Jis ragina prabusti Vokietijos valdžią ir tarptautinę bendruomenę dėl karo Sirijoje ir Irake, yra tikintis musulmonas, tačiau žeria kritiką tiek dabartiniam islamui, tiek apie burkas ir burkinius rypaujantiems islamofobams ar tiesiog neišmanėliams. Jam rūpi Europos likimas, todėl jis leidosi pabėgėlių takais, o dabar keliauja per Rytų Europą, kad užkamšytų savo „išsilavinimo spragas“ ir pabandytų suprasti šį regioną kankinančias baimes.
Navidas Kermani ©P. A. Hassiepen nuotr.

Iraniečių kilmės pripažintas Vokietijos publicistas ir orientalistas Navidas Kermani pirmadienį atvyksta į Lietuvą, Kaune jis dalyvaus Vokietijos Goethe's instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto rengiamoje diskusijoje apie Europos likimą.

Vokietijoje jo žodis dažnai skamba – jis kviečiamas tiek sakyti kalbas iškilmingomis progomis, tiek dalyvauti žiniasklaidos debatuose. Gausybę apdovanojimų ir įvertinimų gavęs N. Kermani nevynioja žodžių į vatą, skaudžiai kerta politikams, tačiau net ir būdamas nepatogus yra tų pačių politikų geidžiamas. Jau pasigirdo vieši svarstymai, kad N. Kermani gali tapti pirmuoju Vokietijos prezidentu musulmonu.

Prieš atvykdamas į mūsų šalį N. Kermani davė išskirtinį interviu DELFI.

– Prie temų, kurios jus domina, dažnai prisiliečiate pats, stebite reiškinius iš arti. Pavyzdžiui, jūs leidotės pabėgėlių keliais Balkanuose, taip gimė žurnalistiniai reportažai ir knyga „Einbruch der Wirklichkeit“ („Tikrovės įsiveržimas“). Dabar susiruošėte į Rytų Europą – Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, Gruziją. Kokie šįkart jūsų tikslai ir lūkesčiai?

– Mane domina, kas bus su Europa. Bandau suprasti, kodėl Rytų Europoje kyla pasipriešinimas liberaliai Europai, kuri vadovaujasi vakarietiškomis vertybėmis, kurių siekė ir tos pačios Rytų Europos valstybės. Kitas mane dominantis klausimas – augantis poreikis stiprinti nacionalines valstybes.

Rytų Europos šalims būdinga tai, kad jos atgimė per sudėtingus pasipriešinimo, kovos procesus. Tačiau dabar Europoje pastebimas noras grįžti prie nacionalinių valstybių kelia klausimą, ar tai netaps nauja problema. Šį kartą ketinu rašyti dienoraštį, fiksuoti įspūdžius apie man nepažįstamą regioną.

Aš esu irgi tas tipiškas vakarų vokietis, kuris nė karto nėra buvęs net Lenkijoje. Mes taip augome – vykome į Prancūziją, arabiškus kraštus ar Ameriką, tad ir man susiformavo tos vakariečiams būdingos vadinamosios išsilavinimo spragos. Kai aš vykau į Iraką ar kitas Artimųjų Rytų šalis, tuomet buvo kitaip, nes aš turiu tam tikrų kompetencijų, suvokimo, dėl savo išsilavinimo, studijų, patirties, moku jų kalbas. Šįkart tokio komforto neturiu.

Taigi rašysiu tam tikrą dienoraštį, kuris bus publikuojamas kas savaitę. Nesu įstatytas į griežtus rėmus, tiesiog aprašysiu tai, kas nutiks, kas man pasirodys įdomu. Žinoma, jei tuo metu vyks koks nors svarbus pasaulinis įvykis, aprašysiu ir kaip į tai reaguojama toje šalyje. Pavyzdžiui, žinau, kad kai tęsiu savo kelionę toliau, būsiu Armėnijoje, kaip tik tuo metu bus balsuojama dėl Donaldo Trumpo, vyks prezidento rinkimai JAV.

