Nereikia ypatingų psichologinių įžvalgų suprasti, kiek ši šeima patyrė. Dabar jie visi su savo patirtimi bando kurtis gyvenimą toliau. Šios šeimos stiprybė, kaip pasakojo moterys, – jie turi vienas kitą, jų labai tvirtas ryšys, jaučia, kad gali vienas į kitą remtis.
Kajaus mama Rita šiuo metu gyvena pas savo mamą, sako, kad jos palaikymas dabar labai svarbus. Joms labai padeda Ritos dvynys brolis, jis pačiomis sunkiausiomis akimirkomis tvarkė įvairiausius formalumus.
Rita dar turi vyresnę dukrą, ji su savo vaikais jau ir anksčiau gyveno atskirai. Šeimą palaiko kiti giminaičiai, darbdaviai ir net visiškai svetimi žmonės.
Moterims dar labai sunku kalbėti apie tai, kas įvyko, apie Kajaus netektį, bet sakė, kad norėjo padėkoti žmonėms, kurių gerumas labai sujaudino, ir paneigti žinutę, kuri pasklido „ant karštųjų“, paties įvykio metu, esą jos kažką kaltina, pyksta.
„Kartais tos mintys susiguli, kartais vėl susijaukia. Labai norėjosi padėkoti žmonėms. Tas visas jovalas, negatyvas labai stipriai išlenda, visi labai stipriai reaguoja. Mes patys į kai ką reagavome neteisingai, patys savęs nevaldėme.
Bet tų gerų žodžių ir padėkų nepasakome, visa tai, kas gerai, kas gražu, atrodo, lyg savaime turi būti. O iš tikrųjų taip nėra, reikia pasakyti“, – braukdama ašarą, sujaudinta žmonių gerumo kalbėjo Kajaus močiutė Vilija.
Moterys pasakojo sulaukusios daugybės žmonių palaikymo – tiek iš esamų ir buvusių darboviečių, tiek iš giminaičių, su kuriais anksčiau aktyviai net nebendraudavo, o sunkią akimirką jie atsirado šalia.
„Kaip ir namie sakiau, turi įvykti kažkas tokio tragiško, kad suvoktum, kiek daug yra gerų žmonių, – be galo daug. Buvo labai daug pagalbos, ir visokios. <…>. Sulaukėme jos iš visos Lietuvos, ypač iš pedagogų [Kajaus močiutė dirbo darželyje – „Delfi“]. Iš tikrųjų nežinome, nepažįstame tų žmonių, tikriausiai niekada jų nematėme ir nepamatysime. Ta pagalba nesugrąžins [Kajaus], bet palaikymas labai stipriai paveikia“, – kalbėjo močiutė Vilija.
„Esu dėkinga savo direktorei Laurai, – sako Rita. – Nuostabus žmogus.“ Ji buvo mano psichologė tomis sunkiomis dienomis. Padėjo organizuoti paskutinę Kajuko kelionę. Lauros dėka sulaukiau didžiulės paramos iš jos artimų ir visos Lietuvos žmonių. Už tai visiems esu be galo dėkinga.“
Geruoju žodžiu Kajaus mama ir močiutė mini ir nuomojamo buto, kuriame Rita gyveno su sūnumi, šeimininkus.
„Jie labai išgyveno. Pasakė: „Mums visiškai nusispjauti į tą butą, žmonės svarbiausia“, – pasakojo Kajaus mama.
Apsigyveno pas savo mamą
Siūlyto socialinio būsto ponia Rita atsisakė. Ponia Vilija gyveno atskirai, tad po nelaimės Rita atsikraustė pas ją.
„Mes nenorėjome, kad ji eitų atskirai gyventi“, – kalbėjo ponia Vilija.
Kajaus mama Rita irgi sakė, kad jai labai padeda artimųjų parama.
„Aš turiu šeimą, kuri mane palaiko visapusiškai. Tiesiog taip nusprendėme, yra nukentėjusių, kurie prarado namus, jiems labiau reikia. O aš turiu mamą“, – kalbėjo ponia Rita.
„Mes praradome tai, ko negrąžins niekas, o tie visi kiti dalykai užgyvenami. Tuo labiau kad turime namus, kur galime visi sutilpti. Nenorėjome jos paleisti vienos.
Savivaldybė skambino ir siūlė, sakė, kad galimybių yra. Bet toks buvo mūsų pasirinkimas“, – pasakojo močiutė.
Po nelaimės ponia Vilija labai jaudinasi dėl dukros, rūpinasi.
