Iš ligoninės į bendrąją nakvynės namų salę neįgaliosios vežimėliu atvežta 33 metų moteris nuo patirtų siaubų pražilo, tačiau atsistojo ant kojų ir netgi išsilaikė egzaminus, kad galėtų dirbti apsaugoje. Invalidumą, žinoma, nuslėpė.
Įspūdį paliko ne tik filmo verta jos gyvenimo istorija, bet ir giedras žvilgsnis, vaikiškai nuoširdus juokas, nors kartais – per tramdomas ašaras.
Jelenos istorija prasidėjo Vokietijoje, kur iki šešerių metų gyveno rusų karininko šeimoje.
„Buvau įvaikinta. Su tėvais šia tema mažai kalbėjome, tik žinau, kad jie mane pasiėmė, kai buvau trejų metukų. Tuomet Vokietija dar buvo padalinta, mano tėtis tarnavo VDR“, – pasakojo J. Sliusareva.
Iš to laiko atsimena skanius ledus, kad buvo linksma ir bėgiojimą su vaikais.
1979 metų pabaigoje perkeltas į Vilnių Jelenos tėtis buvo paskirtas Šiaurės miestelio finansininku. Buto gavo ne iš karto, tad apsistojo Mėnulio gatvėje, draugo, kuris išvyko tarnauti į Vokietiją, bute.
„Prisimenu, mama tuomet nuvedė į Vilniaus 42 mokyklą, kurioje dirbo sekretore mašininke, nors buvau tik šešerių. Labai norėjau mokytis“, – šypsojosi Jelena.
Mamos lydima pas direktorių ėjo pasipuošusi, su dideliu „bantu“. Kaip pasakojo tėvai, buvo gabus vaikas. Direktoriaus paklausta, kuo skiriasi kiaušinis nuo akmens, pagalvojo ir paaiškino, kad jei paims kiaušinuką ir išmes, jis suduš, o akmuo – ne. Visi pradėjo juoktis ir priėmė į mokyklą. Labai tada buvo laiminga.
Padovanota tėvui gimtadienio proga
Mokytis sekėsi, tėvams nešdavo padėkas ir pagyrimus. Baigusi trečią klasę iš karto buvo pervesta į penktąją.
Tačiau namuose reikalai klostėsi ne taip sėkmingai. Tėvai pradėjo pyktis. „Vieną kartą girdžiu, kad virtuvėje kažkas vyksta. Užėjusi pamatau tėvą su kirviu. Mama – prie sienos. Labai išsigandau, pradėjau šaukti“, – prisiminė Jelena.
Jos žodžiais, tėvas geras žmogus buvo, bet kai užgerdavo, tekdavo bėgti su mama iš namų. „Kaip tikras karininkas jis buvo labai darbštus. Bet kartais nutrūkdavo. Manęs niekada nėra mušęs, bet motinai sunku buvo“, – pasakojo.
Kaip dabar supranta, ją tėvui mama tikriausiai padovanojo gimtadienio proga. „Jo gimtadienis spalio 20 - ir mano spalio 20 dieną. Kartą klausiau mamos, kaip tai gali būti, bet neatsakė“, – prisiminė moteris, visada jautusi, kad tėčio buvo labiau mylima.
Kai visai pašlijo šeimos reikalai, mama ją mušdavo – už trejetus, būtus ir nebūtus nusižengimus. Priekaištaudavo sakydama, kad nereikėjo įsivaikinti.
Po kratos – karinis tribunolas
Pagaliau šeima persikėlė į savą trijų kambarių butą Justiniškėse. 12-13 metų Jelena pradėjo lankyti Vilniaus 52 mokyklą. Pamokos vykdavo tik rusų kalba, bet ji savarankiškai išmoko lietuviškai – kieme iš vaikų. Mokytis lietuviškai tėvai neskatino. Nesitikėjo, kad užsibus Lietuvoje, nes karininkų šeimos buvo kilnojamos iš vietos į vietą.
„Supratau, kad ieško pinigų. Prisiminiau kartą per barnį mačiau tėvą su darbiniu aplanku, o aplink raudonavo kupiūros. Išsigandau, nes nesupratau, kas vyksta. Dabar manau, jog už Šiaurės miestelio finansus atsakingas tėvas su savimi nešiodavosi grynuosius, nes tuomet nebuvo kortelių. Tačiau kodėl vėliau pas mus įsiveržė žmonės daryti kratos, taip iki galo ir nesupratau. Žinau tik tiek, kad po to tėvą teisė karinis tribunolas ir už valstybės turto iššvaistymą išsiuntė į Sibirą“, – pasakojo Jelena.
Pašlijo nervai
Gerai, kad buto neatėmė. Tačiau motinai pašlijo nervai. „Pradėjo mane mušti ir ko tik su manimi nedarydavo. Kartą naktį išvarė iš namų, sakydama, kad tai jos butas. Turėjau keltis iš lovos ir eit. Kur? Troleibusai nebevažiavo, tai pėsčiomis Taikos gatve ėjau į Viršuliškes pas draugę. Atidariusi duris ji nustebo, klausė, ką čia naktį darau. O aš paaiškinau, kad mama iš namų išmetė“, – prisiminė vilnietė.
