„Net nežinau nuo ko pradėti. Minčių labai daug. Net gėda dėl susiklosčiusios padėties“, – laiške DELFI rašė skaitytojas, kurį paisydami vaiko duomenų apsaugos pristatysime Algirdo vardu.
Jo žmona išėjo iš namų prieš šiek tiek daugiau nei metus, kartu pasiimdama kelių mėnesių dukrytę. Iš pradžių Algirdas tikėjosi, kad tai pogimdyvinė depresija. Jo nuomone, kitų priežasčių išeiti nebuvo.
„Tačiau bėgo mėnesiai, o ji negrįžo. Buvau priverstas duoti skyrybų. Supratau, kad meilės iš anos pusės nebeliko, o gal net ir nebuvo. Su tuo susitaikiau, tačiau labai liūdina, kad negaliu visavertiškai bendrauti su savo dukryte ir ja rūpintis“, – sakė Algirdas.
Pasak vyro, jam sudaromos kliūtys matytis su dukra, stengiamasi, kad kuo rečiau bendrautų. Metus mėgina dėl jos kovoti, bet vis įsitikina, kad tai – kova su vėjo malūnais.
Pareigūnai – bejėgiai
„Įsitikinau ir Lietuvos Respublikos instancijų neveiklumu bei bejėgiškumu. Nuolat bendrauju su Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriumi, tačiau žmona į jų raginimus nereaguoja, mat šis skyrius atlieka tik stebėtojo funkciją. Buvusi žmona atrėžia, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba jai nė motais, nes nieko jai negali padaryti“, – sakė Algirdas.
Pasibaigus teismams, vyras gavo leidimą bendrauti su dukra kelis kartus per savaitę vakarais ir kas antrą savaitgalį. Tačiau tai nepadėjo.
Pasak tėvo, antstoliai jam pagelbėti taip pat negali, nes dirba darbo dienomis nuo 8 iki 17 valandos, o jam bendrauti su dukra paskirtas laikas – nuo 18.30 val. ir savaitgaliais.
„Ne vienas susitikimas baigėsi policijos pareigūnų iškvietimu. Pvz., paskutinio susitikimo metu vietoje buvusios žmonos atėjo močiutė, kuri kurstė konfliktus, nesantaiką, prie dvejų metukų neturinčios mažametės dukros vartojo mane įžeidžiančius žodžius, neleido prisiliesti prie vaiko“, – skaudu prisiminti Algirdui.
Policija, jo žodžiais, šiuo atveju – bejėgė, atlieka tik stebėtojo ir fiksuotojo funkciją. Rezultatų pasiekti nepavyksta.
Jei esi mama, gali daryti, ką nori?
„Dar kartą įsitikinu, kad moteris su mažamečiu vaiku gali daryti ką nori ir jos sudrausminti niekas negali. Tėvas šiuo metu yra visiškai ignoruojamas ir jokia institucija tam realiai neužkerta kelio. Paprasčiausiai noriu pasidalyti savo išgyvenimais ir patirtimi kovoje dėl bendravimo su dukryte. Turiu ir filmuotos medžiagos, įrodančios mano žodžius“, – sakė tėvas.
Paskutinį pusmetį DELFI portale jis skaitė straipsnius apie tėvų atstūmimą, matė ne vieną atvejį, kai vaikai nuteikiami prieš tėvus. Tačiau mano, kad jo atvejis išskirtinis vien todėl, kad dukrai vos metukai.
„Tikrai noriu neprarasti ryšio su vaiku, taip pat noriu padėti kitiems tėčiams išdrįsti ieškoti pagalbos ir nenuleisti rankų kovojant dėl savo vaikų“, – teigė Algirdas, pabrėždamas, jog visą laiką rūpinosi dukra, perveda alimentus, kažką atveža į susitikimus dukrytei, „bet buvusiai žmonai yra per mažai“.
Skiriasi tėvai, bet ne vaikas
Atsakyti į Algirdo laišką paprašėme Individualiosios psichologijos instituto dėstytojos Silvos Markuckienės ir Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) valdybos pirmininko Andriaus Chranovskio.
Pasak psichologės, rašome labai jautria tema – apie tėvišką ryšį su vaiku. Skaudu, kai tas ryšys blokuojamas, neleidžiamas, kai draudžiama matytis su vaiku, justi jo prisilietimą, stebėti, kaip jis auga.
