Šis pokalbis sukosi ne tik apie būrio šalies intelektualų ir visuomenininkų paruoštą „Lietuva 2050“ viziją, bet ir apie dabarties bei ateities žiniasklaidą, jos vaidmenį formuojant visuomenę, kultūrą, kaip sėjomainą ir įvairius mums kraują tebegadinančius sovietinius kliedesius.
Esate įgarsinęs „Lietuva 2050“ vizijos tekstą, paskelbtą akliesiems ir silpnaregiams skirtoje Elvis.lt bibliotekoje. Ar tik nebūsite vienas iš nedaugelio, kuris atidžiai, nuosekliai ir įsigilindamas ją perskaitėte?
Tikrai ne. Tokie žmonės kaip Raimondas Kuodis, Aleksandras Abišala, Arūnas Gelūnas, Raimundas Lopata bei daugelis kitų visuomenėje žinomų žmonių buvo labai iniciatyvūs to proceso dalyviai. Tarkime, A. Abišala rodė tikrą lyderystę – jis kaip fizikas yra labai tikslus, todėl neleisdavo kitiems nukrypti nuo temos. Buvo ir kitų ryškių, labai daug darbų šiame procese nuveikusių, žmonių.
Sakyčiau, plačiąja prasme esate kultūros žmogus, o šioje vizijoje ypač akcentuojama kultūra, kuri laikoma visa ko pagrindu. Kokius turime jai kelti reikalavimus, kad nebūtume tik vienadieniai jos vartotojai, bet augintume ir palaikytume tokio lygio asmenybes, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Kristijonas Donelaitis ir panašūs tautos šviesuoliai?
Problema, kad mes per siauriai žiūrime į kultūrą, juk ji apima viską, ji apskritai yra visa ko pagrindas. Net ir mums dabar besikalbant, tarp mūsų veikia kultūra, nes ji yra ne vien tik menas, kuris yra tik mažytė kultūros dalis. Menas yra toji kalba, kuria kultūra šneka, o kultūra yra mūsų veikimo būdas. Būtent toks yra kultūros giluminis supratimas ir tokia šio žodžio kilmė: tai yra sėjomaina, tai yra agrokultūra, nuo to viskas prasideda – nuo ateities, praeities ir dabarties suvokimo.
Sėjomainą tiesiogiai siejate su kultūra?
Sėjomaina rodo, kad žmogus suvokia praeities, ateities ir dabarties ryšį – čia cituoju savo bičiulį Leonidą Donskį. Tai reiškia, kad šiame pasaulyje mes pradedame gyventi sąmoningai, taip ir gimsta kultūra, kuri savo esme yra mūsų veikimo būdų visuma. Kultūra smarkiai susijusi ir kartais net veikia religiją, politiką, ekonomiką, juk ekonomika taip pat daug kuo yra kultūrinis reiškinys.
Taigi, ir vizijos „Lietuva 2050“ pagrindu tapo kultūra, tačiau būtent plačiai suvokiama kultūra. Reikia baigti su tuo sovietiniu kliedesiu, kad dabar pašnekėsime apie rimtus dalykus, o tada bus linksmoji dalis – kultūrinė. Tai kliedesiai, neturintys nieko bendro su tikrove, kurie yra antižmogiški, antihumaniški.
Tokį požiūrį siejate su sovietizmu?
Žinoma. Kolonijiniame būvyje kultūra yra susiaurinama iki instrumento, iš esmės tarnaujančio tirono reikmėms – tada labai lengva pajungti meną ir visus kitus dalykus. Susiaurinkime viską, suprimityvinkime ir tada galėsime būti sėkminga imperija.
Kalbant apie Lietuvą 2050-aisiais, to sovietinio tvaiko, to palikimo neturėtų būti likę?