Jelenai būdavo baisu, kai mama krisdavo ant grindų ir voliodavosi šaukdama. Pildavo į puodelį šalto vandens, šlakstydavo mamai veidą, klausdama, kas yra. Tačiau, kiek atsimena, pati niekada negalėjo atvirai su ja pasikalbėti. Neturėjo kam pasiskųsti. Jautė didžiulę psichologinę įtampą. Kad užsimirštų pradėjo intensyviai sportuoti.
Jelenos tėvas iš kalėjimo rašė jai laiškus. Vis žadėjo netrukus grįžti. Nepasakojo apie save, tik klausdavo, kaip jai sekasi, kaip gyvena.
Parvažiavo, kai dukra jau buvo baigusi mokyklą ir dirbo Kuro aparatūros gamykloje – tikrindavo detales.
Davė 500 dolerių
Nepagerėjo ir grįžus tėvui. Po septynerių metų jai pasirodė labai pasenęs, ėmė vis daugiau gerti. Mama nusprendė išvykti iš Lietuvos. Pardavė butą, už pusę sumos tėvas Olandų gatvėje, netoli laidojimo rūmų, sau ir dukrai nupirko individualaus namo antrą aukštą. Pirmame gyveno šeima, kuri neįpirko viso namo, nors norėjo.
Pasak Jelenos, naujasis būstas jai patiko, buvo su patogumais, žeme. Prie namo – suoliukas.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais stojo gamyba, mergina neteko darbo, tad sugalvojo Lietuvoje pigiau pirktus džinsus vežti į Rusiją ir ten brangiau pardavinėti. Iš to ir gyveno. Vienos tokios išvykos metu tėvas vienas prisiregistravo bute, o jos neprirašė, nes nebuvo spėjusi susitvarkyti dokumentų dėl Lietuvos pilietybės.
Kartą grįžusi po darbo namo rado tėvą pas pirmojo aukšto kaimynus. „ Girdžiu, garsiai grojo muzika. Tėvas sėdi prie stalo ir mane sodina. Ramina, kad neišgyvenčiau ir duoda 500 dolerių, neva kitus pinigus kaimynai sumokės vėliau, dabar neturi“, – pasakojo Jelena.
Pasirodo, kol buvo darbe, tėvas pusvelčiui pardavė būstą. Pasakė, kad išvažiuoja ir kad jai, tuomet 21 metų merginai, nereikės mokėti už paslaugas, o bute galės gyventi, kiek norės.
„Kaimynas įsisodino tėvą vežti į stotį. Aš verkdama kartu. Įlipo į traukinį ir išvažiavo. Nuo to laiko dvidešimt metų apie jį nieko nežinau“, – pasakojo moteris.
Iki 33 metų gyveno parduotame būste, kaimynai mokėjo už paslaugas, tačiau likusių pinigų taip ir neatidavė.
Per tą laiką išaugo jų dukra. Jelenos žodžiais, kažkur reikėjo apgyvendinti su kavalieriumi, todėl laukė progos jos atsikratyti.
Vietoje Anglijos – į reanimaciją
Kaip tik tuomet Jelena pateko į žiaurią avariją, apie kurią 2007 metų kovo 25 dieną pranešė visa žiniasklaida, kartu ir DELFI.
Tądien ji su draugais šventė gyvenimo permainą – ruošėsi išvykti pas draugę į Angliją dirbti drabužių rūšiuotoja. Susitvarkė dokumentus, gavo Lietuvos pilietybę.
„Kaip dabar atsimenu, nuo Olandų laidojimo rūmų su draugu važiavome į naktinę alkoholio parduotuvę Žirmūnuose. Grįždami prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios susidūrėme su kita mašina. Aš buvau neprisisegusi saugos diržo, lūžo stuburas, kojos, patyriau galvos traumą“, – pasakojo DELFI pašnekovė.
Neprisimena, kaip ugniagesiai gelbėtojai vadavo iš sumaitoto automobilio. Vietoje Anglijos pateko į ligoninę. 42 dienas išbuvo komoje.
„Lyg tyčia, prieš kelias dienas buvau apsidraudusi sveikatą. Tie 20 tūkst. litų labai pravertė. Draudimo pinigais buvo sumokėta už gydymą. Tai likimas“, – mano Jelena.
Likimu ji vadina ir pačią nelaimę, taip pat, kad po jos išsiskyrė su draugu. Atgavusi sąmonę pasirašė popierius, kad neturi jam pretenzijų, nes grėsė baudžiamoji atsakomybė už vairavimą išgėrus, autoįvykio sukėlimo ir keleivės suluošinimo.
