Reaguodama į situaciją, Šiaulių rajono savivaldybė svarsto kreiptis į teisėsaugą, o pats S. Strelcovas teigia nežinantis, kokiu pagrindu tai būtų galima daryti.
Pasak jo, surengti mokymus nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams buvo gera iniciatyva, mokymai įvyko, už juos atsiskaityta. S. Strelcovas tikino, jog nesiima spręsti, kas su mokymais galėjo būti ar bent jau atrodyti negerai.
Ukrainiečiams Lietuvoje – 35 tūkst. Eur parama iš Japonijos
Praėjusių metų gegužę į Šiaulių rajono savivaldybę kreipėsi Japonijos Nagojos miesto Meijo universiteto prof. Inaba Chiharu ir pranešė apie dvišalį bendradarbiavimą su savivaldybe ir tarybos nariu, VšĮ „Tekančios saulės tiltai“ vadovu S. Strelcovu. Teigta, kad bendradarbiavimas bus plėtojamas siekiant padėti Lietuvoje esantiems karo pabėgėliams iš Ukrainos.
S. Strelcovas buvo įpareigotas vadovauti „įgyvendinat Ukrainos karo pabėgėlių integraciją ir mokymų organizavimą“.
Sutarta, kad pabėgėliai Lietuvoje įgis tokias su darbo paieška susijusias žinias ir kompetencijas: bendros žinios apie pabėgėlių teises, paramą ir pagalbą; finansų valdymas; komunikacija ir koučingo pagrindai; Lietuvos istorija ir kultūra; lietuvių kalbos pagrindai (skaitymas, kalbėjimas); medijos ir vizualizacijos sprendimai; projektų valdymas ir savarankiško darbo strategija; virtuali realybė: 360 fotografija; vadovavimo mokymai; informacinės technologijos; sveikatos apsaugos ir slaugos pagrindai.
„Visas mokymų įgyvendinimo procesas vyks prižiūrint dr. Simonui Strelcovui. Jis maloniai sutiko būti atsakingas už visą procesą“, – teigiama kreipimesi.
I. Chiharu nurodė į Šiaulių rajono savivaldybės sąskaitą ukrainiečių švietimo reikmėms pervedęs 35 tūkst. Eur.
Šiaulių rajono savivaldybės administracija, atstovaujama administracijos direktoriaus Gipoldo Karklelio, ir VšĮ „Tekančios Saulės tiltai“, atstovaujama S. Strelcovo, 2022 metų birželio 8-ąją sudarė sutartį dėl paramos lėšų (konkreti suma nenurodyta) naudojimo karo pabėgėlių iš Ukrainos integracijos paslaugoms.
Sutartimi įstaiga laikotarpiu nuo birželio 8-osios iki 2022 metų gruodžio 8 dienos įsipareigojo karo pabėgėliams iš Ukrainos teikti integracijos mokymų paslaugų paketą (aukščiau išdėstytų žinių ir kompetencijų sąrašas), kurio turinys būtų adaptuotas prie karo pabėgėlių kasdienybės ir Lietuvos realijų bei pritaikomas pabėgėlių lengvesniam integracijos procesui.
Sutarta, kad patalpas mokymams parūpins savivaldybė, o įstaiga užsiims mokymų organizavimu.
Paslaugas pirko iš sutuoktinės ir bendrapartiečio sutuoktinės
Tačiau S. Strelcovas ir jo vadovaujama viešoji įstaiga pati mokymų rengti nesiėmė, šias paslaugas pirko iš sutuoktinės Živilės Strelcovienės, Nacionalinės regionų plėtros agentūros, bendrovės „MES 360“ ir iš kolegos taryboje konservatoriaus Vaclovo Motiejūno žmonos Renatos Motiejūnės.
O savivaldybė leido suprasti, kad patalpas mokymams parūpino ne ji. Delfi paklausus, ar savivaldybė mokymams parūpino patalpas, jei taip, kokias, kur paslaugos buvo teikiamos, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriaus vedėja Jurgita Mickūnė nurodė, jog apie tai duomenų neturi.
Ji pasakojo, kad tuo metu, kai savivaldybė ir S. Strelcovo vadovaujama įstaiga sudarė sutartį, nebuvo tiksliai žinomas gautos paramos lėšų dydis, esą dėl to tiksli sutarties vertė ir nepaminėta.
O vėliau paaiškėjo, kad paramos dydis siekia daugiau kaip 35 tūkst. Eur.
Jeigu norėta rengti mokymus vietos ukrainiečiams, kodėl šioms paslaugoms pirkti nepaskelbtas konkursas?
J. Mickūnė pabrėžė, jog su paramos iniciatoriumi – I. Chiharu – sutarta kitaip.
„Šiaulių rajono savivaldybės administracija konkurso paslaugoms pirkti neskelbė, nes buvo gautas iš Meijo universiteto prof. Chiharu Inabos (paramos davėjo atstovas) delegavimo raštas, kuriuo „įgalioja dr. Simoną Strelcovą, VšĮ „Tekančios saulės tiltai“ vadovą, vadovauti įgyvendinant Ukrainos karo pabėgėlių integraciją ir mokymų organizavimą“, – dėstė savivaldybės Teisės ir personalo skyriaus vedėja.
Ji, atstovaudama savivaldybei, nesiėmė vertinti, ar, savivaldybei perkant paslaugas iš tarybos nario įmonės, nebuvo supainioti interesai: „Vertinimus dėl interesų konfliktų atlieka Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, todėl Šiaulių rajono savivaldybės administracija šiuo klausimu komentaro neteikia.“
Meras: negražu, kelia abejonių
Abejonių, ar nebuvo supainioti interesai, gali kelti ir S. Strelcovo sprendimai paslaugas pirkti iš sutuoktinės bei iš bendrapartiečio, tarybos nario sutuoktinės.
