Gyvenimo trukmė ilgėja. Teigiama, kad taip yra dėl medicinos mokslo pažangos. Ar negali būti, kad ilgėja gyvenimas su negalia, su ligomis?
V. Alekna. Pastaraisiais metais vidutinė gyvenimo trukmė labai smarkiai nekinta. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į keletą niuansų. Visų pirma didėja disproporcija tarp miesto ir kaimo gyventojų vidutinio amžiaus. Lietuvos kaimuose gyvena senesni žmonės negu miestuose. Vyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė taip pat skiriasi apie 11 metų. Ir dar vienas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti – tarp senyvo amžiaus žmonių daugėja labai senų žmonių. Ši statistika jaudina, nes seni žmonės, kaip ir vaikai, priklauso prie išlaikytinių. Labai seniems žmonėms reikia daugiau medicinos ir slaugos paslaugų. Jaunesnio senyvo amžiaus asmenys galėtų dirbti ir užsidirbti, bet Lietuvoje taip jau susiklostė, kad žmonės gana anksti nustoja dirbti – išeina į pensiją. Mūsų šalyje dėl amžiaus yra įvairių apribojimų.
Pvz., eiti kai kurias pareigas taikoma 65 metų amžiaus riba, nors senėjimo proceso eiga, o kartu ir darbingumas yra labai individualus, priklauso ne tik nuo nugyventų metų skaičiaus, bet ir nuo išsilavinimo, fizinio pajėgumo, pažintinių funkcijų ypatybių, atliekamo darbo pobūdžio. Pensinio amžiaus samprata, numatanti tam tikrą apibrėžtą senatvės slenkstį, kilo iš ekonominės srities ir plačiai įsitvirtino. Jo kriterijumi priimta laikyti tam tikrą kalendorinį žmogaus amžių (įvairiose šalyse dažnai skirtingą). Tačiau išėjimo į pensiją amžius, kaip takoskyra tarp darbingo ir nedarbingo gyvenimo tarpsnių, iš esmės yra praradęs savo turinį ir šiuolaikiniame moderniame pasaulyje nėra aktualus, o kai kada svarbių valstybei sprendimų siejimas su išėjimu į pensiją gali būti net ir žalingas.
Mūsų buitis, gyvenimo sąlygos, įvairios paslaugos nėra pritaikytos vyresniems žmonėms. Pvz., buitinė technika, gyvenamieji namai etc. Užsienyje yra daiktų ieškikliai, dujų išjungimas ir kt. Kas daroma Lietuvoje, kad tam pasirengtume?
R. Lazutka. Sutinku, kad būstai daugiabučiuose yra nepritaikyti. Tačiau Lietuvoje palyginti daug žmonių vis dar gyvena kaimuose, namuose, kur nėra elementarių buitinių patogumų: vandentiekio, centrinio šildymo. Senas žmogus miestelyje ar vienkiemyje, net jei būtų pajėgus gyventi savarankiškai, to daryti negali, nes turi pats atsinešti vandens, malkų. Ir tai – didelė problema. Ši problema sprendžiasi savaime, nes tie žmonės tiesiog miršta. Ištuštėja kaimai, miesteliai. Labiau pažengusiose urbanizuotose šalyse sąlygos geresnės, tuo požiūriu Lietuva yra menkiau pasirengusi. Yra papildomas rūpestis, kaip pagerinti tokių žmonių gyvenimą.
Visoje Europoje pastebimos visuomenės senėjimo tendencijos. Ar Lietuvoje jos panašios? Kokie ekonominiai visuomenės senėjimo padariniai?
R. Lazutka. Atsakydamas aš patikslinsiu ir atkreipsiu dėmesį į pirmąjį klausimą. Kalbant apie vidutinę gyvenimo trukmę, reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje pagyvenusių žmonių – sulaukusių 60 ar 65 metų – gyvenimo trukmė ilgėja labai pamažu. Ir tai – tik moterų, o vyrų beveik nesikeičia. Visuomenė senėja jau vien dėl to, kad gimstamumas smarkiai kritęs. Kitas dalykas – taip yra ir dėl vadinamųjų „nenatūralių“ mirčių, t. y. dėl nelaimingų atsitikimų, smurto, savižudybių, avarijų keliuose. Žuvusių avarijose žmonių skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais gerokai sumažėjo, bet į avarijas dažniausiai patenka ar kitaip žūva jauni žmonės.
