aA
Rugsėjį dešimt Lietuvos raitelių iš Senųjų Trakų leidosi į 2 000 kilometrų istorinę kelionę, kuria sumanė pakartoti Vytauto Didžiojo žygį iki Juodosios jūros. Kaip ir anais laikais, į kelionę jie išjojo žemaitukų veislės žirgais.
© "Ūkininko patarėjas"

Žygio „2 000 kilometrų istorijos“ dalyviai planuoja per 40 dienų įveikti 2 000 km ir pasiekti Ukrainos Očakivo miestelį prie Juodosios jūros, o pakeliui – aplankyti istorines buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietas.

Legenda byloja, kad Vytautas Didysis nujojo iki Juodosios jūros ir ten pagirdė savo žirgus. Žygeiviai tvirtina norintys padaryti tą patį. O idėjos autorius, verslininkas Giedrius Klimkevičius dar priduria, kad projektu „2 000 kilometrų istorijos“ norima priminti šios žirgų veislės išskirtinumą ir skatinti jos išsaugojimą.

Žemaitukai žygiuoja

Vytauto Didžiojo laikais raiteliai 2 000 km atstumą įveikdavo maždaug per pusmetį, o mūsų žygeiviai yra pasiryžę tą padaryti per pusantro mėnesio.

„Žemaitukai – gana malonūs žirgeliai. Jie neabejotinai tinkami tokiems ilgiems žygiams. Ryškiausia jų savybė – ištvermė. Jie tikrai jos turi daug“, – patikino dėl rimtų priežasčių iš žygio turėjęs pasitraukti ką tik į namus sugrįžęs žygio žirgų koordinatorius Vaidotas Ruibys.

Žygeivis pasakojo, kad per dieną raiteliai nujodavo apie 50–60 kilometrų. Žirgui tai – nemenkas atstumas. Kas tris valandas keliautojai sustodavo poilsio, o iš viso kelyje kasdien praleisdavo iki devynių valandų.

„Kartu dar važiuoja penki atsarginiai žirgai. Kai jusdavome, kad kuris nors žemaitukas pavargo kelyje, jį pakeisdavome kitu. Šiaip žemaitukai, kol turi energijos, bėga neraginami, bet kai pavargsta, juos reikia stumti, stipriau raginti. Žirgas žirgui nelygu. Vieniems duodavome pailsėti jau po dviejų dienų žygio, o kitas ir keturias be vargo žingsniuoja“, – žygio kasdienybės vaizdelius piešė jo dalyvis.

Žygio maršrutas driekiasi tai paplente, tai žvyrkeliu, tai miško keliuku. Žirgai eikliausiai pasijusdavo atsidūrę ant nestipriai privažinėto miško keliuko su ganėtinai minkšta paklote, neblogai jausdavosi ir žvyrkeliuose.

Žygeivių koloną į priekį vedęs V. Ruibys dėstė, jog žemaitukai labiausiai reaguodavo, kai priešais save išvysdavo lekiančius sunkiasvorius automobilius. Vos išgirdę nuolat stiprėjantį automobilio variklio gausmą, jie įsitempdavo, kartais net pasibaidydavo. Pirmojo žirgo reakciją stebėdavo visi kiti jam iš paskos žingsniavę arkliai. Jei voros vedliui tapdavo neramu, suklusdavo visi, o jei pirmasis į pašalinius dirgiklius sureaguodavo ramiai, ramūs jausdavosi ir visi kiti.

Žygyje spėjęs išbandyti ne vieną žirgą, jų koordinatorius prisipažino, kad daugiausia simpatijų pajuto Kvantui. „Šis žirgas išsiskiria šiek tiek aikštingu charakteriu, bet man jis patiko. Kiekvienas žirgas sureaguoja, kai kitas raitelis įsitaiso jo balne – vis bando patikrinti, koks tas raitelis – silpnesnis ar tvirtesnis“, – aiškino žygeivis.

V. Ruibys pasakojo, kad ypatingų problemų dėl žirgų nebuvo kilusių. Visi gyvūnai žygiui buvo iš anksto paruošti, tad specialiai pratintis prie neįprastų žygio sąlygų jiems nereikėjo. Kasdien po kelionės žirgus apžiūrėdavo raiteliai, paskui juos dar patikrindavo kartu keliaujantis veterinarijos gydytojas Audrius Kučinskas.