Delfi kalbintas Šiaulių rajono savivaldybės meras Česlovas Greičius sutiko, jog tai atrodo negražiai.
„Aš nežinau, kiek [S. Strelcovo] sutuoktinė kompetentinga teikti tas paslaugas ir kokio lygio, bet šiaip tai yra negražu. Negražu“, – sakė meras.
Abejonių, anot jo, kelia ir pasirinkimas paslaugas pirkti iš tarybos nario sutuoktinės R. Motiejūnės, kuri vadovauja globos įstaigai „Senolių namai“.
„Žmona dirba socialinių paslaugų įmonėje, teikia socialines paslaugas. Gerai teikia, bet ten, turbūt, ji yra juristė. Aš nežinau, ką ten iš socialinių paslaugų spektro galėtų kompetentingai ukrainiečiams pateikti, kokią paskaitą. Kelia abejonių“, – vertino meras.
Jis apskritai abejojo, ar S. Strelcovas ir jo vadovaujama įstaiga ukrainiečiams suorganizavo tiek paskaitų, kiek įsipareigojo.
„Kažkiek paskaitų vyko, nes ir Kuršėnų šeimos namuose – klausiau direktoriaus – iš tikrųjų keletą kartų prašė tarybos narys patalpų ir ten kažkiek karo pabėgėlių susirinkdavo. Negausiai, kiek man sakė direktorius, nenoriu skaičių minėti, nes tikrai nežinau“, – teigė Č. Greičius.
Jis žadėjo, kad savivaldybė reaguos į situaciją – sprendžiama, ar kreiptis į teisėsaugos institucijas:
„Šita medžiaga yra atiduota mūsų teisininkams ir mes tikrai ketiname kreiptis į tam tikras instancijas. Negalima taip palikti.“
Sutuoktinei už koučingo modulį – 11,5 tūkst. Eur
S. Strelcovas ir individualios veiklos vykdymo pažymą turinti jo sutuoktinė Ž. Strelcovienė sutartį dėl paslaugų teikimo sudarė 2022 metų birželio 20-ąją. Ja Ž. Strelcovienė įsipareigojo laikotarpiu nuo 2022 metų birželio 21 dienos iki 2022 metų lapkričio 24 dienos už 11 500 Eur vykdyti komunikacijos ir koučingo pagrindų modulį:
- saviugda – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- komunikacija – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- grupinis koučingas – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 93,75 Eur. Iš viso už kursą – 1 500 Eur;
- individualus koučingas – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. valandos. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- lyderystės mokymai – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur.
Ž. Strelcovienė prie savo kontaktų sutartyje nurodė svetainę Psycentras.lt. Čia siūlomos psichosomatinės konsultacijos, kurias organizuoja Živilė Sugentas, prisistatanti psichosomatikos praktike, psichotechnologe, kouče, lektore.
Dauguma paskaitų įkainotos tiek pat
VšĮ „Tekančios saulės tiltai“ ir bendrovė „MES 360“, atstovaujama direktoriaus Martyno Bujausko, 18 500 Eur vertės sutartį dėl paskaitų pabėgėliams iš Ukrainos sudarė 2022 metų liepos 14-ąją. „MES 360“ laikotarpiu nuo 2022 metų liepos 18 dienos iki lapkričio 18 dienos įsipareigojo surengti mokymus:
- finansų valdymo pagrindai – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- Lietuvos istorija – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- Lietuvos kultūra – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- informacinės visuomenės technologijos – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- projektų vadyba – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 187,5 Eur. Iš viso už kursą – 3 000 Eur;
- medijos ir vizualizacijos sprendimai – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už kursą – 2 500 Eur;
- virtuali realybė – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Iš viso – 32 val. Paskaitos kaina – 187,5 Eur. Iš viso už kursą – 3 000 Eur.
Susitarė dėl lietuvių kalbos mokymų, o sumokėjo už kitus?
VšĮ Nacionalinė regionų plėtros agentūra, atstovaujama direktorės Aidos Adeikienės, ir S. Strelcovo atstovaujama įstaiga sutartį dėl paslaugų pirkimo sudarė 2022 metų rugsėjo 15 dieną.
A. Adeikienės vadovaujama įstaiga laikotarpiu nuo 2022 metų rugsėjo 27 dienos iki 2022 metų lapkričio 22 dienos įsipareigojo pabėgėliams iš Ukrainos rengti lietuvių kalbos mokymo kursus.
Iš viso – 16 paskaitų. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Paskaitos kaina – 156,25 Eur. Iš viso už 32 val. kursą – 2 500 Eur.
Kiek vėliau, 2022 metų lapkričio 15 dieną, parengta ir dar viena 2 500 Eur vertės sutartis – tarp VšĮ „Tekančios saulės tiltai“ ir tarybos nario V. Motiejūno sutuoktinės, verslo liudijimą turinčios R. Motiejūnės, dėl lietuvių kalbos mokymų kurso.
Planuota, kad R. Motiejūnė pabėgėliams iš Ukrainos laikotarpiu nuo 2022 metų lapkričio 15 dienos iki lapkričio 30 dienos surengs 8 paskaitas. Vienos paskaitos trukmė – 2 val. Paskaitos kaina – 312,5 Eur.