Jis per kartų kartas liks. Mėgstu provokuoti auditoriją, sakydamas, kad sovietizmas plinta lytiniu keliu. Kitaip sakant, tai savotiškas mąstymo ir elgesio virusas, perduodamas iš kartos į kartą, to nejaučiant. Jis ilgainiui silpsta, bet tam silpimui reikia ilgo laisvės laiko. Sovietizmas nėra originalus dalykas, beje. Tai – kolonializmo atmaina ir šia prasme mes mažai tesiskiriame nuo, pavyzdžiui, Kongo, Angolos, poapartheidinės Pietų Afrikos, tokių post-fašistinių valstybių, kaip Portugalija ar net Rytų Vokietija. Esame panašūs savo traumomis, kurias „Pavergtame prote“ analizavo Česlovas Milošas. Tas veikalas būtent ir skirtas aptarti šiai problematikai – pokolonijiniam būviui. Beje, šiųmetinė Kauno bienalė su afrikiečių menininkais apie mūsų bendrą kolonijinę patirtį kalba panašiu kampu.
Turime mokytis atpažinti savyje pavergto proto likučius ir bandyti valingai nuo jų vaduotis. Vienas tokių žingsnių – savarankiškas galvojimas apie savo valstybę, tos valstybės pavertimas sava tampant oriu piliečiu. Ir – jos ateities planavimas.
Esminis dalykas, kuris atveda į koncepciją „Lietuva 2050“, yra tas, kad mes pagaliau pradedame formuoti galvojimo apie ateitį instinktą, nes tik laisva bendruomenė gali planuoti ateitį, kitaip už juos planuos kiti.
Ar ankstesnės vizijos „Lietuva 2020“ plotmėje to nebuvo, ar tuomet tebuvo siekis „prisimatuoti“ ir „užsivilkti“ Europos Sąjungos (ES), NATO rūbą? Nes toji vizija naujosios akivaizdoje dažnai kritikuojama, neva, tada buvo taip pat daug kalbėta, bet mažai padaryta, ir keliamas klausimas, ar tik to paties nenutiks su naująja.
Kritika yra gerai, nes vizija yra diskusijos objektas. Pati demokratija yra diskusijos objektas – savo esme ji yra amžinas ginčas, kuriame niekas neturi patirti galutinės pergalės. Kas to nesupranta, iš viso nesupranta demokratijos.
Taigi, dokumentas, apie kurį čia kalbame, turi kelti diskusijas, jis skirtas būti netobulas – tame taip pat yra jo vertybė, nes nėra tokio daikto, kaip „galutinis dokumentas“. Net šventos knygos nėra galutiniai dokumentai, tad ką jau kalbėti apie ateities strategijas.
Netobulumas demonstruoja dar vieną dalyką – tu turi suprasti, kad išėjęs į bendruomenę, tu visko, ko nori, negausi, teks daryti kompromisus, nes demokratija ir yra kompromisai. Taigi, šis dokumentas demonstruoja kompromisų kultūrą, kuria remiasi ir mūsų Europos Sąjunga.
Ar nebuvo taip, kad „Lietuva 2050“ projektas porą metų sukosi tik elitiniame, visuomenės pripažintų žmonių būryje? Ką daryti, kad toji vizija nebūtų pamiršta, netaptų, kaip pačiame dokumente sakoma, užmirštu kelrodžiu? Kaip įtraukti į tą procesą plačiąją visuomenę, ar turime tam svertų, numatytų būdų?
Nesutinku, buvo organizuojamos plačios dirbtuvės su visuomene. Ir tie būdai, ir tie svertai yra visiškai kultūriniai. Pirmas kultūrinis svertas slypi klausimuose, į kuriuos turime patys sau atsakyti: „O kas tu esi, pilieti?“, „Ar suvoki, ką reiškia juo būti?“, „Ar tu esi tik gaunantis pilietis ir tuo patenkintas, ar esi ir gaunantis, ir duodantis žmogus, kuris supranta, kad santykis su valstybe ir visuomene yra dviejų krypčių gatvė?“, „Ar tu pats eini ieškoti, kas parašyta, kas sukurta, ar pasidomi, ką turime?“, „Ar nuveikei savo darbo dalį?“ Kviesčiau padirbėti ir tik tada kritikuoti, todėl pritariu žmonėmis, kurie skaito dokumentą, išsako pastabas ir pagrįstai kritikuoja, blogiausia naudotis kai kurių politikų metodais – „Neskaičiau, bet žinau“.
