Tokią nuomonę V. Sirutavičius išsakė Rytų Europos studijų centre vykusioje diskusijoje, kurioje buvo pristatyta jo ir politologo Raimundo Lopatos knyga „Lenkiškasis“ istorijos veiksnys Lietuvos politikoje“.
„Nesąmonė yra, kad Lenkijos elitas darosi prorusiškas, jis yra prolenkiškas, tik gal kiečiau tą poziciją rodo. Mano nuomone, šitą prielaidą iškart galime atmesti, tai yra niekalai, kad čia kažkas pasidarė prorusiškas. Taip, jie pradėjo kiek kitaip bendrauti. O ką daro Vakarų Europa? Tai ją seniai reikėjo įrašyti į prorusiškųjų gretas: pradedant Vokietija, baigiant Prancūzija. Aš sakyčiau, kad jie labiau prolenkiški, gal nusitaikė į kokią svarbią vietą Europos Sąjungoje, galbūt mąsto, kad neblogai būtų jungtis prie Veimaro trikampio, bet tiesą sakant jie pirmiausia rūpinasi savimi, ir tai yra gerai, tai – pragmatiška, racionali politika“, - teigė V. Sirutavičius.
„Paskutiniu metu, ką matau iš kaimyninės šalies, tai neva jų užsienio politikos ir politikos apskritai komercializaciją. Pasirinkimas, kokį matome, yra toks, kad į partnerius labiau pasirenkamos tokios valstybės kaip Rusija negu Lietuva. Bet tai yra grynai politinis apsisprendimas“, interviu televizijos laidai sakė D. Grybauskaitė.
Tuo tarpu politologas Raimundas Lopata sako, kad, jo nuomone, staigų Lenkijos požiūrio į Lietuvą pasikeitimą lėmė lėktuvo katastrofa prie Smolensko, kurioje žuvo a.a. prezidentas Lechas Kazcynskis su žmona bei didžioji dalis Lietuvai palankaus lenkų politinio elito atstovų.
Santykius pakeitė politikai ar tarptautinės aplinkybės?
Diskusijoje V. Sirutavičius pasakojo, jog savo rašytoje knygos dalyje analizavo 1992 m. deklaracijos dėl draugiškų santykių su Lenkija ir 1994 m. tarpvalstybinės sutarties pasirašymo aplinkybes. Jis jau anksčiau yra teigęs, kad šių dokumentų pasirašymą, tarp kitų aplinkybių, lėmė ir abipusis Lietuvos bei Lenkijos politikų ir diplomatų sutarimas, jog istorinius skaudulius reikia atidėti vėlesniam periodui.
Panašiai politologas bei istorikas kalbėjo ir šįkart. V. Sirutavičiaus teigimu, anuomet nugalėjo ne konfrontacinė, o bendradarbiavimo logika, nors abiejų šalių politikai savo valstybių viduje patyrė kritikos bei buvo vadinami išdavikais.
Pasak jo, sutarimas atidėti istorinius skaudulius vėlesniam laikui atsirado iš bendro intereso – tai yra abipusio poreikio mažinti tarpusavio įtampą, nes ji tikrai nebūtų padėjusi nei stojant į Europos Sąjungą, nei į NATO.
Tuo tarpu pastaruoju metu tokio bendro intereso neliko, radosi naujų tarpvalstybinių santykių dominančių, o Lenkijos politinis elitas pradėjo paisyti tik savo šalies interesų, kurie su lietuviškaisiais nebesutampa.
„Tiesą sakant, aš manyčiau, kad apskritai tokių šalių kaip Lenkija ir Lietuva santykiai priklauso nuo tarptautinės konjunktūros. Ta konjunktūra po 2008-2009 m. ėmė keistis. Nieko keisto, kad po vienų laikotarpių ateina kiti laikotarpiai ir kad vienas užsienio politikos dominantes keičia kitos. Lenkijos užsienio politikos vykdytojų ir formuotojų galvose dabar dominuoja pragmatiška linija, tame pačiame kontekste keliami ir tautinių mažumų klausimai. Ir tai nieko keista, tam reikėjo ruoštis, žinoti, ką sakyti, kaip sakyti, kaip reguliuoti pačius santykius, galbūt užbėgant įvykiams už akių“, - teigė V. Sirutavičius.
Tuo tarpu diskusijai vadovavęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis, kuris pritarė R. Lopatos minčiai dėl Lietuvai palankaus lenkų politinio elito žūties įtakos abiejų valstybių santykiams, suabejojo, ar įmanoma ruoštis tokiems įvykiams, kai ilgus metus puoselėti ryšiai su aukščiausiais Lenkijos politikais ir diplomatais staiga nutrūksta dėl lėktuvo katastrofos.
R.Lopata: Gegužės 3-osios Konstitucijos dieną Lietuvoje švenčia tik E.Zingeris
A. Jokubaitis taip pat nusistebėjo, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis nuolat priekaištauja Lietuvai, esą jis nemato mūsų šalies pastangų gerinti tarpvalstybinius santykius, mat nerodo jokio palankumo lenkų tautinei mažumai Lietuvoje bei nepildo anksčiau duotų pažadų dėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos dokumentuose.
Pasak profesoriaus, faktas, kad Lietuva Atmintinų dienų įstatyme įtvirtino Gegužės 3-iosios Konstitucijos datą kaip minimą dieną yra gana iškalbingas, mat net patys lenkų istorikai pripažįsta, kad šia Konstitucija siekta apriboti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) autonomiją Abiejų Tautų Respublikoje.
„Kai užsienio reikalų ministras R. Sikorskis sako, kad iš lietuvių pusės jis nemato gerų ženklų arba geranoriškumo, tai darosi net pikta, nes gegužės 3-ioji yra mūsų atmintina diena. Manau, kad istorijos sąskaita mes peržengėme per save tiek, kad pikta, jog net neįvertina tokio gero ženklo“, - pusiau juokais, pusiau rimtai sakė profesorius.
Tuo tarpu gegužės 3-iosios dienos įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą peripetijas nagrinėjęs R. Lopata sako, jog, nepaisant dėtų pastangų, šiandien Lietuvoje šią dieną švenčia arba mini tik vienas Emanuelis Zingeris, kuris ir buvo šios atmintinos dienos paskelbimo iniciatorius.
Jis priminė, jog sutarimas paskelbti gegužės 3-iąją atmintina diena buvo priimtas tik tuomet, kai šį sąrašą papildė dar viena data – spalio 20-oji arba Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio įžadų paskelbimo diena, kai buvo priimtos Konstitucijos pataisos, kurios nustatė, jog Lietuva ir Lenkija bus lygiavertės partnerės.
Lietuvių antipatijas gegužės 3-iajai R. Lopata aiškina tuo, jog mūsų šalyje vis dar vyrauja vadinamoji „šapokinė“ istorijos versija, kurios pagrindą sudaro orientavimasis ne į valstybingumo ar politinės tautos, o etninės tautos raidą.