Vyresnio amžiaus sulaukusių žmonių gyvenimo trukmė nelabai ilgėja, nes jų gyvenimo sąlygos nelabai palankios arba jie turi ankstesnių susirgimų. Tuo mūsų senėjimo procesas skiriasi nuo kitų Europos valstybių, kur gyventojų vidutinis amžius ilgėja dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad gimstamumas yra kritęs, ir dėl to, kad žmonės ilgiau gyvena. Lietuvoje vidutinis gyventojų amžius ilgėja dėl to, kad krito gimstamumas, dėl mirčių jauname amžiuje ir dėl jaunų žmonių emigracijos pastaruoju metu. Minėtas didelis vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas būdingas pokomunistinėms šalims, Vakarų šalyse tas skirtumas gerokai mažesnis.
V. Alekna. Dar viena sritis, kur Lietuva gauna demografinį smūgį į paširdžius – emigracija. Daugiausia išvažiuoja 30–40 metų, t. y. darbingo amžiaus, žmonės. Tai dar viena mūsų šalies visuomenės senėjimo priežastis, kurią iliustruoja senų žmonių dalies augimas. Senatvės lygis skaičiuojamas pagal tai, koks yra šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių skaičiaus santykis su visa populiacija. 2001 m. gyventojų senatvės lygis Lietuvoje buvo 19,3 proc., o 2010 m. jis smarkiai šoktelėjo – iki 20,9 proc. Galima prognozuoti, kad 2030 m. beveik kas trečias Lietuvos gyventojas bus 60 metų ir vyresnio amžiaus. Kadangi nedirbančius senyvo amžiaus žmones tenka išlaikyti dirbantiesiems, didelė dalis visuomenėje sukurtos gerovės nukreipiama socialiniams ir medicininiams poreikiams tenkinti. Siekiant išsaugoti socialines garantijas visuomenėje vyksta pajamų ir išlaidų perskirstymas – didėja krūvis pensijų sistemai ir sveikatos apsaugos paslaugų plėtros poreikis.
R. Lazutka. Pastebime, kad Lietuvoje ryšiai tarp kartų yra glaudesni. Suaugę vaikai daugiau lanko ir padeda tėvams, o tėvai – vaikams. Tokioje visuomenėje ypač skaudi emigracija, nes visuomeninės tarnybos neperima šeimos funkcijų. Kai jaunoji karta išvažiuoja, o tėvai lieka čia, žinoma, jiems galima pervesti pinigų, bet priežiūros trūksta.
Gyvenimas senelių globos namuose – ne išeitis. Daugelyje šalių stengiamasi, kad žmogus kuo ilgiau gyventų savarankiškai. Ką apie tai manote?
L. Žalimienė. Lietuvoje požiūris į senelių namus gana neigiamas, palyginti, pvz., su Skandinavijos šalimis, kur žmonėms natūralu, kad jei jau jie patys negali tvarkytis, tai nenori būti našta vaikams ir senelių namai yra tiesiog kita gyvenamoji vieta. Pas mus dar vyrauja požiūris, kad tai tarsi atskyrimas nuo šeimos. Galbūt tavo ryšiai su šeima prasti, todėl tau reikia tokios pagalbos formos. Kita vertus, negalima sakyti, kad Lietuvoje neatsiranda alternatyvų senelių namams. Tai įvairios paslaugos namuose, kitokia pagalba, kuri pradedama plėtoti. Bet tie žingsniai dar maži. Jei palyginsim, kokie pagyvenę žmonės buvo prieš 50 metų ir dabar, pamatysim, kad tai labai skirtingų poreikių žmonės. Anksčiau visuomenė buvo labai vienalytė. Žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, paslaugų poreikiai labai skirtingi. Tai kelia reikalavimus ir pagalbos įvairovei.
V. Alekna. Kai kalbame apie medicinines, socialines paslaugas ir senelių namus, reikia turėti omeny, kad senelių namai Lietuvoje kiek kitokie nei Europoje. Europoje senelių namai suprantami kaip ilgalaikės slaugos namai. Pas mus tokių namų, deja, nėra, yra tik palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės. Tačiau buvimo jose trukmė ribojama iki 4 mėn., nors į tokias įstaigas patenka asmenys, kuriems slauga reikalinga visą likusį gyvenimą, nes biopsichosocialinių funkcijų pagerinimo perspektyvos nebėra.