Tačiau, kai už suteiktas paslaugas reikėjo atsiskaityti, R. Motiejūnė nurodė, jog pabėgėliai iš Ukrainos buvo mokomi ne lietuvių kalbos, o sveikatos priežiūros ir slaugos pagrindų.
Galiausiai už panaudotą paramą reikėjo atsiskaityti tiek savivaldybei, tiek Japonijos prof. I. Chiharu.
Delfi žiniomis, šioms suinteresuotoms pusėms buvo pateikti identiško pobūdžio raštai su bendro pobūdžio informacija, jog karo pabėgėliams iš Ukrainos integracijos mokymų paslaugoms panaudotos visos skirtos lėšos – 35 tūkst. eurų.
Ataskaitoje – neegzistuojančio darbuotojo parašas
Tačiau raštus pasirašė skirtingi asmenys: raštą savivaldybei – tarybos narys, įstaigos „Tekančios saulės tiltai“ direktorius S. Strelcovas, o raštą I. Chiharu – Šiaulių rajono savivaldybės Apskaitos skyriaus vadovė Violeta Murkienė. Tačiau tokios darbuotojos savivaldybėje nėra.
„Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje Violeta Murkienė nedirbo ir šiuo metu nedirba“, – sakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriaus vedėja Jurgita Mickūnė.
Vėliau, jau šiais metais, I. Chiharu siekė sužinoti išsamiai, kaip buvo panaudotos paaukotos lėšos. Tačiau S. Strelcovas, jo teigimu, vengė pateikti tokius duomenis.
„Jis paaiškino, kad surengė 13 kursų ukrainiečių pabėgėliams Kuršėnuose ir kitose vietose. Kiekvienas kursas susidėjo iš 16 paskaitų. Man tai pasirodė ne iki galo aišku, todėl paprašiau atsiųsti 13 kursų medžiagą <...>, kas skaitė paskaitas, kada ir kur tie kursai buvo vykdomi, kokios buvo veiklos biudžeto lentelės. Jis atsakė, kad tokių dokumentų man siųsti nereikia, nes nebuvo sudaryta sutartis dėl atsiskaitymo už rezultatus“, – rašte savivaldybei pasakojo I. Chiharu.
Jis reiškė nusivylimą S. Strelcovu, tikino su juo nutraukęs visus ryšius, bet kartu teigė, jog už panaudotą paramą Nagojoje turi atsiskaityti daugiau kaip 5 tūkst. aukotojų ir 200 lėšas rinkusių studentų.
Delfi kalbintas S. Strelcovas tikino, jog paramos lėšomis Lietuvoje organizuoti mokymai ukrainiečiams buvo intensyvūs, vyko Kuršėnų mieste – šeimos namuose ir bendrabutyje, Ginkūnų dvare ir Nacionalinės regionų plėtros agentūros patalpose Šiauliuose. S. Strelcovas nenurodė, kiek iš viso ukrainiečių dalyvavo paskaitose, esą jie visi ir nebuvo registruojami. Bet, pašnekovo vertinimu, lankomumas buvo neblogas.
„Visą laiką buvo taikoma atvirų durų politika. Esu matęs penkis žmones paskaitoje, esu matęs penkiolika žmonių paskaitoje“, – teigė S. Strelcovas.
Kalbėdamas apie tai, kodėl mokymus ukrainiečiams pirko iš dviejų fizinių asmenų, iš bendrovės ir dar vienos įstaigos, S. Strelcovas tikino, jog rinkosi tuos, kurie galėtų suteikti kokybiškų paslaugų, turėtų reikiamas kompetencijas, specifinių įgūdžių ir gebėjimų, galėtų vesti užsiėmimus rusų kalba ir papasakoti ne iš teorinės, o iš praktinės pusės, kaip integruotis į Lietuvos darbo rinką.
Strelcovas: buvo galima suteikti abejotinos kokybės paslaugas ir likti be galimo šešėlio
Paklaustas, ar nemano, kad supainiojo interesus sudaręs sutartį su savo sutuoktine ir taip į šeimos biudžetą pasiėmęs paramos lėšas, tarybos narys sakė to nežinantis: „Į šeimos biudžetą – velniai žino, aš nežinau, Indre, žinokit.“
S. Strelcovas į šią sutartį ragino žiūrėti kaip į sutartį tarp viešosios įstaigos ir sutuoktinės individualios veiklos bei dar kartą pabrėžė, kad jam buvo itin svarbi paslaugų kokybė.
„Aš tikrai neturiu nė mažiausios abejonės dėl tų paslaugų suteikimo kokybės arba kad kas nors buvo kažkur nedadaryta“, – kalbėjo pašnekovas.
Paslaugų kokybė, anot jo, buvo esminis kriterijus sudarant sutartį ir su bendrapartiečio sutuoktine R. Motiejūne.
„Aš manau, buvo galima paimti kokią nors ar asociaciją, ar mažąją bendriją, mažai turinčią praktikos su būtent tokio pobūdžio mokymais arba projektais. Nesukurti, kaip jūs sakote, [interesų konflikto] regimybės, suteikti abejotinos kokybės paslaugas ir likti visiškai be galimo šešėlio.
Nuo pat pradžių, aš ir profesoriui sakiau, ir pats sau buvau išsikėlęs tokį tikslą, labai norėjau, kad tos paslaugos būtų suteiktos tikrai kokybiškos. Ir jeigu jūs pavartytumėte atsiliepimus apie „Senolių namus“, galiu patikinti, jog rastumėte tik aukščiausios kompetencijos ir geriausius atsiliepimus. Būtent tai buvo vienintelis kriterijus, į ką aš žiūrėjau“, – tikino S. Strelcovas.