Žygio dalyvis pridūrė, jog bene sunkiausia buvo pati žygio pradžia. Vos tik jį pradėjus, žemaitukai dažnai spyriojosi ir ne visada norėjo paklusti raiteliams. Pirmoji naktis „Klimkynėje“, prie Lietuvos–Baltarusijos sienos, taip pat nepraėjo be nuostolių. Nujojus pirmąjį pusšimtį kilometrų, žirgams teko gydyti pirmąsias žaizdas: trys Vilniaus žirgyno žemaitukai, nepratę prie grandinių, į jas susižeidė užpakalines kojas. Dėl netinkamai pritaikytų balnų kai kuriems žirgams įsiskaudėjo nugaros.

Vėliau ristūnai pagavo žygio ritmą, bandos jausmą, kad net poilsio režimui uždarytus žirgus būdavo sunku išlaikyti: jie imdavo aktyviai muistytis, jiems norėjosi lėkti kartu su visais.

Stiprūs ir greiti

Į 2 000 km žygį sostinės pašonėje, Riešės kaime, įsikūręs Vilniaus žirgynas išleido penkis savo augintinius. „Esame ganėtinai ramūs, nes savo žirgus perdavėme į kvalifikuotų ir išmanančių žmonių rankas. Šiam žygiui atrinkome brandesnio amžiaus žirgus: jauniausiems – šešeri, vyriausiajam – dvylika metų.

Paprastai šuoliams per kliūtis treniruojami mūsų žirgai šiam ilgam žygiui buvo rengiami specialiai. Be to, prieš žygį žirgai buvo iškastruoti – kad išliktų ramūs ir nesiblaškytų, nereaguotų į baltarusių ar ukrainiečių kumeles, neįsiveltų į tarpusavio pjautynes“, – ramiai dėstė žirgyno vyriausioji zootechnikė, laboratorijos vedėja Nemira Stašienė.

Žemaitukų veislės žirgai – tikras Vilniaus žirgyno pasididžiavimas. Jie čia veisiami ir auginami jau ne vieną dešimtmetį. Tai labiausiai vertinama ir saugoma viena seniausių žirgų veislių Europoje. Ši veislė davė pradžią trims kitoms žirgų veislėms: trakėnams, Lietuvos sunkiesiems ir stambiesiems žemaitukams.

Šiuo metu žirgyne yra 98 žemaitukų veislės žirgai. „Žemaitukai – ištvermingi, atsparūs ligoms, nelepūs, nereiklūs pašarui, stiprūs, greiti, energingi, šoklūs, harmoningo kūno sudėjimo žirgai. Nuo seno jie labai vertinami už darbingumą. Žemaitukas yra ponių klasės žirgas, nedidelio ūgio – 128–142 cm ties gogu. Dėl nedidelio ūgio jie ypač tinkami vaikų jojimo sportui“, – šią seną lietuviškų žirgų veislę gyrė Vilniaus žirgyno darbuotoja.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 400 žemaitukų, o didžiausias žemaitukų veisėjas ir augintojas yra Vilniaus žirgynas. Čia gimę žirgai nuolat užima pirmąsias vietas žemaitukų žirgų konkūrų varžybose. Vilniaus žirgyne kasmet vyksta jau tradicinėmis tapusios „Nepriklausomybės taurės“ konkūrų varžybos-bandymai, respublikinės arklių augintojų konkūrų varžybos-bandymai „Eksperto taurė“, kur konkūrų ir lenktynių rungtyse varžosi ir žemaitukų veislės žirgai.

Vilniečių augintiniais domisi privatūs ūkininkai, užsienio žirgų augintojai. Kiekvienas žirgas turi savo kainą. Šuoliams per kliūtis ištreniruotas žirgas gali kainuoti iki 14–16 tūkst. litų.

„Tačiau ne dėl pinigų ar garbės auginame šios senos veislės žirgus. Žemaitukai – mūsų tautos istorijos, kultūros reliktas, todėl svarbiausias mūsų tikslas – dalyvauti žemaitukų veisimo programoje ir neleisti šiems žirgams išnykti“, – teigė Vilniaus žirgyno darbuotoja.

Trečiasis renesansas

Istoriniai šaltiniai rodo, kad žemaitukų veislė žinoma jau nuo VI–VII a. Kaip puikūs kovos žirgai žemaitukai ypač išgarsėjo XIII–XIV a. Lietuvos karuose su kryžiuočiais. Spėjama, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 000 metų, ir formavosi kartu su lietuvių tauta. Iki XIX a. žemaitukai buvo vienintelė Lietuvos arklių veislė, garsi visame pasaulyje.

Žemaitukų raidos istorija besidomintis Vilniaus žirgyno direktorius Stasys Svetlauskas pabrėžia, kad šie žirgai tris kartus buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Kai XIX a. atsirado žemės ūkio mašinos, joms traukti ar sukti reikėjo stambesnių arklių, žengiančių platesniu žingsniu. Todėl žemaitukus pradėta kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų bei arabų veislių arkliais. Veislei grėsė išnykimas.