Paminėjote elitiškumą, tai jis praktiškai neišvengiamas. Visada bus grupė žmonių, kuriuos galima pavadinti tam tikro proceso elitu, branduoliu, iniciatyvine grupe arba tiesiog susipratusių piliečių, kaip pasakytų anų, Jono Basanavičiaus, laikų lietuviai.
Lietuvių kilmės amerikiečių filosofas Alphonso Lingis juos pavadintų nieko bendro neturinčių bendrija. Tų žmonių niekas nesuvienijo, nesamdė, nes tai buvo visuomeninis darbas, visi tai darė už dyką, galvodami – tegul tai nuskamba ne iškilmingai, o kasdieniškai – apie Lietuvą.
Kodėl tie žmonės susibūrė? Akivaizdu, kad yra būrys žmonių, kurie dėl savo veiklų mato labai platų valstybės gyvenimo spektrą. Tokie žmonės, keisdamiesi nuomonėmis, gali sukurti gana stiprią visuomeninę grupę: ten, kur reikia giliau, kalbamės su ekspertais, ten, kur reikia platesnių įžvalgų – ieškome vizijų kūrėjų, konceptualų mąstymą turinčiųjų.
Esu ne kartą girdėjusi, kad mūsų visuomenė dabar itin stokoja autoritetų, vedlių, tokių šviesulių, kuriuos žinome iš praeities.
O šveicarai ar turi? Tai, apie ką jūs kalbate, irgi yra kultūros dalis. Priklauso nuo to, kokią mes ją turime: ar herojaus, didvyrio kultūrą, kuri nemaža dalimi savo aspektų yra žalinga, pavojinga ir, tiesą sakant, liudija visuomenės nebrandumą. Kalbu apie nuolatinio nerimo situaciją, kai reikalingas kažkoks gelbėtojas. O tai nutinka dėl paprastų dalykų – kai nėra pilietiškumo, demokratijos, stiprios bendruomenės, tada prireikia gelbėtojo... Tironai ir šiaip visokie egomaniakai labai mėgsta mums piršti „gelbėtojo“ mitą, nes patys nori juo būti.
Brandesnė visuomenė turi kolektyvinio herojaus kultūrą, kurios reikia ir Lietuvai. Mums reikia kolektyvinio Vytauto Didžiojo, kolektyvinio Čiurlionio, kolektyvinio Donskio. Man asmeniškai tai patinka, nes to užtenka mano savigarbai. Nenorėkime per daug gauti tik sau. Noras turėti vieną didvyrį yra žalingas, tokių ir kare nemėgsta, nes jie padaro daugiau žalos negu naudos. Iš esmės tai yra „stiprios rankos“ ilgesys ir noras savo problemas kažkam užkrauti, o atsakomybę – nusiimti. Ir dar tai menkina žmogų, nes paprastas žmogus, kuris negali prie to didvyrio prisiliesti, pasijaučia menkas, o kai žmogus žino, kad jis pats yra dalis didvyrio, atsikėlęs kasdien padarys tą ir aną, nors minutę skirs Lietuvai. Skirti nors vieną minutę Lietuvai yra didžiulis darbas, kurį žmogus gali nuveikti ir taip tapti vertingas. Tik taip atsiras normali demokratija, kuri net geriau ginsis, jei reikės.
Tik noriu paminėti, kad aš pats asmeniškai per mažai jaučiuosi dalyvavęs „Lietuva 2050“ vizijos dokumento kūrime, nes tuo pačiu metu su kolegomis baiginėjome milžinišką Europos kultūros sostinės projektą, kuris, galima sakyti, susijęs su ta pačia tema. Todėl tiek daug kalbu apie kultūrą, nes, turėdamas europinės ir kitokios patirties, galiu jau sau leisti kaip ekspertas tai daryti. Tačiau gailiuosi ir turiu atsiprašyti, kad per mažai dalyvavau, todėl šiek tiek gėda kalbėti tų žmonių, kurie dirbo prie projekto, vardu. Skyriau tą savo minutę, bet jaučiu, kad per mažai.