Jis aiškino, kad sutartis, kuria R. Motiejūnė įsipareigojo ukrainiečius mokyti lietuvių kalbos, buvo be parašų ir atsirado per klaidą. Iš tikrųjų, anot S. Strelcovo, su R. Motiejūne buvo sudaryta sutartis dėl sveikatos priežiūros ir slaugos pagrindų mokymų, kurie, jo teigimu, ir įvyko.
Paklaustas, kodėl dauguma paskaitų – ar apie Lietuvos kultūrą, ar individualus koučingas – įkainotos vienodai, tai yra 156 eurais, S. Strelcovas aiškino, jog į dėstymą žiūrėjo bendrai kaip į paslaugą.
„Aš nematau didelio poreikio diversifikuoti tuos įkainius, kadangi praktikas, mokslo žmogus turėtų būti gerbtinas vienodai, ar jis yra koučeris, ar jis yra literatūros specialistas, ar jis yra slaugos specialistas. Paslauga vis tiek šiuo atveju yra paskaita“, – komentavo tarybos narys.
Teigia nežinantis, iš kur rašte neegzistuojantis darbuotojas
S. Strelcovas tvirtino, kad bent jau jam japonų prof. Ch. Inaba jokių abejonių dėl surengtų mokymų neišreiškė ir išsamios informacijos apie tai neprašė, esą tik prašė pagrįsti išlaidas degalams, kavai, cukrui, popieriui ir panašioms prekėms. Tarybos narys teigė, kad tokių išlaidų pagrįsti negali:
„Aš jam per kelis laiškus turėjau aiškinti, kad šitaip neišeina tokių pagrindimų daryti, kadangi sutartis tarp VšĮ ir paslaugos teikėjo buvo pasirašyta, ir paslaugos teikėjas jau savo nuožiūra perka priemones, kurios jam reikalingos paskaitai atlikti, tad tokio pagrindimo aš neturiu.“
Tiesa, S. Strelcovas patvirtino, jog profesoriui siuntė bendro pobūdžio anglų kalba parašytą ataskaitą apie tai, kad buvo panaudotos visos paramai skirtos lėšos. Ją, pasak tarybos nario, parengė ir pasirašė Šiaulių rajono savivaldybės Apskaitos skyriaus vadovė. Iš kur ataskaitoje atsirado neegzistuojančio darbuotojo vardas, pavardė ir parašas, S. Strelcovas sakė nežinantis.
„Net nežinau, kaip ten su ta pavarde, reikėtų man pačiam pasižiūrėti, kodėl ten taip yra“, – pažymėjo jis.
Paklaustas, kaip vertina savivaldybės svarstymus dėl paramos lėšų panaudojimo kreiptis į teisėsaugą, tarybos narys teigė nežinantis, kokiu pagrindu tai galėtų būti daroma: „Paslaugos buvo suteiktos ir už jas atsiskaityta. Nesiimu spręsti, kas čia galėtų būti ar bent jau atrodyti negerai.“
Visą interviu su S. Strelcovu galite rasti žemiau.
S. Strelcovas Šiaulių rajono tarybos nario pareigas eina antrą kadenciją, šiuo metu taip pat vadovauja Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui.
– Kaip susipažinote su Japonijos profesoriumi? Suprantu, jis pasitikėjo jumis, jei nusprendė įpareigoti organizuoti mokymus ukrainiečiams?
– Galvoju, galbūt, tai buvo kokie 2014 metai, galiu plius minus apsirikti. Su profesoriumi susipažinau Varšuvoje konferencijos metu. Pats esu istorijos mokslų daktaras, mokslininkai važinėja į konferencijas. Profesorius, kaip ir iš pareigybės aišku, irgi yra mokslininkas, tai taip ir susipažinom. O paskui važinėjau į Japoniją ne vieną kartą – ir per The Japan Foundation, ir į Nagojos universitetą stažuotei, ir į Europos literatūros mugę. Žodžiu, kelionių buvo. Taigi mes visą laiką palaikėme ryšius su prof. Inaba <...>.
– Kaip kilo iniciatyva rinkti paramą ukrainiečiams Lietuvoje, kad tos lėšos atitektų, suprantu, Šiaulių rajono ukrainiečiams?
– Būtent praėjusių metų vasario 24 dieną Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, organizavau konferenciją, skirtą ir Ch. Sugiharos atminimui. Buvo situacija, kad mes, prieš konferenciją likus gal porai valandų, atsikėlėme viešbutyje ir jau rinkdamiesi pusryčių matėme, kas vyksta tuo metu Kyjive bei kituose Ukrainos miestuose. Emocija persidavė ir per visą konferenciją. Profesorius tą dieną, kai prasidėjo karas, buvo Vilniuje. Mes su juo palaikėme ryšius, mano tyrimai yra tiesiogiai susiję su Ch. Sugiharos istorija, o profesorius taip pat domisi šia istorija <...> – Ch. Sugiharos, kaip japono, kuris padėjo iš Lenkijos atbėgusiems žydams, pabėgėliams, visų pirma – ji labai inspiruoja Japonijos gyventojus, įskaitant ir patį profesorių. Ir ta idėja kilo jam pačiam, kad, galbūt, verta pabandyti rinkti lėšas ir perduoti jas Lietuvoje esantiems pabėgėliams iš Ukrainos, kurie lygiai taip pat kaip pabėgėliai 1939-aisiais kentėjo nuo totalitarinio režimo. Lygiai taip pat ir 2022 metais pabėgėliai priversti palikti savo namus būtent dėl totalitarinio režimo.