„Tiek mama, tiek tėtis yra labai svarbūs vaiko gyvenime. Tai du patys artimiausi jam žmonės, nuo kurių vaikas visiškai priklauso, dėl to ir patys galingiausi jo pasaulio žmonės. Kartais tą galią tėvai nukreipia vienas prieš kitą, vaiku kaip įrankiu naudojasi ir manipuliuoja, norėdami nubausti vienas kitą, valdyti ar atkeršyti“, - atsakydama Algirdui pastebi S. Markuckienė.
Psichologė primena, ką išsiskyrę tėvai kartais visiškai pamiršta – kad tai buvo jų, suaugusiųjų, sprendimas negyventi kartu, kad vaikas su jais abiem juk neišsiskiria. Jie kaip buvo vaikui tėtis ir mama, taip po skyrybų ir lieka tėčiu ir mama.
Kai tėvai nusprendžia skirtis, privalo nuspręsti, kaip kiekvienas rūpinsis vaiku, susitarti, kokios jų pastangos bus vaiko labui.
„Iš laiško matyti, jog tai, kas vyksta tarp Jūsų ir buvusios žmonos, yra ne tiek ginčas apie vaiko priežiūrą, kiek anksčiau buvusių ir neišspręstų tarpusavio santykių išraiška naudojantis vaiku. Panašu, jog jūs abu turite daug nuoskaudų ir pykčių vienas kitam. Abu kovojate dėl savo tiesos viršenybės prieš kito. Ginčams spręsti turim įstatymus ir institucijas, kurios gina vaiko teises. Tačiau nė viena jų nebus pajėgi apsaugoti vaiko nuo jūsų pykčio vienas kitam“, – pastebi psichologė.
Kaip išeiti iš užburto rato?
Kaip išeiti iš užburto kovos ir tarpusavio kaltinimų rato? O išeiti verta. Jau patirta, kad galynėjimasis nė vienam neatnešė nei pergalės, nei pasitenkinimo.
Atsakymas, kurį laiške tėvui mini S. Markuckienė, vienu metu yra ir paprastas, ir sudėtingas – suprasti vienas kito pozicijas (nuostatas) bei išgyventus jausmus. Tam, kad tarpusavio supratimas padėtų bendrauti tiek, kad abu galėtų rūpintis vaiku. Tam, kad tarpusavio supratimo nebuvimas nekiršintų.
„Tikrai klausėte savęs, kas turėtų būti moters galvoje tokio, kad po vaiko gimimo taip imtų ir išeitų, paliktų jus. Šis klausimas galėtų skambėti ir kitaip: kas galėtų būti poros santykiuose tokio, kad priverstų jauną mamą tuoj po kūdikio gimimo ryžtis išeiti iš namų? Kas jūsų santykiuose privertė Jus paduoti skyryboms, nors iniciatyvą parodė Jūsų žmona? Kas Jūsų santykiuose Jums buvo pakankamai daug, o buvusiai žmonai vis per mažai, kad iki šiol gaunate priekaištų?
Suprasti labai sudėtinga, kai jauti neapykantą. Pasirodo paprasta, kai pamatai, jog kito žmogaus supratimas nereiškia mano pralaimėjimo, priešingai, padeda pasiekti tai, ko noriu – dalyvauti vaiko gyvenime ir tuo džiaugtis“, – pastebi Individualios psichologijos instituto dėstytoja.
Siekia dvigubos vaiko gyvenamosios vietos įteisinimo
Asociacijos prieš tėvų atstūmimą teigimu, skyrybų atveju vaikams būtina užtikrinti realią, tikrą galimybę bendrauti ir augti su abiem tėvais. „Dėl to vienas iš mūsų tikslų – įteisinti vaiko dvigubą gyvenamąją vietą po skyrybų“, – komentuodamas situaciją DELFI sakė APTA valdybos pirmininkas Andrius Chranovskis.
Pasak pašnekovo, tėvų atstūmimo sindromas paliečia ne tik patį vaiką. Tiesiogines pasekmes jis turi ir abiems tėvams. Tiesa, dažnai skirtingas.
„Vienas iš tėvų išgyvena santykių su vaiku praradimo ir paties vaiko praradimo dramą, kuri prilygsta artimojo netekčiai. Žmogus netenka pasitikėjimo savimi, jam darosi sunku asmeniniame gyvenime ir darbe. Kitam vaiko priešiškumas prieš skyrium gyvenantį tėtį ar mamą dažnai simbolizuoja pergalę prieš buvusį sutuoktinį, vaikas tampa skyrybų trofėjumi. Tai maitina pavojingus nebaudžiamumo ir visagalybės jausmus. Maža to, šis „trofėjus” automatiškai atveria galimybes prisiteisti iš sutuoktinio turto, nes vaikui juk reikia daug pinigų, žemių, namų, automobilių, butų ir dar daug daug ko. Lieka apgailestauti, kad labai dažnai tokie tėvai į savo vaikus žiūri kaip į nuosavybę ar daiktą, įgyvendina savo kontrolės ar absoliučios valdžios siekį, nesusimąstydami, kokią žalą daro“, – sakė A. Chranovskis.