Slaugos paslaugų suteikimo trukmės ribojimas ne tik pablogina paciento gyvenimo kokybę ir sukelia problemų artimiesiems, bet ir yra labai nenaudingas ekonomiškai. Ribotos trukmės palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų reikia, bet jos turėtų būti teikiamos tam skirtuose padaliniuose, esančiuose daugiaprofilinėse ligoninėse, o ilgalaikė slauga turėtų būti vykdoma neribotą laiką, specialiai tam skirtuose slaugos namuose. Mes esame pasirengę pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi tiek su politikais, tiek su sveikatos apsaugos organizatoriais dėl paslaugų seniems žmonėms optimizavimo galimybių, nes akivaizdu, kad dabar egzistuojanti socialinės rūpybos, medicininės pagalbos ir slaugos sistema artėja prie ribos, kai valstybė nebepajėgs jos finansiškai išlaikyti. Manome, kad mūsų šaliai reikėtų pasirinkti labiau holistinį modelį, kuris leistų sulėtinti išlaidų senų žmonių priežiūrai augimą.
Ar teisinga tendencija, kad senelius – į senelių namus, vaikus – į vaikų darželius? Juk yra kartų perimamumas. Tėvai neturi laiko bendrauti su vaikais, o seneliai gali tą tarpą užpildyti.
L. Žalimienė. Turbūt tai nėra gerai pagal Lietuvoje išlikusią tradiciją, palyginti su Vakarų Europos šalimis. Kartų ryšiai yra ir seneliams, ir vaikams naudingi. Bet reikia pripažinti, kad vyksta kartų gyvenimo atsiskyrimas. Ir šios tendencijos mes neišvengsime. Galbūt kažkiek priešintis įmanoma, bet reikia galvoti, kaip tą tendenciją panaudoti teigiamiems dalykams.
Ne paslaptis, kad daugelis vyresnių žmonių serga viena ar kita lėtine liga. Ar galima išvengti senatvės ligų arba nustumti jas į pačią gyvenimo pabaigą?
V. Alekna. Biologiniame senėjimo procese išskiriami keli aspektai – pirminis ir antrinis senėjimas. Vadinamasis pirminis senėjimas siejamas su paveldimumu, genetika. Antrinis senėjimas susijęs su aplinka ir ligomis. Pirminio senėjimo proceso mes dar negalime paveikti, o antrinį – galime. Aplinka, mityba, gyvenimo būdas yra tie veiksniai, kuriuos galime modifikuoti. Reikėtų skirti su amžiumi atsiradusius involiucinius (senatvinius) pokyčius nuo ligų. Vidutiniškai 75 metų ir vyresnis žmogus turi apie 4 ligas. Pamažu tų ligų daugėja. Dauguma jų – lėtinės. Šiuo metu tokios ligos pakankamai gerai kontroliuojamos, t. y. sergantis žmogus gali dar ilgai savarankiškai gyventi. Deja, dažnai klystama vertinant senatvinius pokyčius ar ligas ir viskas „nurašoma“ senatvei. Neigiamas požiūris į seną žmogų pasitaiko ir tarp medicinos darbuotojų.
L. Žalimienė. Reikėtų daugiau diferencijuoti paslaugas. Tarkim, dabar senelių namuose gyvena labai skirtingų poreikių žmonės. Prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad didelė tų žmonių dalis, apie 30 proc. ar daugiau, yra visai savarankiški žmonės ir jiems tų paslaugų nereiktų. Valstybei tai kainuoja didelius pinigus, nes nesukurtos alternatyvios paslaugos. Kita vertus, nėra ilgalaikės globos paslaugų, kurių žmonėms tikrai reikia – dauguma šeimų vargsta, nes nėra kaip išspręsti problemos, kad gautų kokybiškas paslaugas. Kaip žinome, egzistuoja neformali paslaugų rinka, kai žmonės ieško nelegalių darbuotojų, kad prižiūrėtų senus šeimos narius.