– Jūs pasiryžote užpildyti savo išsilavinimo spragas. Tuo tarpu Lietuvoje dažnokai susiduriame su taip vadinamais „sofos-ekspertais“, kurie neturi ir nenori turėti tiesioginės patirties apie pasaulį krečiančius įvykius, bet turi labai aiškią nuomonę. Kaip svarbu yra pačiam keliauti, tyrinėti pasaulį, o ne tik regėti jį per savo kompiuterio langą ir kritikuoti nuo savo sofos?

– Vokietijoje taip pat yra labai daug ir vis daugėja „sofos-ekspertų“. Kartais tiesiog pritrenkia, kaip jie apie viską „nusimano“. Regiu bendrą problemą – vyksta nuomonių sprogimas, bet yra per mažai informuojama apie įvykius. Mano kelionių ir reportažų tikslas yra ne pareikšti, kad „yra taip“, o kuo daugiau perteikti informacijos ir leisti skaitytojui susidaryti savo nuomonę.

Noriu pavaizduoti ir tai, ko aš nesuprantu, nesistengti būti už visus gudresnis. Literatūrinis stilius neįpareigoja manęs siekti žurnalistiniam žanrui būdingos priešpriešos tarp „už“ ir „prieš“, o leidžia perteikti jausmą, kuris tvyro šalyse, ypač tose, kurios išgyvena tam tikrą lūžį.

– Sakote, kad nenorite piršti savo požiūrio, tačiau jūs esate žinomas dėl savo nuomonės reiškimo, pavyzdžiui, itin kritiškų pasisakymų apie pabėgėlių krizę. Jūs priekaištaujate politikams ir visuomenei, kritikuojate kylantį dešinįjį radikalizmą. Jūs gyvenate Vokietijoje, kuri nustebino pasaulį tiek Angelos Merkel, tiek vokiečių visuomenės draugiškomis pabėgėlių priėmimo iniciatyvomis. Kita vertus, Kelnas, kuriame gyvenate, po naujametės nakties pateko į dėmesio centrą, kilo baisus pasipiktinimas imigrantų siautėjimu, seksualiniais išpuoliais. Kaip jūs po visų šių įvykių regite pabėgėlių, imigrantų problemą ir pokyčius visuomenėje?

– Uždavėte man klausimą, į kurį bandau atsakyti penktus metus rašomoje knygoje. Taigi man sunkoka atsakyti. Bet pabandysiu. Pradėkime nuo Kelno naujametinės nakties – žinoma, kad tai visus sukrėtė, mane taip pat. Aš pats jau daugiau nei 20 metų gyvenu visai prie pat Kelno centrinės stoties ir regėjau pokyčius ne į gera.

Ten gyvenančių žmonių sudėtis yra labai marga – vis dar daug Kelnui būdingos tradicijos, žmonės kalba vietiniu dialektu kölsch, tačiau yra ir daug turkų bei kitų tautybių. Normalu, kad tokioje įvairovėje kyla ir problemų. Pradedant nuo vaikų darželio – mūsų šeimoje vaikai auga kalbėdami vokiečių ir persų kalbomis, o ką daryti, kai vaikų darželyje dauguma kalba turkiškai?

Kasdien susiduriama su problemomis, tačiau reikia nepamiršti, kad kultūrinis margumynas taip pat ir labai praturtina, pavyzdžiui, nuostabu vien jau kulinarinė įvairovė. Taigi yra ir daugybė dalykų, kurie funkcionuoja puikiai. Taip pat matome, kad problemas galima įveikti, jei tai darome.

Po naujamečio nakties visi atkreipė dėmesį į problemą, kuri formavosi seniai, migrantų iš Maroko nusikalstamumą. Esu ne kartą buvęs Maroke, myliu šią šalį, tačiau žinau, kad joje yra ir begalė problemų, nuo kurių ir bėga į Europą tie jauni marokiečiai, kurie savo šalyje neturi, nemato perspektyvų, dažniausiai jie užaugę Maroko gatvėse, turi priklausomybę nuo narkotikų.

Tai konkrečios problemos, tačiau tai nereiškia, kad skirtingų žmonių gyvenimas kartu yra neįmanomas, nors skirtingos kalbos ir kultūros gali sukelti papildomų problemų, tai patiria ir Rytų Europa.

