Šiandien bažnyčiose meldžiamasi už visus šventuosius, tačiau ir netikintys savo pareiga laiko nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, pareikšti pagarbą nusipelniusiems tautai ir tėvynei.
Vilniaus Antakalnio kapinėse prisiminti 1991 sausį už Lietuvos nepriklausomybę gyvybes paaukoję didvyriai, gėlės ir žvakės prie pirmojo po Nepriklausomybės atgavimo prezidento Algirdo Brazausko, poeto Justino Marcinkevičiaus kapų. Senosiose Rasų kapinėse žmonės lanko Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių kapus. Žvakelių liepsna sušildė ir Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio širdies ir jo motinos kapavietes. Tai – susitelkimo, susitaikymo ir rimties metas.
Paprotį lankyti protėvių kapus etnografai kildina iš pagonybės, kai nuėmus derlių vėlų rudenį žemdirbiai atsidėkodavo mirusiųjų vėlėms – keldavo vaišes. Dabar šis paprotys Lietuvoje jau beveik išnykęs.
Pasak psichologų, kapų lankymas per visus šventuosius ir Vėlines – proga aplankyti gimtąsias vietas, artimųjų amžino poilsio vietą, susimastyti apie gyvenimo trapumą, atsiprašyti ar pasidžiaugti tais, kurie šalia mūsų
Rytoj Vėlinės – darbo diena. Tačiau tiems, kas negalėjo ar nespėjo aplankyti kapų, dėl to sielotis neverta – tai padaryti galima per pirmąsias aštuonias lapkričio dienas.