V. Alekna. Sutinku, kad alternatyvių paslaugų seniems žmonėms nebuvimas yra pragaištingas. Įvairovės nebuvimas ir priverčia žmogų ieškoti išeities. Pavyzdžiui, sergant Alzheimerio liga visas krūvis tenka šeimai. Jeigu būtų paslaugų įvairovė, jeigu tai šeimai būtų galima bent šiek tiek padėti – suteikti sergančiajam nors ir trumpalaikes slaugos paslaugas, kurių metu artimieji „gautų atostogas“... Nemanau, kad šitie dalykai reikalauja didelių investicijų. Tiesiog reikia optimizuoti egzistuojančią sistemą.
Ar pensija – valstybės išmalda, ar žmogaus uždirbti pinigai? Ar mes užsidirbame pensiją, ar ja reikia pačiam pasirūpinti?
R. Lazutka. Šis klausimas – labai opus, nes tai – didžiuliai pinigai. Tiems, kurie pensijas gauna, atrodo, kad tie pinigai labai maži. Tačiau šalies mastu pensijoms reikia milijardinių sumų. Kai klausiama, ar pensija asmens nuosavybė, ar valstybės pinigai, verta pagalvoti – ar valstybė mums svetimas dalykas? Noriu priminti, kad mes jau 22 metai esame laisvi. Nereikėtų priešpriešinti valstybės ir žmogaus. Pensijos uždirbtos ta prasme, kad žmonės dalyvauja visuotiniame darbo pasidalijime ir kooperacijoje. Kai jie pajėgūs dirbti, dirba ir prisideda prie visuomenės gerovės. O kai serga, kai neturi darbo, kai augina vaikus, jie taip pat gauna savo įdėtą dalį iš visuomenės.
Dalyvavimas darbo pasidalijime ir visuotinėje kooperacijoje liudija, kad visi esame susiję tarpusavyje. Šis klausimas labai aktualus ir dažnai iškyla, net Konstitucinis Teismas tai aiškino. Priešpriešinami finansiniai mechanizmai: valstybinis, kai valstybė surenka į valstybės biudžetą arba „Sodrą“, ir privatus, kai žmonės pasideda pinigus į banką, draudimo bendrovę ar privatų pensijų fondą. Antru atveju atrodo akivaizdžiau, kad tai jų pinigai, bet nebūtinai taip yra. Pavyzdžiui, jei žmonės draudžiasi vairuotojų atsakomybės draudimu, įmoka pinigus ir padaro avariją, tai jiems kompensuojama žala, kurią kažkam padarė. Jie gauna daugiau, negu įmokėjo, o tie, kurie įmokėjo ir į avariją nepateko, netenka savo pinigų.
Taigi ir privačiame sektoriuje yra kooperacija arba rizikos pasiskirstymas. Labai svarbu suprasti, kad tai priklauso nuo visuomenės susitarimo. Tada neturėsime iliuzijų, kad jeigu sukursime nevalstybines pensijų sistemas, tai tapsime visai nepriklausomi nuo kitų: tegul visuomenė senėja, tegul nedidėja gimstamumas, man tai nerūpi, nes aš susitaupiau. Bet taip nebus, nes už tuos pinigus reikės pirkti, o ar galėsiu nusipirkti, priklausys nuo tuo metu dirbančių žmonių.
Jauni darbingo amžiaus žmonės visada bus reikalingi, kad seni žmonės galėtų gyventi, nesvarbu, kokia bus pensijų sistema. Svarbu pripažinti, kad valstybinės pensijų sistemos paprastai garantuoja tam tikrą minimumą dėl to, kad valstybė turi galią perskirstyti lėšas, o privačios finansinės institucijos neturi tokios galios. Daug kas sako, kad tokia valstybės prievartinė galimybė perskirstyti lėšas yra blogai. Bet be šito negalima išspręsti problemų. Jeigu pažvelgsime į kitas šalis, tai pamatysime, kad yra tipiška turėti valstybines pensijų sistemas, kurios garantuoja vienose valstybėse kuklesnį, kitur – dosnesnį pensijų lygį. O privačios pensijos yra papildomos galimybės žmonėms, kurie nori senatvėje gyventi geriau. Klaidinga manyti, kad vieną galima pakeisti kitu. Kaip paslaugų, taip ir pensijų įvairovė yra gerai, nes žmonės skirtingi. Paprastai negalima nedalyvauti valstybinėse pensijų sistemose, nes baiminamasi, kad žmogus gali neteisingai pasirinkti, taupyti pinigus, o paskui pasirodys, kad per mažai sutaupė ar gyvena ilgiau, negu tikėjosi. Reikia, kad senatvėje žmonės būtų aprūpinti pajamomis iš įvairių šaltinių.