„Reikia matyti, reikia, kad pareitų namo. Jeigu ne laiku grįžta, mes dešimt kartų skambiname, nervinamės ir ją nerviname. Būnant namie kažkaip viskas atrodo vietoje. Tik kad nėra Kajuko, – pravirksta močiutė. – Dar to nesuvokiu iki galo. Aš iš viso sugebu kažkaip blokuoti, neleidžiu sau to pajausti. Nežinau, kaip būtų, jei leisčiau. Labai sunku. Be proto. Ir negali net įvardinti savo jausmų, jų niekaip neįvardinsi.“
Močiutė svarsto, kad su vaiko, anūko netektimi iki galo susitaikyti net nėra įmanoma, gali tik prisitaikyti.
„Netikiu, kad su tokiais dalykais mamos gali susitaikyti. Aš esu tik močiutė, ir tai man neužtenka žodžių. Kaip tą pakelti? Įmanoma. Viskas įmanoma. Yra dukra, yra anūkai, mano proanūkiai“, – liūdnai kalbėjo ponia Vilija.
Pykčio kaimynui nesinešioja
Pykčio kaimynui, kurio bute įvyko sprogimas, moterys nelaiko.
„Jis man kažkaip dingo, nežinau“, – sakė Vilija.
O Kajaus mama Rita išminties semiasi iš prisiminimų apie Kajų.
„Kajytis buvo autistukas. Bet jis buvo kitoks autistukas – išreikšdavo jausmus. Visi stebėdavosi, kaip autistiškam vaikui tai pavyksta. Jis nežinojo, kas yra agresija, kas yra pyktis.
Kai visa tai įvyko, aš jums pasakysiu atvirai, bėgau pas tą žmogų. Bet paskui suvoki, kad Kajus buvo tiek šviesus, geras, jis niekada ant nieko nepykdavo. Suvoki, kad vaikas nenorėtų šito. Ir kai galvoju apie tai, šią minutę visiškai nejaučiu nei pykčio, nei gailesčio tam žmogui. Nes žmogus irgi žuvo. Jis sudegė, bet jam nėra visiškai jokių jausmų.
Aš tik suvokiu, kad nebeturiu vaiko, kad jo daugiau neapkabinsiu. Neišgirsiu „myliu tave mama“, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Rita.
Močiutė sakė, kad tas vaikas buvo lyg jų visų mokytojas.
„Aš juk tokiame darbe dirbu, darželyje, žinote, garsiakalbė esu, viskas turi vykti greitai, o Kajus – „stop, močiute“. Mokydavo ramiai būti, pasakyti trumpai – dviem, trimis žodžiais. Tas mūsų vaikas visada būdavo su šypsena, neturėjo jokios agresijos, hiperaktyvumo“, – pasakojo Vilija.
Viena per kitą moterys pasakojo, kad „jam visi aplinkui turėjo būti linksmi“.
„Jis nepakeldavo pykčio, pakeltų balsų. Turėjo savo tvarką. <…>. Mes ir išmokome tos tvarkos su juo, kantrybės, paramos“, – pasakojo Rita ir Vilija.
Berniukas labai mylėjo savo kačiukus ir apskritai labai domėjosi gyvūnais, geografija.
„Žinojo, kur gyvena koks gyvūnas. Taip pat žinojo žemynus, šalis. Paskui pradėjo mokytis vėliavas“, – pasakojo močiutė.
Maldavo gelbėti vaiką
Tą dieną, kai įvyko nelaimė, mama su Kajumi buvo namuose. Jie nuomojosi butą tame Viršuliškių daugiabutyje. Močiutė gyveno netoliese, Viršuliškėse.
„Kajukui buvo atostogos. Jis ėjo į pirmą klasę. Aš sulaukdavau mamos, grįžtančios iš darbo, o tą dieną man po pietų reikėjo eiti į darbą, tad laukiau skambučio, kada ji grįžta, ir tada Kajytis liktų pas močiutę, o aš – į darbą“, – apie tos nelaimės dienos planus pasakojo mama Rita.
Rita tą dieną nejautė jokio dujų kvapo. „Išdėstymas buvo toks: mano virtuvė, kambarys, to žmogaus kambarys ir tik tada – jo virtuvė“, – pasakojo moteris.
Nelaimės dieną, 10 val., ponia Rita su Kajumi, jau apsirengę, susiruošę, laukė močiutės skambučio.
„Palei langą stovėjo stalas, o sofa-lova – palei tą sieną. Aš atsisėdau, pasakau: „Gal tu nori planšete pažaisti?“ Galėjo pažaisti, tada nebūtų užkabinę, – sunkiai kalbėjo ponia Rita. – Ir aš ten atsisėdau, pagalvojau, kad gal einame anksčiau, palauksime pas mamą. Pasakiau jam: „Kajyti, keliamės, jau einame.“ Ir jis kėlėsi, tada – tas sprogimas, matau, kaip siena – ant vaiko. Tada tik girdžiu: „Gelbėti, mamyte, skauda.“
Kajus kalbėdamas beveik nevartojo veiksmažodžių, o tuos, kuriuos vartojo, – bendratimi.