Pabudus iš komos – netikėtumas
Kaip atsimena, atsibudusi iš komos pradėjo šaukti – nesuprato, kur yra ir kodėl negali judėti. Gydytojai paaiškino, kas atsitiko ir „kad yra gydoma Lazdynų ligoninės intensyviosios pagalbos skyriuje“. Draugų, kurie aplankė, paprašė atvežti drabužių, reikalingų daiktų. Tačiau su raktais nuvykę į Jelenos namus „jie tik pabučiavo pakeistą spyną“.
Moteris mano, jog per žinias apie auto įvykį išgirdę ir baisios avarijos vaizdo medžiagą pamatę kaimynai tikėjosi, kad ji neišgyvens. Kadangi daugiau nei mėnesį negrįžo į namus, pasikeitė spynas ir paskui jau į kalbas nesileido. Juolab, pagal dokumentus visas namas priklausė jiems.
Gyvenime nebuvo tiek mirčių mačiusi, kiek tada Naujojoje Vilnioje. Atvažiavę paimti mirusių žmonių budėtojai kaip daiktus kišdavo į maišus, mesdavo ant neštuvų ir - į mašiną. Po kelių dienų – kitą. Mirdavo vyrai, moterys.
Jelena labai bijojo nevaikščioti, todėl iš paskutiniųjų bandė stotis ant kojų. Nakvynės namų vedėja pasakė, kad bendrojoje salėje jai ne vieta ir perkėlė į antrą aukštą, kur geresnės sąlygos.
Papildomas balas už taiklų šaudymą
Po autoavarijos iš naujo išmokusi vaikščioti moteris invalidumo nesiekė, nes sugalvojo mokytis ir tapti apsaugininke. Apie tokią galimybę sužinojo Darbo biržoje. Intensyviai mokėsi, puikiai išsilaikė inkasacijos, psichologijos, teorijos, teisės egzaminą, papildomą balą gavo už taiklų šaudymą.
„Apie invalidumą nieko nesakiau, kad galėčiau įsidarbinti saugos tarnyboje, ir labai džiaugiausi, kai pavyko. Gavau gerą objektą – Vilniaus gatvėje saugoti rekonstruojamą ofisą. Labai stengiausi įsitvirtinti, ėmiausi papildomų budėjimų. Pradėjusi gauti atlyginimą išsinuomojau būstą“, – pasakojo Jelena.
Pasak moters, jai patiko ir sekėsi apsaugininkės darbas, tačiau sušlubavo sveikata. Dėl pinigų nepaisė poilsio. Uždirbdavo „ir po 1500 litų į rankas“, bet sutriko miegas, pradėjo šokinėti kraujo spaudimas. Gydytojai liepė pamiršti apsaugininkės karjerą.
Tada Jelena įsidarbino prekybos centre – prižiūrėjo valymo mašinas, organizavo valymo darbą. Skilo kelio meniskas, tačiau bijodama prarasti darbą neėmė nedarbingumo, gėrė vaistus nuo skausmo ir dirbo.
Buvo baimės, kad sveikatos komisija iš viso man neleis dirbti, todėl prieš patikrą prisigėriau vaistų ir pralindau – kojų juk netikrina. Tik spaudimą, regėjimą, ar nesergu tuberkulioze“, – juokėsi Jelena.
Kurį laiką darbavosi, tačiau sveikata blogėjo, teko pripažinti, jog dirbti visu etatu nepajėgs.
Anksčiau galvojo, kad „bomžas“ – smirdantis žmogus
„Dabar mano planas toks: susitvarkyti invalidumo dokumentus ir rugsėjo viduryje pradėti dirbti skalbykloje. Paskui rasti dar vieną darbą. Tačiau šįkart neignoruojant savo sveikatos, 2-3 valandoms per dieną. Jei turėsiu valstybės palaikymą gaudama invalidumo išmoką ir dar dirbsiu, galėsiu gyventi. Nes, kaip sako gydytoja, niekada nebegalėsiu dirbti visų krūviu. Vis dėlto, lūžęs stuburas, kojų operacijos“, – sakė Jelena.
Paklausta apie šeimą, keturiasdešimtmetė užsimena turėjusi gerą draugą, su kuriuo susipažino nakvynės namuose.
Kol pajėgė dirbti prekybos centre, ji nuomojosi kambarį Šnipiškėse. Dabar tenka remontuotis sveikatą. Nėra už ką nuomotis būsto, tad vėl pasiprašė į Vilniaus miesto nakvynės namus.
Kas gyvenime palaiko? Jelenos žodžiais, toks charakteris. Jeigu per dieną nieko nenuveiks, prie interneto nepasėdės, nepaskaitys, ko nors naujo neišmoks, vadinasi, diena praėjo veltui.
„Man reikia nuolat kažką veikti, nestovėti vietoje. Ačiū Dievui, turiu stogą virš galvos. Iš visų nakvynės namų Vilkpėdėje patys geriausi“, – tuo ką turi džiaugiasi J. Sliusareva.