Žolinės žolių galia

Rugpjūčio viduryje Švenčiausios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnytinė šventė priglobė nemažai ikikrikščioniškųjų tradicijų. Liaudiškas šventės pavadinimas – Žolinė. Tą dieną žmonės nešasi į bažnyčią šventinti vaistingųjų žolynų, gėlių, javų, o kai kur ir vaisių bei daržovių puokštę. Apie šio papročio prasmę ir istoriją šnekamės su Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakiene.

Ne visur vienodai

„XX amžiaus pirmąją pusę skirtinguose Lietuvos regionuose Žolinės puokštės buvo skirtingos. Suvalkijoje nešė darželio ir lauko žolynus bei javų varpas. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje – ne tik javų varpas ir žolynus, bet ir vaisius. Obuolius, kriaušes, kartais vyšnias ir slyvas pritvirtindavo arba pamaudavo ant pagaliukų. Į puokštę pritaikydavo net daržovių – kopūsto galvelę, morkas, svogūną, burokėlį, bulvę, krapų sėklų, aguonos galvutę. Tačiau visoje Lietuvoje tikėjo, kad Žolinės puokštėje būtinas kietis, nes be jo puokštė „neapsišvenčia“. Pašventintas kietis – didžiausia apsauga nuo perkūnijos. O Žemaitijoje kaip labai svarbų minėjo piktadagį“, – pasakoja Gražina Žumbakienė.

Žemės ūkio universitetą baigusi moteris, pakviesta dirbti į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, susidomėjo iki tol nenagrinėta gėlių tema ir yra paskelbusi apie tai ne vieną straipsnį. Per Žolinę jau ne vienus metus būtent ji su kolegėmis riša puokšteles muziejaus lankytojams.

Sakoma, kad Žolinė – vienintelė diena per metus, kai visos gėlės lenkia galvas, kad būtų nuskintos ir pašventintos. Daugiausia puokštes į bažnyčią nešėsi moterys ir mergaitės, o vyrai sakydavo, kad tai esanti moteriška šventė.

Gėles nešė iš laukų ir iš darželio. Tarp jų buvo daug vaistingųjų augalų. Pasakojama, jog nuo jų būdavęs toks stiprus kvapas, kad tapdavo sunku išbūti bažnyčioje. Dažniausiai šventinti neštos darželio gėlės nedideliais žiedukais ar visai žalios: rūtos, baltieji flioksai, pelėžirniai, diemedžiai, mėtos, pievinės kraujažolės (Achillea ptarmica var. multiplex), razetos, medetkos, smidrai, plunksnalapės rudbekijos, katžolės, vaistinės balzamitos, rožūnės, nasturtės, jurginai smulkesniais žiedeliais. Dažniausiai nešti lauko augalai: lauko ramunės, rugiagėlės, valerijonai, rasakilos, jonažolės, kartieji kiečiai.

Simbolinė prasmė

„Pašventintus žolynus sudžiovindavo troboje. Sako, kad šventintos vaistažolės labiau veiksmingos, todėl jomis gydė žmones ir gyvulius. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų ar ant aukšto, o griaudžiant smilkydavo namus. Šventintais žolynais aprūkydavo pirmą kartą leidžiamus į lauką gyvulius, kad juos apsaugotų nuo nelaimių, kad sveiki būtų, kad karvės daugiau pieno duotų. Smilkė mirštantįjį, kad nuo piktųjų dvasių apgintų. Suvalkijoje, Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje Žolinės žolynus dėjo į karstą ar tik į pagalvėlę“, – pasakoja muziejininkė.

Javus šventinti nešė, kad derlių laimintų. Stengėsi surinkti tik iš savo laukų. Tai buvo rugių, avižų, kviečių, miežių varpos, linai, grikiai, žirniai. Kitą pavasarį sėdami primaišydavo šventintų grūdų.

Pašventintus vaisius parsinešę supjaustydavo, visa šeima po kąsnelį pasidalydavo. Pašventintųjų daržovių irgi valgydavo visa šeima, įmaišydavo į pašarą gyvuliams. Tai turėjo apsaugoti nuo ligų.
Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus.

Pasirinkimai neatsitiktiniai

Žolinės puokštėse augalai atsidurdavo visiškai neatsitiktinai, nors gal ne visos moterys ir žinodavo jų paskirtį, tiesiog sekdavo tradicijomis.

Pavyzdžiui, anksčiau darželiuose dažnai auginta vaistinė balzamita (Balsamita major) – puikus vaistinis ir prieskoninis augalas, natūralus insekticidas. Iš pirmo žvilgsnio balzamitos žiedynai labai panašūs į bitkrėslės, tačiau iš arčiau skirtingi – balzamitų lapukai didesni ir apvalūs, bukais galais, o bitkrėslių giliai karpyti.

Džiovinta balzamitų žole gardinami sūriai, kai kurios dešros, alus, naminiai likeriai. Jos kvapo nemėgsta kenkėjai, todėl balzamitų galima sodinti daržovių ar lepesnių gėlių lysvėse. Džiovintų lapų dedama į knygas ir spintas tarp rūbų, kad jų neėstų kandys.

Mėtų nuoviras tvirtina visą kūną, gerina žarnyno veiklą, apetitą, padeda esant meteorizmui, nuo viduriavimo, uždegiminių ligų, vyresnio amžiaus žmonėms suteikia gyvumo, energijos, kelia nuotaiką, mažina nervinę įtampą, atkuria jėgas po ligų. Mėtos ramina, malšina skausmą, skatina prakaito išsiskyrimą, mažina padidėjusį skrandžio rūgštingumą, malšina skrandžio ir žarnyno spazmus, gydo neurozes, nemigą, gerina nėščiųjų savijautą, gebsti sergant širdies ligomis.

Išoriškai naudojamos esant įvairioms odos ligoms, rekomenduojama skalauti kamuojant parodontozei, stomatitui ir blogam burnos kvapui. Nuo seno mėtų lapų kramtymas žinomas kaip geriausias vaistas nuo dantų skausmo.

Diemedžių antžemine dalimi galima gydyti anginą, menstruacinio ciklo sutrikimus, o kompresus dėti ant žaizdų bei sumušimų. Liaudies medicinoje diemedžio antpilas vartojamas sergant peršalimo, infekcinėmis skrandžio ir žarnyno ligomis. Jei skauda dantis, antpilu patariama skalauti burną. Jei gausiai prakaituoja kojos, jas patariama mirkyti diemedžių lapų vonelėse.

Diemedžių lapai švelniai kvepia citrinomis ir beveik neturi kartėlio. Jauni ūgliai ir lapai vartojami likeriams, keksams bei kitiems konditeriniams gaminiams aromatizuoti. Žemaičiai jais paskanina sūrius ir varškę, vokiečiai – mėsos ir žuvies patiekalus. Džiovintais diemedžių lapais patariama skaninti keptą mėsą, antį, žąsį bei padažus, aromatizuoti actą, majonezą, alkoholinius gėrimus. Diemedžių šakelės ne tik kvėpina rūbus, bet ir apsaugo juos nuo kandžių.

Didžioji nasturtė taip pat nėra tik darželių puošmena. Lapuose ir žieduose, kurių galima prisidžiovinti žiemai, yra daug vitamino C. Žiemą pravers nasturčių žolės ir žiedų užpilas – jis tiks ir skysčiams iš organizmo varyti, palengvins atsikosėjimą, pagerins kraujo sudėtį, padės esant burnos ertmės gleivinės uždegimui.