Įvairūs tyrimai rodo, o taip pat ir minėtame dokumente nemažai rašoma apie pilietiškumo, bendruomeniškumo stygių, nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir panašius Lietuvos sopulius. Jūsų akimis, mes išties tokie susiskaldę ir pikti?
Taip, valstybės institucijos yra per daug nuvertinamos. Kita vertus, vis dar esame legalistinė visuomenė, kuri per daug jomis pasikliauja – štai, priimsime įstatymą, ir kažkas pagerės. Vien nuo įstatymo priėmimo nepagerės.
Esate įvairių didelių projektų, tokių kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė“, Romo Sakadolskio žurnalistikos forumas, vizija „Lietuva 2050“ dalyvis, tačiau plačioji visuomenė daugiau jus žino kaip žiniasklaidos žmogų. Esate ne tik stebėtojas iš šalies, bet ir tiesioginis dalyvis. Kokia toji žiniasklaida jūsų akimis ir kokia ateitis jos laukia?
Pagrindinis iššūkis mums visiems aiškus, nes socialinių tinklų atsiradimas viską pakeitė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad girdisi daug labai keistų balsų, tačiau tų balsų buvo ir XVII a., tik jie neturėjo jokių transliacijos galimybių, o dabar tapo girdimi. Anuomet religinis ir sekuliarus elitas buvo uždėjęs varinį dubenį ant visuomenių ir jas stabilizavęs tam tikram labai aiškiam, strateguotam būviui. Tie laikai baigėsi, dabar artėjame iki pačios tikriausios demokratijos, kur visi balsai yra girdimi. Taip, ne visi balsai mums patinka, bet tai reikia suprasti ir priimti.
Žiniasklaida ilgą laiką tam tikra prasme buvo galios pozicijoje net laisvajame pasaulyje, o apie totalitarinį ir kalbėti nėra ko – žiniasklaida ten gryna galia. Kai man kalba, kad sovietų laikais buvo žurnalistika, tai netiesa – buvo tik žurnalistinio veikimo epizodai, nes nelaisvėje žurnalistika neįmanoma. Tai iš esmės tik komunikacija, vienos krypties transliavimas, kalbėjimas iš tribūnos ir buvimas tam tikru tarpininku tarp pačios didžiausios galios ir visuomenės. Dabar tai išsitrynė.
Būtina kelti klausimą „O tai kas yra žurnalistika ir kuo ji skiriasi nuo nežurnalistikos?“ Iš naujo reikia apibrėžti, o tuomet klausti, ar tokia, kokia yra dabar, ji reikalinga? Ką rodo, tarkime, Donaldo Trumpo pavyzdys? Jis kirto per tarpininkus ir išėjo tiesiai į visuomenę, jis pademonstravo, kaip galima apeiti tokią žurnalistiką, kokia ji buvo iki tol. Bet galbūt ji gali būti kitokia? Esu įsitikinęs, kad žurnalistika yra tik tada, kai yra atstovaujamas viešasis interesas. Jei to nėra, gali būti, kas tik nori, tarkime, verslas, tačiau jokios žurnalistikos nėra.
Ar gali viešąjį interesą užtikrinti vienas žmogus, tarkime, nuomonės formuotojas? Kurį laiką savo tekstu, matymu, instinktu jis gali pataikyti į viešąjį interesą, bet ilgą laiką būti kokybišku viešojo intereso atstovu neįmanoma. Mano įsitikinimu, tai galima daryti tik būnant kolektyve, redakcijoje, taigi, sakyčiau, kad redakcijos turės išlikti. Redakcija reikalinga, nes pasitardami, pasikeisdami nuomonėmis, patikrindami vienas kito idėjas, kaip maža bendruomenė galime kur kas kokybiškiau užtikrinti viešąjį interesą. Taigi, žurnalistikos ateitį matau per tokias redakcijas.
P.S. Įdomiausia, kad kolegos ką tik sukūrė naujienų svetainę bendru pavadinimu „Redakcija“.
Bet redakcija taip pat nedirba už dyką.
Taip, bet tai jau yra visai kita kokybė, nes ją riboja viešasis interesas. Tuomet iš jos mes galime reikalauti atsakomybės, tada galima tam tikra atsakomybės kontrolė – būtent taip aš matyčiau tą sistemą.