Ar kuriama strategija, kaip gyvensime ateityje, ar formuojama politika? Ar Lietuvoje atliekami kokie nors visuomenės senėjimo tendencijų ir padarinių tyrimai formuojant valstybės politiką ekonomikos ir socialinių paslaugų srityje?
O ryšys tarp kartų reikalingas ne bet koks. Jis turi būti kokybiškas. Psichologai pabrėžia, koks svarbus bendravimas tarp mamos ir vaiko, bet jie taip pat sako, kad svarbu ne valandų skaičius per dieną, o bendravimo kokybė.
Gali būti, kad mama sėdi namuose ir per dieną žiūri serialus, o vaikai aplinkui žaidžia ir ji į juos nekreipia dėmesio. Taip pat gali būti taip, kad mama visą dieną dirba, bet savaitgalį su vaikais praleidžia labai kokybiškai. Svarbu rūpintis vaikais, gimstamumu, vaikų priežiūra taip, kad socialiniai nuostoliai būtų kuo mažesni, kad turėtume mažiau bedarbių ir nesavarankiškų suaugusiųjų. Jei žmonės nepatiria dėmesio ankstyvojoje vaikystėje, jie prastai mokosi, nestudijuoja, tampa bedarbiais ir prisideda prie tų, kuriuos reikia išlaikyti. Užtikrinant mūsų pensininkams bent minimalų pragyvenimą, reikia rūpintis ir tais, kurie bus dirbantieji po dešimties, dvidešimties ir penkiasdešimties metų. O tai reiškia rūpintis tuo, kaip auga mūsų jaunoji karta.
L. Žalimienė. Senėjimo ir senų žmonių klausimu Lietuva, kaip ir visa Europa, turi strategiją – tai Senėjimo pasekmių įveikimo strategija. Bet ji liks popieriuje, jei visuomenės požiūris bus toks, kad pagyvenęs žmogus yra nenaudingas visuomenei. Tada atsiranda įvairios ribos, kiek jis gali dirbti. Iš tikrųjų tai labai individualu. Jei žiūrėsime į vyresnį žmogų ne kaip į lygiavertį visuomenės narį, o tik kaip į atnešantį rūpesčių ir problemų, tai jokios strategijos nepadės. Ir mūsų žiniasklaida pagyvenusius žmones dažnai vadina „senoliais“, formuodama neigiamą išlaikytinių įvaizdį.
R. Lazutka. Pensinio amžiaus riba buvo nustatyta istoriškai tam tikru laikotarpiu industrinėje visuomenėje, kai daugiausia buvo dirbama fabrikuose, vyravo fizinis darbas. Šiuolaikinėje visuomenėje yra didelė įvairovė. Tarkime, vienas dalykas balerinų ar lakūnų profesija ir būtinybė jiems dar jauniems mokėti rentas arba pereiti į kitą profesiją, kai nebepajėgi dirbti pirmojoje, ir kitas dalykas – dėstytojo profesija. Mokslininkai ir profesoriai, sakoma, nesensta, nes su amžiumi kaupiasi reikalinga patirtis.
Svarbu, kad žmonės prisitaikytų prie su amžiumi kintančio pajėgumo dirbti. Jeigu žmogus nebegali dirbti prie staklių, gal jis gali dirbti kitus darbus? Svarbu sukurti specialiai jam pritaikytą darbo vietą. O pagrindinis dalykas – požiūris. Kai žmogus, pasiekęs tam tikrų aukštumų savo profesijoje, dėl amžiaus turi ją keisti į paprastesnį darbą, psichologiškai nėra lengva. Esama tam tikrų stereotipų ir darbo rinkoje. Jeigu reikia darbuotojo, tai mieliau renkamasi trisdešimtmetį, o ne penkiasdešimtmetį, nes manoma, kad su anuo bus tik vargo. O dažnai gali būti ir atvirkščiai, nes penkiasdešimtmetis gali turėti daugiau patirties, atsakomybės ir konkretų darbą atlikti greičiau ir geriau.