Kadangi jis pažinojo mane, vėlgi, tarėmės, kaip tai geriau padaryti. Aš mačiau, kokia yra pabėgėlių situacija pavasarį, kiek jų atvažiavo, siunčiau jam ir statistinius duomenis, ir nuotraukų iš mūsų pabėgėlių priėmimo centro, ir panašiai, tai taip ir tarėmės, kad lėšos būtų skirtos Šiaulių regione esantiems pabėgėliams. Ir mano buvo išsakyta pagrindinė mintis: yra įvairiausių organizacijų ir jos daug tuo metu skyrė dėmesio <...> materialinei pagalbai, keliaujančiai į Ukrainą (karinė, nekarinė, ekipuotės dalys, maistas, antklodės), kita vertus, [yra] moterų su vaikais, kurios atkeliauja į Lietuvą. Jos stokoja galimybės integruotis į visuomenę, į darbo rinką, ir aš profesoriui sakiau: man atrodo, jog geriausia mintis būtų suteikti žinių bandant adaptuoti jų jau turimą praktiką ar patirtį prie lietuviško mentaliteto, prie kultūros papročių, prie specifikos darbo rinkoje, kaip bendrauti, ką žinoti, ko išvis reikia darbo rinkoje.
Jam pati idėja, kaip akademiniam žmogui, kaip žmogui iš universiteto, atrodė labai priimtina, ji skambėjo gražiai ir jis, jeigu aš neklystu, gegužės pabaigoje parašė vadinamąjį „letter of delegation“, kuriame mes apsitarėme ir jis įvardijo konkrečiai, kokiems mokymams su kursų pavadinimais galėtų būti panaudojamos tikslinės lėšos. Tokį pasirašytą raštą atsiuntė man, aš jį persiunčiau savivaldybei, tuomet su savivaldybe jau mano VšĮ pasirašė sutartį dėl tų tikslinių lėšų panaudojimo. Pats profesorius, pervesdamas lėšas, jokios sutarties nepasirašė. Jis pervedė lėšas, o atskiru raštu delegavo mane kaip to proceso įgyvendintoją.
– Kodėl jūs pats ir jūsų VšĮ neorganizavote mokymų ir kaip atsirinkote tas įmones, įstaigas ar fizinius asmenis, kurie tuos mokymus organizuotų? Kaip suprantu, su keturiais subjektais buvo sudarytos sutartys.
– Klausimas čia yra iš dviejų dalių. Pirmasis, kodėl neorganizavo tiesiogiai. Aš būtent šį dalyką ir siūliau profesoriui. Man atrodė, kad taip komunikavimas, išrašų, sąnaudų pagrindimas būtų žymiai paprastesnis ir aiškesnis, bet čia „įsijungia“ momentas, kurį reikėtų įvardyti kaip kultūriniai skirtumai tarp Japonijos ir Lietuvos. Profesorius, pasitaręs su savo kolegomis, mane informavo, kad japonams patikimiau sudaryti sutartis su valstybinėmis institucijomis, ir aš jau pasiūliau kaip galimybę sudaryti sutartį su Šiaulių rajono savivaldybe.
– O vėliau jūs pats, jūsų viešoji įstaiga sudarė keturias sutartis su dviem fiziniais asmenimis, viena įstaiga ir bendrove. Kaip jas atsirinkote, kaip šiuos subjektus radote?
– Visų pirma pagrindas čia buvo paslaugų kokybė ir galimas poveikis paslaugos gavėjams, šiuo atveju, Ukrainos pabėgėliams, pabėgėlėms, kadangi ten absoliuti dauguma, 99 proc., turbūt, buvo būtent moterys. Reikėjo specifinių įgūdžių ir gebėjimų. Pasižiūrėjus į suteikiamų paslaugų sąrašą, kurį buvome aptarę su prof. Inaba, reikėjo specifinių paslaugų teikėjų. Čia dar vienas momentas, kuris „įsijungia“, tai yra rusų kalbos mokėjimas. Žinia, kad šiandien Lietuvoje ne visi, ypač jaunesnės kartos žmonės, moka rusų kalbą.
Kadangi tokio ar panašaus pobūdžio socialinės integracijos kursų sferoje jau n metų dirba Nacionalinė regionų plėtros agentūra, ta paieška buvo labai paprasta. Geresnio varianto aš ir nežinau. Kas dėl slaugos, priežiūros ir panašiai [paslaugų], integracijos, nepaisant to, kad čia yra mano bendrapartiečio žmona, bet VšĮ „Senolių namai“ geriausiai kotiruojami Šiaulių regione, ir vadovė Renata, sakyčiau, yra kompetentingiausia šitoje sferoje – mokymų, kursų daugybė, įstaiga dirba sėkmingai, gyventojai tikrai patenkinti paslaugų kokybe. Vėlgi, man nesinorėjo pritraukti lektorių, kurie turės mokytis ir adaptuotis prie auditorijos, o būtent jie galėtų labai konstruktyviai iš praktikos, ne teorijos, papasakoti toms moterims <...>. Juolab „Senolių namuose“, aš pamenu, ir buvo įdarbinta ukrainietė, viena pabėgėlė, vėliau gal keletas. Taigi praktikos įstaiga turėjo ir man atrodė, kad būtų tiesiausias bei geriausias kelias iš praktikos pavyzdžių pateikti, kaip, kas veikia ir ką reikia žinoti einant į tokią darbo rinką.