Tiesa, nereikia įsivaizduoti, kad bus atstovaujamas visas viešasis interesas. Taip nebus, bet kažkuri, bent jau pakankama jo proporcija.
O kokią matote nuomonės formuotojų, komentatorių, kurie nepriklauso jokiai redakcijai, ateitį?
Nuomonės balsas buvo visais laikais. Visais laikais kažkas vaikščiodavo, rėždavo kalbas ir žmonės to klausydavo. Visada būdavo žmonių, kurie gyvendavo iš savo nuomonės, trubadūro ir minezingerio arba rapsodo profesijos. Visada taip buvo, nėra nieko naujo, tik galimybė skleisti savo nuomonę mums truputį akis apgavo – galvojama, kad yra kita kokybė. Aš tai esmiškai nematau nieko naujo pasaulyje – tereikia paskaityti graikus ir pamatysime, kad niekas nepasikeitė. Problemos tos pačios, tik raiška keičiasi.
Kokia jūsų nuomonė apie dabarties televiziją, kurioje daug pramogų, bet mažai kitokio turinio?
Taip ir turi būti. Mano įsitikinimu, apie 95 proc. turinio turi sudaryti pramoga bei nuomonė ir tik kokie 5 procentai turi būti skirti faktams. Tiek užtenka, nes faktų nėra tiek daug. Kiekgi yra tų svarbių dalykų, kurių mums reikia kasdien? Didžiąją jų dalį mes ir taip žinome, tarkime, esminius dalykus apie žmogų – juk jau viskas Williamo Shakespeare‘o parašyta. O kas yra kasdieniška, ką mums reikėtų žinoti, kad funkcionuotume, tarkime, kada įjungs šildymą arba koks bus oras, telpa į faktus. Visą likusį laiką mums reikia nuo viso šito nerimo pailsėti, reikia pramogos.
Bet svarbiausia fakto nepaversti pramoga. Štai čia aš matau problemą, todėl mes, būrys bendraminčių, įsteigėme R. Sakadolskio vardo žurnalistikos apdovanojimus, organizuojame forumus, kad visuomenė geriau pažintų žurnalistiką ir reikalautų jos kokybiškos. Kalbame apie tai, kad tiek pramogos, tiek nuomonės, tiek fakto žurnalistika yra vienodai vertinga, garbinga ir visiems reikalinga.
Esu didelis priešininkas pasakymo „infošou“, nes, jeigu bent kiek šou, tai yra tiesiog šou. Nebūna taip, kad būtų truputį Dievas, truputį velnias. Bet, jei mes negerbsime pramogos, tai ir fakto negerbsime.
Bet taip ugdoma hedonistinė visuomenė?
Nė velnio, visais laikais taip buvo. Visi žinome šūkį „Duokite duonos ir žaidimų“. Nuo graikų laikų niekas nepasikeitė, todėl nustokime eiti prieš žmogaus prigimtį. Visų fašizmų tikslas buvo eiti prieš jo prigimtį.
Žmogų reikia priimti visokį, su visais jo skysčiais, tada jis tampa normalus, tada ir pasaulis staiga tampa normalus. Ir tą daryti reikia vieni kitų įtikinėjimo, ginčų būdu – nuo to visuomenė tik gerėja. Kitokių vilčių negali turėti, nes žmonės ir jų patirtys yra skirtingos ir daugeliu atvejų susikalbėti tiesiog neįmanoma.
Kuo bus daugiau pasaulio mumyse, tuo bus geriau ir nauja karta į visa tai jau žiūri kitaip. Aišku, karai visą tą sistemą perkrauna, bet jie juk kyla iš mūsų pačių.
Kaip su tuo dorotis naujai kartai? Turbūt jiems – kaip kažkada ir mums – atrodė, kad žmonės dabar tokie protingi, kad karų daugiau nekils, ir staiga juos užgriūna Ukrainos, Izraelio, Palestinos įvykiai.