Galima būtų ir Konstituciniame Teisme kelti klausimą dėl įstatymuose numatytų apribojimų dirbti vyresniems – tai diskriminacija dėl amžiaus. Net universitetuose, jei žmogui per šešiasdešimt penkerius, jis nebegali dalyvauti konkurse ir užimti dėstytojo vietos penkeriems metams. Kodėl? Juk jei žmogus nepajėgus dirbti, jam gali būti surengiama neeilinė atestacija. Ir tai neturi priklausyti nei nuo amžiaus, nei nuo lyties, nei nuo tikėjimo. Iš anksto numatyti, kad žmogus negalės tuos penkerius metus dirbti – neįmanoma.
Sakoma, kad vyresnio amžiaus žmonės ne tokie imlūs naujovėms, bet įprasta naujoves pateikti tik jauniems žmonėms. Gal tiesiog penkiasdešimtmečiams reikia pritaikyti kitus naujovių mokymo metodus. Taip pat ir personalo vadyba turi būti skirtinga. Vienas dalykas vadovauti pavaldiniui, kuriam yra dvidešimt penkeri, ir kitas – tam, kuriam penkiadešimt penkeri. Lietuvoje apie tai beveik nekalbama. Paprasčiau suskirstyti žmones į grupes pagal stereotipus ir vadovautis jais. Tačiau tas paprastumas virsta dideliais nuostoliais.
V. Alekna. Jeigu ir toliau nekeisime požiūrio į senus žmones, visuomenė tik pralaimės.
Kokia ateitis laukia Lietuvos?
R. Lazutka. Gyvenimas priverčia išspręsti susikaupusias problemas. Tik mes paprastai viską norime išspręsti daug greičiau. Anksčiau ir Vakaruose buvo manoma, kad jei gimstamumas sumažėjo ir žmonės gyvena ilgiau, tereikia kviestis imigrantus. Tai greitas darbo jėgos trūkumo sprendimas, bet po kelių dešimčių metų kyla naujų problemų, kai kelios imigrantų kartos nesiintegruoja visuomenėje. Pasirodo, kad tai yra brangu. Svarbu, kad Lietuva neitų klaidingu keliu, kad pasimokytų iš svetimų klaidų. Mums jau irgi sakoma, kad trūksta darbo jėgos, norima atverti sienas. Tačiau jeigu visuomenė matys, kad atsivežti darbo jėgą iš labai skirtingų kultūrų nėra gerai, ims ieškoti resursų Lietuvoje.
Vyresnio amžiaus žmonės irgi galėtų dirbti, tik reikia keisti požiūri į juos, derintis prie jų poreikių, sudaryti jiems palankias sąlygas persimokyti dirbti tuos darbus, kuriuos pajėgia, sumažinti darbo krūvį iki jiems pakeliamo, kurti palankią emocinę aplinką darbe. Matyt, ir Lietuva ilgainiui bus priversta eiti tokiu keliu. Danija, Švedija, Vokietija juo jau suka, o mes, matyt, kol kas stumsime vyresnius žmones iš darbo rinkos, o po kurio laiko piktinsimės, kad atsiliekame.
Mūsų nepriklausomybės istorija jau pakankamai ilga, negalime nuolat teisintis, kad esame dar jauna valstybė, todėl klystame. Galime pasimokyti ir iš kaimynų klaidų.
L. Žalimienė. Kalbant apie požiūrio keitimą ir jo formavimą, viešame diskurse ir mokslo bei mokymo įstaigose turėtų būti nevengiama įtraukti į studijų programas pokalbius apie senatvę, vyresnį amžių – kad keistųsi stereotipai, kad jaunimas nesakytų, jog jau ir keturiasdešimtmečiai yra seni. Jei viešas diskursas būtų aktyvesnis, toks požiūris galėtų formuotis ir padėtų išspręsti daugumą problemų.
R. Lazutka. Manau, kad tas požiūris šiek tiek keičiasi ir Lietuvoje. Keičiasi gyvenimo sąlygos, gyvenimo būdas ir požiūris į sveikatą. Žmonės supranta, kad reikia saugoti sveikatą, būti aktyviais ir todėl šešiasdešimtmečiai nebėra, nebesijaučia seni. Neturi būti tokiais ir laikomi. Taigi galime galvoti optimistiškai.