Nereikia tikėtis, kad visi gyvensime kažkokiame rojuje, kur laikysimės visi už rankų, pusryčiams valgysime picą, o vakarienei kebabus. Klausimas turi būti, kaip su skirtumais reikia apsieiti, ir ar tikrai geriau būtų gyventi labai homogeniškoje visuomenėje, kur visi yra vienodi. Šiaip ar taip, nėra vien homogeniškų visuomenių, o tie, kurie bando jas sukurti, daro tai prievarta. Žinome tai iš istorijos.
N. Kermani

Tačiau ir nereikia tikėtis, kad visi gyvensime kažkokiame rojuje, kur laikysimės visi už rankų, pusryčiams valgysime picą, o vakarienei kebabus. Klausimas turi būti, kaip su skirtumais reikia apsieiti, ir ar tikrai geriau būtų gyventi labai homogeniškoje visuomenėje, kur visi yra vienodi.

Šiaip ar taip, nėra vien homogeniškų visuomenių, o tie, kurie bando jas sukurti, daro tai prievarta. Žinome tai iš istorijos. Pavyzdžiui, dėl trėmimų, Holokausto ir kitų negandų Vengrija tapo itin kultūriškai homogeniška. Ši šalis dabar turi Viktorą Orbaną ir atitinkamas iš to išplaukiančias problemas.

Tuo tarpu Europos istorija irgi rodo, kaip ją praturtino kultūrinė įvairovė. Juk vien jau didžioji vokiška literatūra dažnai gimė visai ne Vokietijoje, o, pavyzdžiui, Prahoje, kur vokiečiai – mažuma. Naivūs yra lūkesčiai, kad kultūriškai margos visuomenės apsieis be konfliktų, tačiau pagrįsti yra lūkesčiai tuos konfliktus išspręsti, suvaldyti.

Ir vėl galima grįžti prie Kelno pavyzdžio – ilgą laiką buvo užsimerkiama prieš augančias problemas, tačiau po naujametinės nakties buvo susigriebta. Dabar nusikalstamumas Kelno gatvėse yra sumažėjęs, jei teisingai prisimenu, apie 75 proc. Taigi – problemos yra išsprendžiamos.

– Kiek svarbus jums yra dialogas su kitaip mąstančiais, galbūt netgi neapykantą skleidžiančiais?

– Aš ieškau dialogo. Mane labai erzina viešoji diskusija Vokietijoje, jos žiniasklaidoje. Visuomenėje yra labai daug susiskaldymo, tačiau dažnai pateikiamas diskursas į vienus vartus, perteikiama informacija remiasi vienu požiūriu. Normalu, kad žmonės bendrauja su tam tikru ratu žmonių ir jų nuomonės sutampa: mudviejų požiūris į daug dalykų galbūt sutampa, mano draugų rate irgi dominuoja sutarimas. Tačiau yra begalė žmonių, su kuriais aš nebendrauju, mes esame iš skirtingos aplinkos. Nėra arba yra labai mažai galimybių bendrai diskusijai.

Visuomeninė televizija nebeturi tokios įtakos, privatūs kanalai tuo nelabai užsiima, kai kurie žmonės iš viso nebežiūri televizijos, kiti naudojasi tik internetu. Nebėra tokio mastelio erdvės, kurioje visi lygiai dalyvautų toje diskusijoje, o tai yra labai pavojinga. Taigi, mane tai piktina.

Aš taip pat nepritariu įvairiems draudimams, pavyzdžiui iniciatyvoms uždrausti NPD partiją (Vokietijos radikalių dešiniųjų Nacionaldemokratų partiją). Rytoj (pokalbis vyko rugpjūčio 26 d. - red. past.) vykstu į Meklenburgą-Pomeraniją, kur susitiksiu su dešiniųjų populistų partija AFD (Alternatyva Vokietijai). Kalbėsiuos su jais, nes man smalsu.

