Anksčiau Žolinė švęsta kaip padėkojimas Žemei už derlių, gamtos grožį. Įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena ir šiandien minima kaip bažnytinė šventė. Šią dieną bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.
„Žolinė – derliaus nuėmimo, pirmoji rudens šventė, atsisveikinimas su želmenimis ir gėlėmis. Būdavo sakoma, kad šią dieną jau javai nupjauti, suvežti, dauguma daržovių ir vaisių jau nuimta. Gili, sena tradicija, kad per Žolinę susieidavo giminė – kartu pasidžiaugdavo, išsikepdavo duonos iš šviežio derliaus, gamindavo alų, vaišindavosi, o prieš tai būtinai eidavo į bažnyčią žolynų ir duonos pašventinti“, – DELFI pasakojo Lietuvos liaudies buities muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė viešiesiems ryšiams D. Siaurusaitienė.
Būdavo sakoma, kad jei į giminės susiėjimą neateisi, laukia neturtingi metai, nusisuksi nuo giminės, būsi bėdoje. D. Siaurusaitienė ragina šią dieną susirišti žolynų puokštelę ir ją pašventinti Mišiose. Paskui sudžiovintus žolynus visus metus reikia laikyti namuose – tikima, kad jie saugo nuo gaisrų, audrų. Iš jų taip pat galima gerti arbatą, o bažnyčioje pašventintą vaisių ar daržovę galima suvalgyti – tikima, kad tai suteikia sveikatos.
Jau 10-ą kartą Žolinės švenčiamos Rumšiškėse. Čia laikomasi senųjų tradicijų – prieš Mišias rišamos žolynų puokštės, mokoma, kaip jas rišti. Neturintys žolių jų ras Rumšiškių muziejaus laukuose.
Šįmet Mišios vyks ne muziejaus koplyčioje, o muziejaus miestelio bažnyčioje. Po jų lauks spektakliai, koncertai, interpretacinė programa ,,Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3-4 dešimtmetyje“.
D. Siaurusaitienė pastebi, kad per Žolinę žmones dažniau stengiasi grįžti į tėviškę, mažus bažnytkaimius. Neturintys, kur grįžti, kviečiami į Rumšiškes.