Kas dėl mano sutuoktinės, situacija buvo tokia: moterys, kurios čia atvyko su vaikais, tikrai turėjo tam tikrų psichologinių problemų (galima pavadinti problemomis) ir šoko poveikio pasekmių. Sutuoktinė dirba būtent su psichoterapija, su koučingu, jos klientės – moterys, taigi man tai susidėliojo irgi gana paprastai. Juolab kad mes daug kalbėjome apie pabėgėlius. Aš pats ilgus metus buvau karybos specialistas, nemažai, turbūt, tų naminių pokalbių apie karo istoriją ir apie poveikį, pasekmes yra buvę.
O minima UAB – čia daugiausia buvo žiūrima į tos įstaigos atliekamas funkcijas, kompetencijas ir tai, kokias paslaugas galėtų teikti įmonė per mokymus. Konkrečiai čia yra VR panaudojimas, nes nemažai buvo moterų, kurios žinojo ir apie 360 fotografiją, bet reikėjo, vėlgi, tokių specifinių įgūdžių. Nemažai moterų buvo arba nėščios, arba su mažais vaikais, jos labai nori dirbti, tačiau neturi galimybės palikti vaiko. Arba dėl savo sveikatos padėties [negali] išeiti į darbo rinką, bet mielai galėtų dirbti per nuotolinį kompiuteriu. Taigi buvo bandyta tokių sprendimų ieškoti. Aš pats važiuodavau į tas paskaitas pasižiūrėti, kaip jos atrodo, kaip vyksta. Mokymai tikrai buvo intensyvūs, jie buvo, man atrodo, jeigu neklystu, išskyrus vieną dieną, kasdien darbo dienomis, įskaitant ir kai kuriuos savaitgalius. Aš – žmogus su dėstytojo patirtimi, taigi mačiau, kad paskaitos vyksta tikrai sėkmingai, buvo suinteresuotumas iš lankytojų pusės.
– Dabar – dėl jūsų sutuoktinės. Ar nemanote, kad supainiojote interesus sudaręs su ja sutartį ir taip į šeimos biudžetą pasiėmęs paramos lėšas?
– Į šeimos biudžetą – velniai žino, aš nežinau, Indre, žinokit. Aš, kaip ir sakau, mano VšĮ sudarė sutartį su sutuoktinės individualia veikla. Ji atliko tas funkcijas. Čia, turbūt, reikia žiūrėti, jog sutartį sudarė VšĮ, o ne kažkoks valstybinės įstaigos atstovas. Man atrodė, ir ką aš jums ką tik bandžiau sakyti, pagrindas man užsitikrinti, kad paslaugos būtų kokybiškos. Kad paslaugos, suteiktos pabėgėlėms, būtų kokybiškos, atliktos sąžiningai, kad paskaitos nebūtų praleidinėjamos. Buvo koncentruotasi būtent į tai. Ir aš tikrai neturiu nė mažiausios abejonės dėl tų paslaugų suteikimo kokybės arba kad kas nors kažkur nedadaryta.
– Panašus klausimas iš manęs būtų ir dėl bendrapartiečio sutuoktinės Renatos Motiejūnės. Ar čia nematytumėt interesų konflikto ar bent jau jo regimybės?
– Čia vėlgi reikia žiūrėti, į ką koncentruojamasi. Greičiausiai, aš manau, buvo galima paimti kokią nors ar asociaciją, ar mažąją bendriją, mažai turinčią praktikos su būtent tokio pobūdžio mokymais arba projektais. Nesukurti, kaip jūs sakote, regimybės, suteikti abejotinos kokybės paslaugas ir likti visiškai be galimo šešėlio. Nuo pat pradžių, aš ir profesoriui sakiau, ir pats sau buvau iškėlęs tokį tikslą, labai norėjau, kad tos paslaugos būtų suteiktos tikrai kokybiškos. Ir, jeigu jūs pavartytumėte atsiliepimus apie „Senolių namus“, galiu jus patikinti, jog rastumėte tik aukščiausios kompetencijos ir geriausius atsiliepimus. Būtent tai buvo vienintelis kriterijus, į ką aš žiūrėjau.
– Bent jau tie dokumentai, kuriuos aš turiu, rodo, kad sutartis su Renata Motiejūne buvo sudaryta dėl lietuvių kalbos mokymų kurso, tačiau kai už suteiktas paslaugas reikėjo atsiskaityti, R. Motiejūnė nurodė, jog pabėgėliai iš Ukrainos buvo mokomi ne lietuvių kalbos, o sveikatos priežiūros ir slaugos pagrindų.
– Čia viskas yra teisingai. Manau, kad aš siųsdamas... Ta sutartis dėl lietuvių kalbos yra be parašų. Aš, turbūt, siųsdamas kažkokį draftinį variantą nusiunčiau, dabar nebeprisimenu, arba prof. Inabai, arba kažkam iš jo kolegų. Bet visiškai jūs teisi, Renata Motiejūnė suteikė paslaugas ir sutartis buvo pasirašyta būtent dėl jūsų minėto pavadinimo, tikrai ne dėl lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos sutartis buvo pasirašyta su VšĮ Regionių plėtros agentūra. Čia tiesiog aš, siųsdamas kažkokius dokumentus, buvau blogu pavadinimu pavadinęs failą ir jį prikabinau pašte.
– Tai su R. Motiejūne sutartis dėl sveikatos priežiūros ir slaugos pagrindų, tokių mokymų ukrainiečiams yra?
– Taip, taip.
– Turėjote sutartis su keturiais subjektais, bet, kai pasižiūri, kokios jose yra paskaitų kainos, kelia įtarimų, jog jos kone visur vienodos. Yra išsiskiriančių, bet dažniausiai viena paskaita kainuoja 156 eurus, nepaisant to, ar tai Lietuvos kultūros paskaita, ar individualaus koučingo paskaita. Kodėl taip yra?