Vykstu susitikti ne tam, kad pasakyčiau, kokie jie blogi, bet todėl, kad noriu pabandyti suprasti jų mąstymą. Tai anaiptol nereiškia, kad pritariu jų požiūriui, tačiau reikia bandyti suvokti mūsų požiūrių skirtumus. Jei tai nedaroma, sukišame galvas į smėlį. Abi pusės. Taip bandė pasielgti ir AFD – iš pradžių sutiko mane priimti, paskui norėjo atsisakyti, kai, matyt, pasigūglino, kas čia toks atvyksta, atėjo nurodymas iš partijos viršaus manęs nepriimti.

Tačiau aš atkakliai to siekiau, vienam politikui surašiau ilgiausią elektroninį laišką, kuriame bandžiau įtikinti, kad verta pasikalbėti. Prireikė dar vieno telefoninio pokalbio, kol jis galiausiai sutiko ir įveikė savo partijos viršūnėlių pasipriešinimą. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje man pavyks susitikti ne tik su bendraminčiais, kurie tikriausiai bus labai europietiški ir man simpatiški, bet jie yra tik dalis jūsų visuomenės. Todėl norėtųsi pamatyti ir kitą pusę.

Keliu tai sau kaip užduotį – rengiant reportažus išeiti iš savo žmogiškosios komforto zonos. Todėl, kai aš būnu islamiškuose kraštuose, susitinku ir su radikalais. Kai būnu Afganistane, bandau susitikti su Talibano atstovais. Tai anaiptol nereiškia, kad aš pritariu jiems, bet jie yra svarbi tos visuomenės grandis. Jei aš galiu bent kažką padaryti, tai pasistengti kad konflikto pusės bent kažkiek viena kitą išklausytų, suprastų. Mes nepasieksime vieningos nuomonės, bet bent jau galbūt sugebėsime civilizuočiau spręsti konfliktus.

– Suprantu, kad noras išklausyti visas puses yra ir profesinis interesas, tačiau kada ir jums trūksta kantrybė bendraujant su kitaminčiais?

– Tada, kai mane pradeda įžeidinėti. Gaunu laiškų iš žmonių, kuriuose atsiliepiama kritiškai apie islamą ar pan. Jie gali piktintis, bet turi išlaikyti bent minimalų mandagumo lygį. Kitas pavyzdys, kada sunku – kartais taip nutinka, kad susitikęs su manimi žmogus neištiesia man rankos, arba musulmonai neduoda rankos mano žmonai.

– Jūs buvote labai pagerbtas, kai buvote pakviestas sakyti proginę kalbą Bundestage, Vokietijos Konstitucijos 65-ečio proga, 2014 m. jūs pats paminėjote savo šeimos iranietišką imigrantų patirtį, sakėte, kad dabar jau 26 asmenų šeima yra laiminga Vokietijoje. Ar jūsų šeimoje tikrai vien sėkmingos istorijos? Koks jūsų siūlomas receptas imigrantams, kad jų gyvenimas susiklostytų gerai?

– Mano tėvai nebuvo tipiniai gastarbeiteriai – jie atvyko dirbti gydytojais. Taip jau susiklostė, kad apie atvykėlius iš Irano sakoma, kad tai bene protingiausi Vokietijos akademikai. Tačiau, jei tokia banga iraniečių būtų atvykusi iš provincijos, paprasti darbininkai, o ne gydytojai ar inžinieriai, tuomet greičiausiai dabar jų įvaizdis būtų kaip turkų, dėl kurių tiek piktinamasi Vokietijoje.

Tačiau šis pavyzdys tik rodo, kaip svarbu yra kartai iš kartos perduodamas išsilavinimas. Vokietijoje ši sritis yra gana apleista. Įvairios studijos parodė, kad, nors Vokietijoje mokslas yra nemokamas, išsilavinimas yra labai susijęs su socialiniais skirtumais, tėvų socialinė padėtis dažnai vaidina lemiamą vaidmenį. Tuomet ir socialinėms problemoms nepelnytai suteikiamas kultūrinis atspalvis.

Čia reikia didelių pokyčių, kad mokykla suteiktų tikrai lygias galimybes lavintis, o ne tėvo piniginės storis nulemtų vaikų ateitį. Tačiau pažvelgus apskritai, per daug metų Vokietijos visuomenė pasikeitė taip, kad dabar apie trečdalį gyventojų, neskaičiuojant naujos pabėgėlių bangos, sudaro tie, kurių tėvai nėra vokiečiai. Tai reiškia, kad viena karta pakeitė iš esmės visuomenės sandarą. Ir šis didžiulis demografinis pokytis įvyko gana sėkmingai.

