neteikimo atveju nusiuntė oficialią užklausą: vardas, pavardė, kontaktai..

Tai irgi labai neįtikėtina istorija. Tikrai įdomi istorija, kad niekas iš Vyriausybės tarnautojų nedrįso pasirašyti. Neigiamą atsakymą žurnalistams pasirašo skyrius.

D. Radzevičius: Skirmantas paminėjo vieną dalyką. Teismas išaiškins. Aš tikrai tikiu ir žinau, kad teismas išaiškins. Bet atkreipsiu dėmesį: jei teismai išaiškina ir ne tokios institucijos kaip Vyriausybė naudai tokią svarbią normą, aš bijau, kaip nors pasakyti, o kokia atsakomybė tada? Matote, kuo skiriasi teisinė ir politinė. Kai atsiranda teisinė atsakomybė, tada apie politinę jau net nekyla klausimų.

Ponia Ramanauskaite, ar jus įtikintų tie argumentai, kad premjeras neturėjo jokių teisinių priemonių tiesiog nuspręsti neduoti to įrašo?

G. Ramanauskaitė: Be abejo, neįtikino. Ir dar norėčiau akcentuoti tos informacijos gavimo svarbą. Šiandien yra svarbus greitis, svarbu gauti informaciją čia ir dabar. Kreipimasis į Seimo kontrolierių, tyrimas trys mėnesiai, sprendimas po trijų mėnesių. Kreipimasis į teismą kiek metų? Niekam ta išvada ar sprendimas nebebus įdomus.

S. Malinauskas: Aš tik sakau: nuo 1994 m., kai įsigaliojo Vyriausybės darbo reglamentas, visi Vyriausybės pasitarimai buvo nevieši. Prie visų valdžių, visi ten einantys žmonės žinojo, kad kalba ne viešuose pasitarimuose.

V. Sinkevičius: Bet jūs užmirštate vieną dalyką. Jūs kalbate pasitarime apie dalykus, kurie liečia fundamentalias konstitucines vertybes. Ir tokie pasitarimai, vieši ar nevieši, bet apie juos visuomenė turi būti informuota išsamiai, aiškiai, argumentuotai, ir tik taip mes užtikrinsime šitos teisės įgyvendinimą.

D. Radzevičius: Tai, kad jie buvo nevieši, tai yra ne teisės normų problema. Aš bijau, kad tai yra Vyriausybės darbo problema.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Auštrevičius kritikuoja Grybauskaitės dešimtmetį: Lietuva tampa pigia Vakarų Europos kopija (1)

Gana anksti apie savo dalyvavimą 2019 m. rinkimuose į Lietuvos prezidentus pranešęs Liberalų...

Gyvai / Eurolygos testas Maskvoje: CSKA – „Žalgiris“ (47)

Kauno „Žalgirio“ ekipa trečiadienį pradeda rusiškų išbandymų etapą: trečiadienį Lietuvos...

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (408)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

Būsto paskola: kiek ji kainuoja ir kaip reikia derėtis su banku kokias palūkanas rinktis geriausia (3)

Ekspertai sako, kad šiuo metu pinigai yra pigūs. Tačiau, nors palūkanos nėra didelės, imant...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (122)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

Užkalnis. Apie asocialus, čigonus, pašalpinius ir kitus blogus žodžius (271)

Sužinojau, kad žodžio „asocialas“ mūsų vis dar laisvoje, bet sparčiai nelaisvėjančioje...

Dar niekur nerodytame Eimunto Nekrošiaus žmonos interviu – itin atviri prisipažinimai

INIT televizija paviešino dar niekur neskelbtą interviu su legendinio režisieriaus Eimunto...

Prestižinėje Kauno gimnazijoje nesivaldantis moksleivis vaikus daužė ne kartą (35)

Trečiadienį kilus skandalui po to, kai į viešumą iškilo tai, kad prestižinės Kauno gimnazijos...

Eimunto Nekrošiaus bičiulis apie režisierių ištikusias sveikatos problemas: kalba ėjo apie operaciją (32)

Kartu su visa šalimi mylimo ir talentingo režisieriaus gedintys aktorius bei režisierius Adolfas...