Tėvų atstūmimo sindromą (TAS) ir jo sukeltas pasekmes APTA vadovas lygino su vėžiu: „TAS-lyg vėžio ląstelė palengva griauna žmogaus organizmą. Ilgą laiką nejauti simptomų arba nekreipi į juos deramo dėmesio, tačiau kai pasekmės tampa akivaizdžios, gydyti ligą būna per vėlu“.
Tėvų atstūmimo sindromo ženklai
Specialistai išskiria 8 pagrindinius vaikams būdingus Tėvų atstūmimo sindromo požymius. TAS asociacijos narė Birutės Var Der Weg-Bražiūnienė juos pateikia portale www.atstumimosindromas.info:
1. Neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui/motinai.
2. Nerimti, silpni, net absurdiški argumentai neapykantai pateisinti.
3. Vyraujančios kardinaliai priešingos emocijos (vienas iš tėvų – absoliučiai geras, kitas – absoliučiai blogas).
4. Įteigta ir ištreniruota „paties vaiko nuomonė".
5. Refleksiškas tėvo, pas kurį gyvena vaikas, gynimas ir palaikymas.
6. Kaltės jausmo nebuvimas.
7. Nesuprantamų sąvokų ar žodžių citavimas.
8. Priešiškumo demonstravimas visai atstumiamojo šeimai, giminei ir draugams.
Vaiko elgesyje minėti požymiai gali varijuoti nuo kelių iki visų aštuonių.
Sindromo sunkumo laipsniai
Psichiatras Richardas Alanas Gardneris išskyrė 3 sindromo sunkumo laipsnius, pabrėždamas, kad kiekvienas reikalauja skirtingo gydymo ir juridinių priemonių taikymo.
Pasak psichiatro, lengvo laipsnio atstūmimas yra tuomet, kai po kai kurių trukdymų vis dėlto sureguliuojamos atskirai gyvenančio tėvo/motinos ir vaiko bendravimo sąlygos. Jų kontaktas vėliau nėra pastebimai trukdomas.
Lengvo laipsnio TAS atveju vaikas išdrįsta motinai girdint pasakyti tėvui, kad jo pasiilgo, kad jį myli, nori pas jį savaitgaliui. Pasak gydytojo, tokiu atveju motiną paprastai pakanka nuraminti, kad jos vaiko niekas nesiruošia atimti, kad tėvas tikrai visada jį grąžins atgal, kol motina pati nepradės nesilaikyti nustatytų vaiko ir tėvo bendravimo taisyklių.
Vidutinio laipsnio atstūmimo atveju, atskirai gyvenančio tėvo/motinos ryšys yra reguliariai ir piktybiškai trukdomas. Psichiatro teigimu, čia jau būtina psichologinė pagalba trukdytojui/programuotojui. Jei ji neduoda rezultatų, būtina taikyti juridines sankcijas vaiko žalotojui.
Vidutinio laipsnio tėvo atstūmimą galima įtarti, kai vaikas neįprastai santūrus su tėvu motinos akivaizdoje. Jo pokalbis su tėvu susideda iš „sausų" taip ir ne. Vengiama fizinio kontakto su tėvu, bet kai motinos nebėra šalia, po kurio laiko vaikas tarsi „atgyja".
Sunkaus laipsnio atstūmimo atveju programuotojas neapsiriboja vien vaiko ir atskirai gyvenančio iš tėvų santykių trukdymu. Programuotojas pradeda šmeižto, melo ir manipuliacijų kampaniją ne tik prieš atskirai gyvenantį iš tėvų, bet ir prieš jo giminę bei draugus.
Sunkaus TAS atveju vaikas neišdrįsta girdint motinai pasakyti tėvui, kad jo pasiilgo ar myli. Prieš pasiimant vaiką ir prieš jį grąžinant, jis darosi tarsi suakmenėjęs, arba, priešingai, jausmingas ir nerimastingas.
Sunkiame TAS dalyvaujančio vaiko situacija prilyginama pagrobimui ir įkalinimui. Pasak psichiatro, tokiu atveju būtina ne tik neatidėliotina psichologinė pagalba, bet ir juridinių sankcijų taikymas situacijos programuotojui.