– Minėtoje kalboje jūs taip pat išreiškėte viltį, kad Iranas kada nors pasikeis. Koks jūsų ryšys su tėvų tėvyne? Ar kada nors jūsų šeimoje buvo galvojama apie grįžimą į Iraną, ar bent jau norą sugrįžti pasikeitus šiai šaliai?

– Mūsų šeimoje niekada nekilo svarstymų apie grįžimą į Iraną. Tačiau aš pats esu labai glaudžiai susijęs su savo tėvų tėvyne. Su savo šeima dažnai ten lankausi. Buvo minčių pasilikti ir ilgesniam laikui, tačiau dėl vaikų teko šio plano atsisakyti, nes mes nenorime leisti jų į Irano mokyklas.

– Už literatūrinę ir akademinę veiklą pernai buvote apdovanotas Vokietijos knygų prekybos taikos premija. Jūsų padėkos kalba Frankfurto Pauliaus bažnyčioje susilaukė daug atgarsių. Jūs raginote tarptautinę bendruomenę kuo greičiau baigti karą Sirijoje ir Irake. Nuo to laiko daug kas nutiko. Ar jaučiatės išklausytas?

– Manęs gal ir neišgirdo, bet buvo pakankamai įvykių, kurie privertė atkreipti dėmesį į problemą: teroro išpuoliai, pabėgėlių banga, iš to kylančios problemos ir Kelno naktis. Europoje dėl to vyksta susiskaldymas. Visiems aišku, kad viso to prigimtinė priežastis yra karas Sirijoje. Tai vyksta jau penkti metai, ir dabar Alepas yra apsuptas, apšaudomas, kasdien žmonės miršta ir badauja. Teroro ir pabėgėlių antplūdžio šaknys yra šis konfliktas.

Bet kažkodėl kartais daugiau kalbama ne apie tai, o apie burkas! Jei įsiveržimas į Iraką buvo siaubinga Vakarų politikos klaida, tai dabar yra klaidingas šis nieko nedarymas dėl Sirijos. Aš turiu omenyje ne aršius karo veiksmus, bet tiesiog mūsų pasirinktą ignoravimą, dėmesio nekreipimą į pradžioje taikiai vykusią revoliuciją šalyje. Mūsų tai nedomino.

Šio karo fenomenas yra tai, kad pirmus trejus pilietinio karo metus Sirijoje nebuvo džihadistų. Jie atsirado finansuojami pinigais iš Saudo Arabijos ir Kataro, kai tuo tarpu normalūs kovotojai buvo palikti likimo valiai. Ir mes stebimės, kad yra terorizmas, vietoj to, kad keltume klausimą dėl mūsų pačių santykio su Saudo Arabija, didžiausios ekstremistinio islamo rėmėjos. Bet ne, mes kalbame apie burkas, nors, pavyzdžiui, Vokietijoje yra vos 300 moterų, kurios dengiasi nikabu. Nesakau, kad apie tai negalima kalbėti, bet dimensijos yra neadekvačios.

Teroro ir pabėgėlių antplūdžio šaknys yra šis konfliktas. Bet kažkodėl kartais daugiau kalbama ne apie tai, o apie burkas! Jei įsiveržimas į Iraką buvo siaubinga Vakarų politikos klaida, tai dabar yra klaidingas šis nieko nedarymas dėl Sirijos.
N. Kermani

Penktus metus tokie žmonės, kaip aš, bandome atkreipti dėmesį į šią katastrofą Sirijoje. Jei nieko nedarysime, padėtis tik blogės. Sprendimas tikrai nėra paleisti porą raketų, dėl kurių mums neskauda, o skauda tik ten esantiems žmonėms. Įvairius veiksnius įvertinti reikėjo dar prieš penkerius metus, tada turėjo susėsti Iranas, Saudo Arabija, Rusija, JAV ir ES.