Bene didžiausią darbą išsaugant žemaitukų veislę tuomet nuveikė kunigaikštis Irenėjus Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu. 1881 m. buvo įkurta Raseinių žemaitukų veisimo draugija, 1883-iaisiais – draugijos žemaitukų žirgynas Plungėje.

Bogdanas Oginskis 1890 m. įkūrė Rietavo žemaitukų veisimo draugiją ir ėmė populiarinti šiuos arklius. 1900-aisiais pasaulinėje gyvulininkystės parodoje Paryžiuje du žemaitukai buvo apdovanoti aukso medaliais, o vienas – didžiuoju sidabro medaliu.

Antroji grėsmė žemaitukų gyvavimui kilo Antrojo pasaulinio karo metais – atsitraukdami vokiečiai 1944 m. iš Gruzdžių žirgyno išsivarė beveik visus žemaitukų veislės žirgus.

Gruzdžių žemės ūkio mokykloje ūkvedžiu ir dėstytoju dirbęs ir žemaitukus iš išvaizdos gerai skirdavęs Valentinas Orentas 1949 m. įkurtame tuomečiame Vilniaus eržilų depe pradėjo dirbti zootechniku. 1958-aisiais Užvenčio tarybiniame ūkyje jis atrado šešiolikos metų vienintelį Gruzdžių žirgyno eržilą vardu Erelis. Jo kilmę įrodė įdagai ant šlaunies ir kaklo.

Perkeltas į Vilniaus eržilų depą, Erelis ir iš Biržuvėnų tarybinio ūkio į Vilniaus valstybinį žirgyną perkeltos išlikusios žemaitukų veislės kumelės davė pradžią naujam žemaitukų atgimimui. Vilniaus valstybiniame žirgyne buvo atkurta žemaitukų veislė. Žemaitukai plito po visą Lietuvą, buvo parduodami ir į užsienio šalis.

Trečią kartą žemaitukų veislę reikėjo gelbėti nuo išnykimo dekolektyvizacijos metu. Po įvairias įmones išskirstyti grynakraujai žemaitukai buvo išdalyti kaip pajinis turtas privatiems asmenims. Veislė tuo metu mažai kam rūpėjo: eržilai buvo iškastruoti, kumelaitės – parduotos.

Nepaliesta liko tik Vilniaus valstybinio žirgyno žemaitukų arklių veislinė banda. Suradus kelias grynaveisles kumeles ir eržiliukus, Gyvulininkystės institute buvo sukurta žemaitukų arklių banda.
Kad būtų suvienyti žemaitukų augintojai, o veislės išsaugojimo darbas būtų sklandesnis, 1997-aisiais buvo įkurta Žemaitukų arklių augintojų asociacija, kuri ėmėsi įgyvendinti žemaitukų veisimo programą.

Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai stengiasi pagausinti šią veislę, kad šios veislės žirgai sugrįžtų į lietuvių gyvenimą ir taptų vieni labiausiai naudojamų vaikų sportui, pramogai, eksportui, šeimos ūkiui, hipoterapijai, turizmui...

Žemaitukai – neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija žemaitukus pripažino saugotina veisle ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1098)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (23)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

DELFI autoriai pagerbti Titanų statulėlėmis (16)

Antradienio vakarą į iškilmingą vakarą MO muziejuje rinkosi DELFI autoriai ir bičiuliai. Čia...

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (410)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Markauskas pardavė jį iš posto išvertusį ūkį: politika privertė daryti greitus sprendimus (14)

Per patį skandalo dėl neteisėtai ariamos žemės įkarštį tuometinis žemės ūkio ministras...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (15)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...

Antrame kėlinyje įvarčiais prapliupę serbai sutriuškino Lietuvos rinktinę (185)

Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė geriausią pirmą kėlinį UEFA Tautų lygoje, tačiau antrajame...

Neuromokslininkas Bredesenas: norite nesusirgti Alzheimeriu – venkite pagrindinių ligos sukėlėjų (22)

„Holistic Primary Care“ redaktorius Erikas Goldmanas kalbasi su dr. Dale’u Bredesenu –...

„Žalgirį“ CSKA pasitiko netikėtai vėsiai, bet su komplimentais specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai antradienio vakarą surengė pirmąją treniruotę Maskvoje prieš...

Vadina sukčiavimu: vilnietis pakraupo sužinojęs, kiek kainavo tetos kelionė taksi (33)

Praėjusią savaitę DELFI perskaičiau pasipiktinusios pilietės tekstą apie Vilniaus taksi...