„Kai jį kutendavo sesė ir jis juokdavosi, visada juokdamasis sakydavo „gelbėti“. Tada – irgi. <…>. Aš bėgiojau aplink tą sieną, nepakėliau. Išlėkiau į koridorių prašyti kaimynų pagalbos“, – verkdama pasakojo mama.
Kaimynai – visi vyresnio amžiaus. „Šalia kaimynas senukas sakė: „Aš tau nepadėsiu, pažiūrėk į mane. Nepakelsiu.“ Tada grįžau į kambarį ir tikrai išgirdau dar kartą: „Gelbėti.“ Tuomet pamačiau tą ugnį. Ji tiesiog vienoje vietoje kaip stulpas stovėjo. Bandžiau vėl gelbėti.
Galvytę paglosčiau, pasakiau, kad „viskas gerai, išgelbėsiu“. Dabar suvokiu, kad vaikiukas jau negirdėjo“, – verkė mama.
Močiutė pasakojo, kad ant vaiko buvo užgriuvęs blokas. „Ta siena – skiriamoji, pagrindinė, kaip tu ją pakelsi?“ – aiškino ponia Vilija.
Mama dar prisimena, kad buvo didelis karštis. Moteris pasakojo, jog ją išvedė žmonės. „Kai nubėgau į pirmą aukštą, tik tada gaisrininkus pamačiau. Kiekvienam, kuris bėgo pro mane, sakiau: „Mano sūnus, siena užgriuvo.“
Tiesiog maldavau išgelbėti mažylį, – pasakojo ponia Rita.
Grįžo pas sūnų
Moteris prisimena, kad tuo metu buvo supykusi.
„Išlėkiau į kitą laiptinę, kur to vyro butas. Ten buvo policijos pareigūnų, gaisrininkų. Nepribėgau, nes jie ten gesino. Grįžau pas Kajuką. Tada išgirdau telefoną, mama skambino, kad ateitume. O ten buvo visiškai viskas juoda, karšta.
Atsisėdau koridoriuje, durys buvo atidarytos, ir tiesiog norėjau būti su juo. Pakilo vyras, ne gaisrininkas, su kauke buvo, ir aš jo paprašiau išnešti mano vaiką, gal jis dar gyvas, tiesiog apalpo. Vyras man užtikrino, kad bandė, bet nebegali daugiau, nes smalkės“, – pasakojo ponia Rita.
Ji tiksliai neprisimena, iš kur paskui atsirado dar du vyrai.
„Vėliau sužinojau, kad tai kaimynai. Aš nenorėjau eiti, bet jie mane išnešė ir perdavė greitosios pagalbos darbuotojams“, – sakė ponia Rita.
Moteris prisimena, kad tuo metu jai suleido vaistų ir išvežė į ligoninę.
Mamos psichologinė būsena buvo labai sunki
Močiutė prisimena, kad tris kartus skambino, bet niekas neatsiliepė.
„Įlipau į troleibusą, pagalvojau, gal Ritai blogai, gal ji nukritus guli, gal Kajus bėgioja aplink, nežino, ką daryti. Prisimenu, kad skubėdama prieinu prie savo namų, ir kaimynas sako: „Tu žinai, prie darželio sprogo kažkas, tas namas dega.“ Aš su juo nebaigiau pokalbio, tik greitai nulėkiau į namus, pasiėmiau raktus nuo jos buto ir nuskubėjau iki tų namų. Nesu praktikuojanti katalikė, bet tuo metu meldžiausi“, – pasakojo ponia Vilija.
Atėjusi iki namo moteris prisimena vidinę sumaištį.
„Žinote, kaip būna, – viena pusė galvos suvokia, o kita pusė prieštarauja. Skaičiuoju aš tuos langus, negaliu net atsirinkti, kur tas ketvirtas aukštas. Pamačiau, kaip verčiasi dūmai iš to buto. Šalia – iš viso baisu“, – kalbėjo Vilija.
Močiutė bandė iš kažkur gauti informacijos, bet prisimena, kad buvo sunku susigaudyti.
„Ugniagesiai laksto. Faktas, kad tie žmonės nekalbės, nereikia ir norėti. Paskui aš sumąsčiau, kad reikia bėgti, kur tos gaisrinės, kur greitosios. Ten gal medikas sakė: „Taip, taip, pas mus berniukas yra.“ Paklausiau vardo, ar Kajus. Pasakė kitą vardą, neprisimenu kokį“, – pasakojo ponia Vilija.