Tačiau ES tik dar kartą parodė savo silpnumą. ES per tą laiką nesugebėjo suformuoti aiškios savo politikos Artimųjų Rytų atžvilgiu. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris bandė kažko imtis, bet be bendro ES sutarimo neįmanoma kažko pasiekti. Europa atsitraukė, užleido sprendimų teisę kitoms šalims, tačiau šis milžiniškas konfliktas turi tiesiogines pasekmes būtent Europai.

JAV pabėgėliams yra nepasiekiamos, į Rusiją jie nenori, kaip ir nenori vykti į Saudo Arabiją ar Iraną, jie visi atvyksta į Europą. Terorizmas irgi pasireiškia čia. Taigi ši trumparegiška ES politika – mes nesikišime, nes nenorime pyktis su savo rinkėjais – ilgainiui ėmė daryti žalą mums patiems.

– Vokietija, jos visuomenė ypatingai išsiskiria savo pacifistine laikysena, tad bet koks karinis konfliktas ir galimos karinės intervencijos yra nemaloni tema apie savo rinkėjus galvojantiems politikams.

– Taip. Ir gerai, kad vokiečiai nenori militaristinės Vokietijos politikos Artimųjų Rytų atžvilgiu. Tačiau tarp karo ir nieko nedarymo yra dar labai daug kitų priemonių: Jungtinių Tautų stebėtojai, apsaugos zonos, mėlynieji šalmai, konferencijos, kaip kad Vakarų-Rytų konfliktą sprendė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija (ESBK, vėliau tapusi ESBO).

Ir gerai, kad vokiečiai nenori militaristinės Vokietijos politikos Artimųjų Rytų atžvilgiu. Tačiau tarp karo ir nieko nedarymo yra dar labai daug kitų priemonių.
N. Kermani

Sirijos konflikto atveju nebuvo kuriamos ilgalaikės priemonės. Daromos tik tos pačios klaidos – remiami priešų priešai, kaip kad Afganistano karo metu elgėsi rusai ir amerikiečiai, ir iš to išaugo Talibanas.

Dabar Iranas remia Basharo al Assado režimą, nes Saudo Arabija remia B. Assado priešus. F. W. Steinmeieris ir Johnas Kerry užsiima šaudykline diplomatija (Shuttle diplomacy – taip įvardijamas diplomatinis tarpininkavimas tarp derybose dalyvaujančių, bet tiesiogiai nekontaktuojančių šalių – DELDI). Tai geriau negu nieko, tačiau to nepakanka.

Angliškai ir įvairiomis kitomis kalbomis N. Kermani kalbą galite perskaityti ČIA.

– Grįžtant prie pasekmių – pabėgėlių bangos, su kuria atplūsta daug musulmonų. Diskusija virsta labai emocionalia – kalbama apie kultūrų, religijų susidūrimą. Jūs pats esate praktikuojantis musulmonas, akademikas orientalistas, taigi išmanote religiją ir moksliškai. Jūs taip pat domitės ir kitomis religijomis, parašėte knygą apie krikščionybę „Neįtikėtinas nustebimas“, kurioje iš musulmono perspektyvos kalbama krikščioniškojo vaizdinių pasaulio tema. Kaip jūs vertinate dabartines diskusijas?

– Taip, tai svarbi tema. Visų pirma manau, kad religijų vaidmuo išaugo, tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Tendencijas islamo pasaulyje vertinu labai kritiškai, labai negatyviai. Tačiau, tarkime, jei islamas reformuotųsi teigiama linkme, tai anaiptol nereiškia, kad išsispręstų arabų pasaulio problemos.

Tai neišspręstų jaunimo nedarbo, perspektyvų nebuvimo, gyventojų pertekliaus ir daugybės kitų problemų. Taigi religija yra faktorius, tačiau nėra esminis problemų sukėlėjas.

Kita, kas krenta į akis – islamo baimė ir atmetimas Europoje labiausiai paplitę ten, kur gyvena mažiausiai musulmonų. Tai reiškia, kad baimė grindžiama kažkokiai gandais, išankstiniais nusistatymais, bet ne asmenine patirtimi. Kai gyveni tarp turkų, kas dieną vaikštai pas turką kepėją, žinai, kad jis yra malonus žmogus, žinai ir tai, kad kitas turkas yra kvailys. Todėl nėra nei visi turkai malonūs, nei visi – kvailiai, kaip ir bet kurie visi kiti žmonės.

