V.Sventickas: matyt, yra žmonių, tik dabar sužinojusių, kad dainas, kurias jie dainavo, parašė J.Marcinkevičius

Poetas Justinas Marcinkevičius mylėjo tautą, o žmonės mylėjo jį. Tuo buvo galima įsitikinti pažvelgus į minias panorusių atsisveikinti su vienu iškiliausių Lietuvos dainių. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kalbėjęs laidojimo ceremonijoje Antakalnio kapinėse, sakė, kad nenutrūkstantis žmonių srautas buvo pati gražiausia kalba, pasakyta prie poeto karsto.

Prisimindamas poetą jis atkreipė dėmesį, kad, matyt, buvo žmonių, kurie tik šiomis dienomis sužinojo, kad dainos, kurias jie dainavo, yra J. Marcinkevičiaus jaunystės kūryba.

„Šiomis dienomis per radiją ir televiziją skambėjo daugybė jo eilėraščių, šiek tiek iš 1500. Gal pasakytumėte, prie ko jie netiko? Nebent prie reklamos. Greičiausiai yra žmonių, kurie tik dabar sužinojo, kad dainos, kurias jie dainavo kaip liaudies dainas, yra J. Marcinkevičiaus jaunystės eilėraščiai. Ir kad posakiai, kuriuos dažnai pasako, yra visų pirma jo ištarti“, – kalbėjo V. Sventickas.

Per šias dienas patyrėme, kad kiekvienas užkalbintas žmogus turi, ką pasakyti apie poetą.

„Jis turėjo Dievo dovaną pajusti ir suprasti, kas kada labiausiai jaudina žmones ir pasakyti tą pajautimą tokiais žodžiais ir tokia gaida, kuri buvo jo vienintelė ir tuoj pat tapdavo tartum visų. Kokie tie žodžiai? Taigi paprasčiausi. Pavyzdžiui, 1988 m. spalio 22 d. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime jį pradedančio J. Marcinkevičiaus pirmasis sakinys: „Pagaliau atėjo ta diena“, – prisiminė kritikas.

Atsisvekinimo kalboje kapinėse jis sakė, kad svarbiausias poeto kūrybos motyvas buvo lietuvių tautos ir jos kultūros išlikimas, o draminė trilogija „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“ susiejo mūsų valstybės, rašto, kalbos, meno vaizdus ir gūdžiu sovietmečiu prižadino nacionalinę savigarbą.

„J. Marcinkevičiaus visata skatina kalbėti paprasčiausiai, jis atvėrė paprastumo stebuklą kartu skleisdamas didžiųjų meno paslapčių nuojautą. Poetas kalbėjo ir rašė gražiai ir išmintingai, jis buvo geras žmogus ir tas gerumas sklido kaip šviesa. Jis mokėjo ne tik įteigti, bet ir užtarti, paguosti, apkabinti žmogų ir gyvenimą tokį, koks jis yra. Per savo kūrybos ir veikimo laiką jis tapo didžiausią tautos pagarbą pelniusiu menininku. Žinote, kokia kalba buvo svarbiausia prie J. Marcinkevičiaus karsto? Nenutrūkstantis žmonių srautas. Jis mylėjo ir buvo mylimas“, – kalbėjo kritikas.

„Baigdamas pakartosiu, ką čia reikėtų pakartoti. Savo kalboje apie Sausio 13-sios aukas 1991 m. J. Marcinkevičius pasakė: Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė. Tegul mus visus paguodžia tai, kad per savo gyventą kūrybos laiką poetas padarė daug daugiau nei įmanoma patikėti“, – sakė V. Sventickas.