Paskui jai pasakė, kad vieną jauną moterį išvežė į ligoninę. Atvažiavo giminaitė. Jos abi nuvažiavo į Lazdynų ligoninę pas Ritą.
„Medikai pasakė: „Nesusitvarkome, neklauso, nieko nedaro, ko prašome“, – prisiminė Vilija.
Moteris sužavėta medikų nuoširdžiu darbu. Kažkas iš jų apskambino visas Vilniaus ligonines ir ieškojo Kajaus.
„Jau tada kažkuria smegenų dalimi supratau, kad – viskas, bet Ritai nesakėme, palikome viltį. Medikai tikrai labai padėjo, vaistų išrašė. Galiausiai išleido.
Ji buvo pasiruošusi išeiti tik su kelnėmis ir su apsvilusiais marškinėliais. Bet ten davė ir paltuką, ir batus. Sakė, jie turi tokių dalykų. Visa kita mes turėjome. <…>. Nuėjome į mašiną, parvežė namo – nei susikalbėti, nei ką nors pasakyti mes ten negalėjome“, – pasakojo ponia Vilija.
Moteris sakė, kad sūnus vis nueidavo prie sprogusio namo.
„Mes ir naktį ėjome. Mums atrodė, kad ten turime būti. Palikti jį vieną po tais griuvėsiais atrodė psichologiškai neįmanoma. Atrodė, kad taip reikia“, – pasakojo ponia Vilija.
Pradžioje trūko komunikacijos
Močiutė labai vertina, kad toje sudėtingoje situacijoje atsirado ugniagesys, kuris teikė jiems informaciją.
„Aš nežinau jo pavardės, tai buvo ugniagesys Donatas, kuris informavo, kas vyksta. Kai nereikia pačiam gaudyti pavienių žodžių ir lyginti su tuo, kas yra, palengvėja. Mes labai pasitikėjome tuo Donatu. Labai šito reikia“, – kalbėjo močiutė.
Dabar moterys jokios nuoskaudos dėl tarnybų darbo sakė nejaučiančios. Pradžioje nemažai emocijų kilo po to, kai Ritos vyresnėlė feisbuke pasidalino savo įrašu, tada su ja susisiekė žurnalistai.
„Tas įrašas gražus, bet jis atidarė duris, iš jo pradėjo imti po gabaliuką. <…>. Ji tiesiog taip išreiškia meilę broliui. Jie buvo labai artimi. Prieš miegą Kajui turėdavau įjungti balso žinutę, kad galėtų pasakyti sesei: „Labanaktis. Bučkis. Apkabinu.“ Ir jie tomis žinutėmis prieš miegą visada bendraudavo“, – pasakojo mama.
Močiutė svarstė, kad tas įrašas buvo parašytas „ant karštųjų“.
„Ji nepagalvojo apie mastą, kad taip jį pasičiups, kad tas atgarsis taip nuvilnys“, – sakė ponia Vilija.
Norėtų susirasti kaimynus
Močiutė kol kas į darbus darželyje negrįžta. Sakė, kad kol kas jai per sunku dirbti su vaikais.
„Galvoju: atsistoti prieš vaikus ir raudoti? Atsiprašau, kam tiems vaikams to reikia? O Rita išėjo į darbą. Ten labai stipri direktorė, ji daug padėjo“, – pasakojo ponia Vilija.
Moterys taip pat svarsto, kaip ir kuo pačios galėtų padėti nukentėjusiems. Jos šiltai prisimena vienu aukštu aukščiau gyvenusius vyresnio amžiaus kaimynus, šie labai šiltai bendravo su Kajumi.
„Nežinome, gal jiems reikia pagalbos. Tik dabar į protą ateiname. Gal susirasime juos, gal ir mes galėsime jiems padėti. Negaila, juk užtenka žmogui vienos lėkštės ir vieno šaukšto. Dabar jau pradėjome po truputį galvoti“, – pasakojo ponia Vilija.
Kaip jau skelbta, sausio pradžioje sostinės Viršuliškių gatvėje esančiame daugiabutyje įvykus keliems sprogimams kilo gaisras. Tarnybų duomenimis, gaisras išsiplėtė į keturis butus ketvirtame ir penktame aukštuose. Gaisro metu buvo pažeistos daugiabučio konstrukcijos, įgriuvo tarp degančių butų esanti perdanga.
Dėl kilusio gaisro iš viso evakuoti 30-ies butų gyventojai, 3 žmonės gaisro metu apsinuodijo smalkėmis, du namo gyventojai žuvo.
Namas užsandarintas. Policija renka informaciją tyrimui dėl gaisro aplinkybių. Taip pat pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo.