Negalvokite, kad manęs neerzina kai kurie turkai – tas jaunimėlis, kuris neleistinoje vietoje pastato savo didžiulius BMW. Tada ir aš suburbu „sušiktas turkas“, bet tai tik momentinė emocija, o šiaip aš juk pažįstu jų tėvus, kurie yra malonūs žmonės. Tikrovė yra kompleksiška.

Tačiau, žinoma, yra problemų. Vokietijoje su tuo susiduriame mažiau, bet štai Prancūzijoje žmonių segregacija yra didžiulė, musulmonai gyvena savo bendruomenėje. Aš pats turiu namelį Burgundijoje, ten pamatysite tik baltuosius prancūzus. Jie visi labai malonūs, bet jie neturi žalio supratimo apie musulmonus.

– Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra nuolat dėmesio centre, ypač dėl pabėgėlių politikos. Kaip jūs vertinate savo kanclerę?

– Aš jai dėl daug ko priekaištauju. Ypač dėl to, kas nebuvo padaryta, ir todėl mes dabar turime tokias problemas. Ji nebuvo tikra europietė, ji tik stebėjo, kaip Europa skilinėja, ji laiku neįsikišo, kad suvaldytų šį procesą. Ponia Merkel anksčiau pasisakė prieš kvotas, kurių dabar iš kitų reikalauja Vokietija.

Vokietija nevykdė aktyvios politikos Sirijos krizės atžvilgiu, nebandė kurti bendros Europos politikos dėl pabėgėlių. Puikiai suprantu italų pasipiktinimą, nes Vokietija iki 2014 m. pradžios priešinosi kvotoms, o kai pabėgėlių banga pasiekė Vokietiją, tuomet pakeitė plokštelę. Tačiau A. Merkel viename interviu pripažino, kad viena didžiausių jos klaidų buvo ta, kad ji nesuvokė pasaulinių konfliktų masto. Tiesa, ji sakė „mes“, bet, manau, kad omenyje turėjo save.

Taigi A. Merkel turi gebėjimų mokytis. Ji yra morališkai padori, kas politikui nėra savaime suprantamas dalykas. Paskutiniais mėnesiais jai teko rinktis iš įvairiausių blogų pasirinkimų, nes tiesiog nebuvo gerų. Nenorėčiau būti jos kailyje. Tačiau jos pagaliau parodytos pastangos, pasiryžimas spręsti problemas, o ne vien tik laukti ir stebėti, yra verti pagyrimo. Taip pat jos kantrybė atremiant visus puolimus, skirtus ir jai asmeniškai, kurių dabar yra tikrai daug Vokietijoje, tas atkaklumas – tai yra tikrai jos teigiamos savybės.

– Sakote, kad nenorėtumėte būti A. Merkel kailyje, tačiau yra norinčių jus matyto prezidento Joachimo Gaucko kailyje. Artėja naujo prezidento rinkimai ir jau pasirodė informacija žiniasklaidoje, kad Žaliųjų partija ir galbūt socialdemokratai, kairieji galėtų kartu iškelti jūsų kandidatūrą. Kaip tuomet būtų su raudonųjų kilimų išvyniojimo ir neišvyniojimo politika, kurią jūs mėgstate kritikuoti?

– Skaičiau ir aš apie tai, bet nenorėčiau įsivelti į spekuliacijų aptarinėjimą.

– Ačiū už skirtą laiką ir galbūt iki kito interviu su jumis, kaip Vokietijos prezidentu.

Pirmadienį 18.30 val. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje–muziejuje Kaune, S. Daukanto g. 25., vyks Vokietijos publicisto Navido Kermani ir Lietuvos filosofo Leonido Donskio vieša diskusija „Ar Europa byra?“.

Skolų krizė, pabėgėlių krizė, „Brexit“, populizmas, dešinysis radikalizmas, taip pat Ukrainos krizė, bandymai įvykdyti karinius perversmus bei autokratizmo tendencijos mūsų artimiausiose šalyse kaimynėse… Kokia ateitis laukia Europos? Ar dabartinį Europos susiskaldymą iššaukė migracijos ir pabėgėlių krizė? O gal tai jau anksčiau prasidėjusio byrėjimo proceso simptomai?