Protingumas yra painiojamas su žinių turėjimu ir kažkaip vis pamirštamas išmintingumas. Erudicija painiojama su išmintimi, kurios reikia visur, o ji labai sunkiai įgaunama – kai kam ji tik su amžiumi ateina, o kai kam amžius ateina vienas. Todėl mes ir linkę apsisaugoti. Viena vertus, turėti pesimistinę viziją yra klaidinga, bet kita vertus, ir buka optimistinė vizija yra klaida. Šiaip jau, jei prieš darant kokį veiksmą žmonijai vis dar pavyktų suskaičiuoti iki dešimt, būtų daug geriau.
Daug ką galite filosofiškai, istoriškai paaiškinti, bet gyvenate toje pačioje visuomenėje, tarp skirtingos erudicijos, išminties žmonių, todėl nuo kai kurių dalykų – nuo nesusikalbėjimo, nuo nesupratimo – jus turėtų tiesiog purtyti?
Man ši visuomenė patinka. Kitas dalykas, kad aš pats daugybės dalykų nesuprantu. Anksčiau galvojau, kad daug žinau, dabar taip nebeatrodo, todėl atrandu didžiulį džiaugsmą suprasdamas, kad kiekvienas sutiktas žmogus gali būti tavo mokytoju. Vadinu tai stebuklu.
Gyvename visuomenėje, kuri visais požiūriais gyvena labai gerai ir pakankamai turtingai. Pagal bendrąjį vidaus produktą vienam žmogui esame 40-oje vietoje pasaulyje ir 22-oje – Europoje. Bičiuliai, tai yra fantastika. Tiesa, nenuneigsime, kad kai kurie gyvena labai blogai, tai irgi yra faktas.
Antra, mes esame labai demokratiškas kraštas – pas mus nuomonės formuotojas (Olegas Šurajevas – aut. past.) ką tik vos nenuvertė Vyriausybės. Esu žmogus, kuris sukritikuoja, tarkime, Švietimo ir mokslo ministeriją, bet kitą dieną yra kviečiamas ten moderuoti renginį, taigi, realiai Lietuvoje gali šnekėti, ką nori, ir tau nieko nebus. Esame be galo tolerantiški ir demokratiški. Gal kartais net per daug...
Gerai gyvename, esame demokratiški, tolerantiški. Turbūt tokių savybių, bet nebūtinai tik teigiamų, sąrašą būtų galima tęsti?
Iki šiol buvome palyginti saugūs, bet dabar virš mūsų – karo grėsmė. Vadinkime tai sofokliškuoju Tėbų maru, kuris kelia įtampą. Dabar mums reikia dorotis ir mokėti gyventi su tikromis įtampomis, bet, jei jų nebūtų, tada išsigalvotume netikrų. Ir tai brandina visuomenę.
Jau prieš 15 ar 20 metų įsijungęs Rusijos televiziją nesuprasdavau, ką jie kliedi, nes jau tada mūsų diskusijų kokybė buvo nesulyginama. Dabar apie tai iš viso nėra ką kalbėti – mes nepajutome, kaip pasikeitėme. Todėl raginu visus siekti diskusijų kokybės: nebepradėkime kaskart diskusijos nuo Adomo ir Ievos, nesigirkime be reikalo tuo, ko nebuvo, bet priešingai – neneikime to, kas buvo, nors mums dėl to gėda ar neramu. O juk visko buvo, juk mes esame ir blogis, ir gėris. Svarbu, kad išlikome, kad esame kartu ir kiek daug vieni kitiems gero darome. Kai kilo Ukrainos karas, paaiškėjo, kokie mes dosnūs – tai yra stebuklas, nes aš blogiau apie mus galvojau. Mes duodame, o duodami kitiems, duodame sau, nes taip auklėjamės ir daromės tik geresni.
Aišku, galiu pažerti daug kritikos, įvardinti daug blogų dalykų, bet žiūrint, koks kontekstas ir ką bandome išsiaiškinti. Tai pirmiausia – pažanga valstybėje yra didžiulė. Tereikia pasilyginti su savimi ką tik buvusiais. Taip pat siūlyčiau žiūrėti į pasaulį ir kuo daugiau mokytis iš kitų – štai, kokią pamoką ką tik davė lenkai. Yra žengtas didelis žingsnis nuo diktatūros, nuo primityvios kultūros į sudėtingesnę – tai stipriai pavyko per šiuos rinkimus. Laisvę mylintys žmonės sugebėjo atsilaikyti.