– Mano praktika – kaip 10 metų dirbusio universitete docento. Ar aš esu istorijos docentas, ar mano kolega yra fizikos docentas, mūsų įkainis vienodas. Aš ir žiūrėjau į dėstymą kaip į paslaugą, tik reikėjo dar pasiskaičiuoti, nes labai neretai pačios paslaugos būdavo teikiamos Kuršėnų mieste, lektoriai – Šiauliuose, reikėjo lygiai taip pat kalkuliuoti ir degalų sąnaudas, būdavo ir kavos pertraukėlių, ir panašiai. Buvome aptarę būtent tas sumas. Kaip jūs ir minėjote, buvo keletas didesnių tarifų, vėlgi, dėl tam tikros specifikos, bet iš esmės aš nematau didelio poreikio diversifikuoti tuos įkainius, kadangi praktikas, mokslo žmogus turėtų būti gerbtinas vienodai, ar jis yra koučeris, ar jis yra literatūros specialistas, ar jis yra slaugos specialistas. Paslauga vis tiek šiuo atveju yra paskaita.
– Tada papasakokite plačiau apie tuos mokymus – kaip jūs sukviesdavote ukrainiečius į juos, kiek dalyvaudavo paskaitose ir kur tos paskaitos vykdavo?
– <...> Visų pirma vyko pirminiai susitikimai. Praėjusiais metais ukrainiečiai gyveno trijuose esminiuose punktuose, dalis gyveno individualiose šeimose. Du tokie taškai buvo Kuršėnų mieste – šeimos namuose ir bendrabutyje, o dar viena vieta – Ginkūnų dvare. Buvo trys pagrindinės vietos ir, vykstant pirminiam susitikimui, pristatydavau lektorius ir panašiai, tada dėliodavau grafiką, drauge su pabėgėliais pasitardamas, koks tas laikas turėtų būti, kada jiems patogiau, nes dalis ateidavo ir prašydavo popietinio laiko, kas nors puse etato būdavo įsidarbinęs. Arba mamos dėl vaikų darbotvarkės – kada koks darželis yra, vasaros stovyklos jiems tuo metu būdavo organizuojamos.
Buvo sukurta feisbuko grupė, pabėgėliai dalyvaudavo komunikacijoje būtent feisbuko grupėje, skirtoje integraciniams kursams. Visi pranešimai, kvietimai būdavo skelbiami prieš kurį laiką, prieš įvykstant paskaitai, arba kada prisijungia naujas lektorius.
Dar vienos paskaitos dėl lietuvių kalbos konkrečiai vyko Nacionalinės regionų plėtros agentūros patalpose, jau Šiaulių mieste.
Mes taip ir komunikuodavom, kiek aš atvažiuodavau su jais pasikalbėti, kiek būdavo pranešimų „Facebook“ grupėje, atspausdindavau ir pakabindavau skelbimus gyvenamose vietose skelbimų lentoje, kad tokią ir tokią dieną vyks tas ir tas.
– Ir koks dalyvių skaičius bent jau maždaug buvo visose paskaitose?
– Reikėtų pasižiūrėti. Dalį paskaitų aš ir registravau, ir dalinau lektoriams registracijos lapus. Kiek važiuodavau, būdavo įvairiai, Indre. Ir nuo paskaitos priklauso. Nuo pat pradžių buvo susitarimas, kad nevyks registracija į šitą kursą kaip mokymo įstaigoje, ir tie, kas negali arba neužsiregistravo tą dieną, neateina. Visą laiką buvo taikoma atvirų durų politika. Esu matęs penkis žmones paskaitoje, esu matęs penkiolika žmonių paskaitoje. Tas miksas būdavo toks gana intensyvus, kadangi, kaip ir sakiau, po kelias paskaitas vykdavo per dieną ir ne mažiau kaip keturias dienas per savaitę <...>. Lankomumas buvo visai neblogas, sakyčiau.
– Gal turite nuotraukų iš paskaitų ir galėtumėte pasidalinti, kad išsklaidytumėte abejones, ar vyko tos paskaitos, ar nevyko?
– Aš galiu, aišku, pasidalinti. Savo ruožtu nesu tikras, ar keletas nuotraukų gali panaikinti tas abejones <...>.
– Japonijos profesorius, kiek aš žinau, prašė jūsų išsamios informacijos apie įvykusias paskaitas, mokymus. Ar suteikėte kokios nors informacijos ir kokios?
– Čia, Indre, jau reikalinga šiokia tokia detalizacija. Kadangi taip jau išeina, kad aš pagal išsilavinimą – istorikas, man labai svarbu chronologinė eiga. Mokymai baigėsi praėjusių metų lapkričio mėnesį, ir aš pateikiau visas ataskaitas savivaldybei, nes gruodžio pradžioje vykstu į Japoniją, ir aš tuos dokumentus tiesiog nuvežiau ir perdaviau prof. Inabai. Kaip ir viskas buvo gerai, jis padėkojo, aš papasakojau, kaip tai vyko, pasidalinau keliomis nuotraukomis <...>. Nuvežiau dar profesoriui iš paskutinės – aš pats ją inicijavau: nupirkau vėliavėlę trispalvę, prirašė padėkų, palinkėjimų ukrainietiškai, angliškai, kas jau buvo pramokę – lietuviškai, tai viešame renginyje Nagojoje įteikiau ir šitą dovanėlę, dar kažkur nuotrauką turiu.