Ar europiečiai praranda savo bendrą istorinį ir civilizacinį identitetą? Ar kultūrinis ir politinis Europos identitetas pastatytas ant kortos? Ar Europai iškilęs pavojus prarasti savo brangiausias vertybes, tokias kaip klasikinės Antikos, Krikščionybės ir Švietimo epochos paveldas? Juk jos, papildydamos viena kitą, ir sudaro tai, ką mes vadiname Europa.

Į šiuos klausimus atsakymo ieškos N. Kermani ir L. Donskis. Diskusiją organizuoja Goethe’s institutas Vilniuje kartu su Vytauto Didžiojo universitetu Kaune.

N. Kermani biografija:

Navidas Kermani gimė 1967 m. Vokietijoje, Zygene, iraniečių šeimoje. Kaip laisvasis rašytojas gyvena Kelne. Habilituotas daktaras orientalistas. Dėstė Frankfurto, Getingeno ir Mainco universitetuose bei Dartmuto koledže, Jungtinėse Valstijose. Už literatūrinę ir akademinę veiklą N. Kermani 2015 m. buvo apdovanotas Vokietijos knygų prekybos taikos premija, yra gavęs Kleisto premiją ir kitų apdovanojimų. Dėl neprilygstamo meistriškumo vokiečių kalboje bei įžvalgių politinių analizių ir puikios eseistikos jis buvo paskirtas Vokietijos kalbos ir poezijos akademijos nariu ir 65-ųjų Vokietijos Konstitucijos metinių proga buvo pakviestas skaityti šventinį pranešimą Vokietijos Bundestage. 2015 m. išleistoje jo knygoje „Neįtikėtinas nustebimas“ 23-ose esė iš musulmono (šiito) perspektyvos kalbama krikščioniškojo vaizdinių pasaulio tema. Knyga buvo išleista Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Prancūzijos leidyklose, o šiuo metu verčiama į lietuvių kalbą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Liūdna prognozė dėl miestų vaiduoklių pildosi (246)

Vilnius, Kaunas ir Klaipėda tarsi garvežys tempia Lietuvos ekonomiką, bet ar ilgam? Nesustojanti...

Gabrielius Landsbergis patikrino Verygos tvarką: apsilankęs keliose vaistinėse pamatė, kur tikroji problema (461)

Vaistinių ydas, kaip pats tai įvardino, aptikęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga...

Seime Aurelijui Verygai bręsta interpeliacija patikslinta (790)

Pirmadienį susitikusios opozicinės frakcijos nusprendė rengti interpeliaciją sveikatos apsaugos...

Palangoje pradėjusi burtis neįprasta rinktinė kratosi dublerių etiketės pildoma (10)

Atsitiktiniai praeiviai šįkart smalsiai nesidairė į stovėjimo aikštelėje prie „Vanagupės“...

Karbauskis: Veryga – geriausias šios Vyriausybės ministras (6)

“Baltijos tyrimų” atliktoje gyventojų apklausoje išrinktas blogiausiai dirbančiu šios...

Vladimiras Laučius. Skvernelio sparneliai: policinės valstybės erelio skrydis (250)

Nors iki prezidento rinkimų liko pusantrų metų, jau dabar ryškėja trys svarbūs dalykai.

Dingusiam povandeniniam laivui kiekviena minutė – lemtinga (24)

Remiantis Argentinos laivyno pateikiamais duomenimis, pastangos aptikti šios šalies povandeninį...

Šimtus tūkstančių lietuvių feisbuke prajuokinusi kirpykla tiek dėmesio nesitikėjo (24)

Internete netikėtai išpopuliarėjo sostinės mikrorajone įsikūrusios kirpyklos reklama. Ją...

Gyventojai neskuba atsiimti pinigų: permokų milijonai dar laukia (5)

Iš šiuo metu galimų susigrąžinti 17 mln. eurų gyventojai susigrąžino tik 640 tūkst., praneša...