Demokratijose pasakoma daugiau tiesos, nes yra mažesnė distancija tarp to, kas sakoma, daroma ar galvojama – juk visose be išimties autokratijose ir fašizmuose tarp to yra milžiniškas atotrūkis. Taip, demokratijose taip pat daroma didelių klaidų, bet jos pripažįstamos, kaip, tarkime, užpultas Irakas pamelavus, kad ten yra masinio naikinimo ginklų. Na, neturėjo ir viskas iškilo aikštėn – tos pačios šalies žiniasklaida pasakė sau tiesą.
VDU būsimiems žurnalistams jūs dėstote interviu meną. Su kokia žiniasklaidos vizija ateina jauni žmonės, kokius tikslus ir reikalavimus jie kelia?
Jų visas gyvenimas yra socialiniuose tinkluose ir todėl suprantama, kad jie painioja žurnalistiką su nuomonės formuotojo veikla. Tai yra lūžio karta, kuri turės dar daug ką suprasti. Sakau: „Jūs esate Lietuvos šviesuoliai, jūs valdysite šitą valstybę, turėkite tai omenyje ir ruoškitės. Gerbkite save, neleiskite sau patiems savęs sugadinti, imkite viską, kas geriausio, „nepasirašykite“ ant niekų.“ Kalbu apie pagarbą, atidumą žmogui – interviu menas būtent tuo remiasi, nes pašnekovas yra tavo turtas.
Mes turime rūpintis, kad turėtume kuo labiau išsilavinusius piliečius – ir paprastus piliečius, ir tuos, kurie imasi valstybės reikalų ar kuria darbo vietas. Norisi, kad ir turtuolis būtų išsilavinęs, kad turėtų instinktą suprasti meną ir dėl to patirtų laimę. Laimingas turtuolis irgi labai svarbu. Apskritai, bet kuris laimingas lietuvis yra mūsų turtas. Pagrindinė mūsų pastanga – turėti ne šiaip lietuvių, piliečių, bet laimingų piliečių, o kokiu būdu jie tą laimę pasieks, jokio skirtumo, svarbu tik, kad tai būtų legalu.
Žvelgiant į paskutinius, šiais metais paskelbtus Pasaulio laimės indekso tyrimus, Lietuva išties nustebino – ji šaute iššovė į 20-tuką, o juk dar 2017 m. reitinge ji buvo užėmusi 57 vietą, pernai buvo 34-toje. Tačiau vis tiek girdime gaudesį, kad lietuviai – niūrūs ir nelaimingi. Toks stereotipas ar noras pasirodyti blogiau, nei yra iš tiesų?
Ne paslaptis, kad mėgstame save pasikutenti, savęs pagailėti. Niekuo mes nesiskiriame nuo kitų – visos tautos panašios, nieko čia stebuklingo.
Vizija „Lietuva 2050“, apie kurią nemažai kalbėjome, būtent yra ateities instinkto kūrimas. Ir jau kiekvieno mūsų uždavinys, kaip jame dalyvausime. Štai mums visiems vėliavą į rankas – tęskime, keiskime, tikrinkime, kritikuokime, perdarykime. Tik svarbiausia, kad žiūrėtume į ateitį. „Iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“ – būtent taip siūlyčiau taisyti Vincą Kudirką. Mano hobis yra poezija, tad visada sakau, kad mūsų himnas kaip eilėraštis yra labai taikus, darbingas ir labai teisingos etikos, tik štai toji eilutė man kliūva.
O kokią asmeniškai jūs matote 2050-ųjų Lietuvą?
Tokią pačią, kaip dabar, tik truputį geresnę. Su tais pačiais ginčais ir visokiomis žmogiškomis problemomis. Juk žmogus ir liks žmogumi. Visi esame nuolatinėje dinamikoje – atsikeli ryte ir turi save nuolat iš naujo įtvirtinti.
