„Nuo šitos idėjos pavyko juos atkalbėti, tačiau dabar sugalvojo dar didesnę nesąmonę – pavadinti R.Pavilionio vardu Vilniaus universiteto bibliotekos kiemą, – piktinosi savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos pirmininko pavaduotojas Antanas Rimvydas Čaplinskas. – Universiteto teritorija labai aiški. Tas kiemas, kuriame yra paminklas K.Donelaičiui, nuo seno vadinamas bibliotekos kiemu. Kodėl turėtume tai keisti, negi Vilniuje vietų mažai?“
A.R.Čaplinskas idėjos autoriams geriau siūlo rinktis skverelį Naugarduko gatvėje, šalia Chemijos fakulteto, arba vietą prie observatorijos Čiurlionio gatvėje, netoli kurios gyveno R.Pavilionis, tik ne šią, pavadinimą jau turinčią vietą. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pavaduotojas Rimas Antanas Ručys patvirtino, kad pasiūlymą įamžinti R.Pavilionio atminimą partija teikė, tačiau dėl vietos, jo žiniomis, dar neapsispręsta.
Laukti nenori
Paprastai apie objektų pavadinimą žymaus žmogaus vardu pradedama svarstyti praėjus dešimčiai metų po jo mirties. Tačiau tai – tik paprotys, neturintis teisinio pagrindo, todėl gali būti, kad R.Pavilionio vardas bus įamžintas kur kas anksčiau. „Nenori jie dešimt metų laukti, bandys jau per artimiausią savivaldybės tarybos posėdį šią idėją prastumti, – įsitikinęs A.R.Čaplinskas.
Pastaruoju metu atvejų, kai norima įamžinti neseniai mirusius arba net gyvus žmones, daugėja, todėl svarstoma dešimties metų laukimo laikotarpį įteisinti. „Kol kas tai tik nerašyta taisyklė, tačiau ruošiame nuostatus, kurie apsaugotų nuo skubotų sprendimų. Žmogus garbę turi užsitarnauti savo darbais, o ne emocijomis“, – įsitikinęs Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos pirmininkas Vidmantas Martikonis. Žinoma, išimčių visada būna – pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II skveras buvo pavadintas jo vardu dar jam gyvam esant.
Paminklas J.Jablonskiui?
Keistų idėjų dėl pavadinimų viešose vietose netrūksta. Kai jau buvo apsispręsta dėl skvero rašytojos Jurgos Ivanauskaitės atminimui, vietos gyventojai pradėjo svarstyti, kad šioje vietoje geriau būtų statyti paminklą Nepriklausomybės Akto signatarui Mykolui Biržiškai, prezidentui Antanui Smetonai ar kalbininkui Jonui Jablonskiui. Jie visi gyveno šalia skvero esančiame name, o J.Ivanauskaitės namai buvo šiek tiek toliau.
„Kai pradedi ką nors daryti, visada atsiranda naujų idėjų, pasiūlymų, ir tai nėra blogai. Tačiau šalia jau yra J.Jablonskio gatvė, kitiems galime ant namo atminimo lentą pakabinti. Jurgos skveras bus tarsi per anksti išėjusių menininkų simbolis, nes tokių vietų sostinėje nelabai turime, o valstybės veikėjams atminti jų yra gana daug. Be to, pirmoji iniciatyva buvo iš J.Ivanauskaitės fondo steigėjų, negražu būtų dabar perimti ir pavadinti kaip nors kitaip“, – svarstė V.Martikonis.
Svarbiausia – prasmingi kūriniai
Paminklais galima įamžinti ne tik žmones, bet ir gražias idėjas. Kai tik bus surinkta pakankamai lėšų, Mindaugo ir A.Vivulskio gatvių sankirtoje esančiame skvere atsiras „Žaliojo obuolio“ paminklas. Jis turėtų tapti aukotojų, rėmėjų ir mecenatų simboliu.
Prieš šią idėją A.R.Čaplinskas nėra nusistatęs, tačiau svarbiausia, jo nuomone, neiššvaistyti miesto erdvių visiškai neprasmingiems kūriniams. „Pavyzdžiui, sugalvojo Lukiškių aikštėje paminklą radijo aparatui statyti. Tai gal dar Katedros aikštėje didžiulį „gaziratą“ pastatykime, irgi labai svarbus aparatas buvo“, – juokėsi jis.
Rolandas Pavilionis (1944–2006)
Visuomenės veikėjas, politikas, filosofas ir logikas. Nuo 1990 iki 2000 m. – Vilniaus universiteto rektorius. 2004 m. išrinktas Europos Parlamento nariu. Parlamente tapo Sąjungos už Tautų Europą frakcijos vicepirmininku, dirbo Kultūros ir švietimo komiteto nariu, Piliečių laisvių, teisingumo ir Vidaus reikalų komiteto nariu pavaduotoju.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Vairuotojų karas – ne tik keliuose
Dukras apipila dėvėtomis dovanomis
SMS žinučių galia