Visas šis projektas kaip ir sėkmingai baigėsi, o vėliau, aš manau, gegužės mėnesį ar panašiai, kitaip tariant, po pusmečio, profesorius manęs užklausė visai ne dėl kursų eigos. Jis manęs užklausė dėl lėšų pagrindimo pagal tai, kaip jis supranta finansinę atskaitomybę, pagal tai, ko jo prašo universiteto buhalteriai, jis manęs prašė būtent degalų čekučių, sąnaudų, kavos pirkimo čekučių, cukraus, karšto šokolado, popieriaus, markerių ir tokių visokių panašių dalykų. Aš jam per kelis laiškus turėjau aiškinti, kad neišeina tokių pagrindimų daryti, kadangi sutartis tarp VšĮ ir paslaugos teikėjo buvo pasirašyta, ir paslaugos teikėjas jau savo nuožiūra perka priemones, kurios jam reikalingos paskaitai atlikti, tad tokio pagrindimo aš neturiu. Ir jam gana kolegiškai ir draugiškai aiškinau, kad, jeigu jūs nuvažiuojate į autoservisą taisyti automobilio ir gaunate sąskaitą už automobilio sutvarkymą, juk neprašote mechaniko metro bilietėlio, su kuriuo jis atvažiavo į darbą, kad sutvarkytų jūsų automobilį. Tai toks buvo tarp mudviejų kultūrinis skirtumas, galbūt, finansinės apskaitos požiūrio, kaip tvarkomi finansai, skirtumas. Bet aš maniau, kad čia visiškai suprantama ir jam, ir man.
Kitas dalykas – jis galbūt šiek tiek buvo primiršęs ir tų kursų pačią struktūrą, apie kurią aš jam ne kartą pasakojau. Tada priminiau, kad jis atsiuntė „letter of delegation“, kuriame įvardinti tie kursai ir panašiai. Jis tada sutiko, kad, taip, viskas čia gerai, nėra su tuo jokių bėdų, ir vienintelis dalykas, dėl ko jam tam tikra prasme skauda galvą, kad negali pagrįsti tų mano minėtų atvejų dėl pinigų panaudojimo, nors aš jam sakiau, kad yra ir bankiniai pavedimai, ir sutartys. Priešingu atveju, aš sakiau, ir savivaldybė nieko nebūtų patvirtinusi <...>. Bet dėl pačių kursų profesorius man nėra kėlęs jokių abejonių.
– O jūs tiek savivaldybei, tiek Japonijos profesoriui teikėte bendro pobūdžio ataskaitas, kad buvo panaudotos visos paramai skirtos lėšos, tie 35 tūkst. eurų? Viena ataskaita lietuvių kalba – Šiaulių rajono savivaldybei, kita anglų kalba – Japonijos profesoriui. Buvo tokios ataskaitos?
– Taip, aš manau, darau prielaidą, kad jūs turite, Indre, tai, ką aš siunčiau prof. Inabai.
– Ir ta viena ataskaita, siųsta Japonijos profesoriui, yra pasirašyta Violetos Murkienės, kuri, čia rašoma dokumente, yra Šiaulių rajono savivaldybės Apskaitos skyriaus vadovė. Bent jau man savivaldybė nurodė, kad tokios darbuotojos nei buvo, nei yra. Kaip tai paaiškintumėte?
– Žinokit, nežinau šito dalyko. Aš, tiesą sakant, to parašo, pavardės ir nežiūrėjau. Prisimenu, kad man tai buvo užsiminęs profesorius, jis, turbūt, sakė, ir aš pagalvojau, kad sumaišė, ir jis pasiskambino į Šiaulių miesto savivaldybę. Visiškai natūralu, kad gavo atsakymą, jog ne, tokia darbuotoja nėra dirbusi. Bet teikiant ataskaitą aš pats asmeniškai buvau su sutartimis, darbų pridavimo aktais, visais banko išrašais pas finansinės apskaitos vadovę Šiaulių rajono savivaldybėje. Ir ji prie manęs atspausdino, pasirašė ir padavė šitą dokumentą. Tai ko nors labiau komentuoti, žinokit, net neturėčiau. Nežinau, kaip ten su ta pavarde, reikėtų man pačiam pasižiūrėti, kodėl ten taip yra. Aš sakau, kai jis man pasakė dėl šito, tiesiog pagalvojau, kad, žinot, Šiauliai city, Šiauliai District Municipality, pasiskambino gal žmogus, norėdamas pasitikrinti, ne į tą savivaldybę ir gavo atsakymą, kad ten tiesiog nieko nebuvo.
– Bet tame dokumente yra parašyta Violeta Murkienė, jos parašas. Jūs jį siuntėte, bet rengė, sakot, savivaldybė?
– Taip, taip.
– Savivaldybės teisininkai nagrinėja visus šiuos dokumentus, kuriuos mes ką tik su jumis aptarėme, ir svarsto kreiptis į teisėsaugą. Kaip jūs tai vertintumėte? Ir bendrai, ar jaučiatės šitoje situacijoje kur nors pasielgęs neteisingai?
– Net nežinau, kokiu pagrindu reikėtų kreiptis į tą teisėsaugą. Matote, kaip aš suprantu tą situaciją. Atsirado gera iniciatyva. Ta iniciatyva per privatų asmenį, nesudarius sutarties su savivaldybe, buvo pervesta savivaldybei, o aš, mano VšĮ sudarė sutartį su savivaldybe. Paslaugos buvo suteiktos ir už jas atsiskaityta. Nesiimu spręsti, kas čia galėtų būti ar bent jau atrodyti negerai.
– Labai ačiū jums už pokalbį.
