„Pinigų stygius šeimose neturėtų išstumti gražios, mažus ir didelius šeimos narius sujungiančios tradicijos, kai susėdama vakarais ir prasideda iki išnaktų trunkantis margučių marginimo, skutinėjimo procesas. Manau, kad ir šiemet visi įstengsime nusipirkti kiaušinių, dažų ir vaško“, – sakė Marijampolės kultūros centro vyriausioji etnokultūros specialistė O. Surdokienė. Ji girdėjusi nemažai pasakojimų, kaip žmonės margučių marginimo bei dovanojimo tradicijas išsaugojo net būdami Sibire, tremties metais ir ten jas perdavė savo vaikams, vaikaičiams.
„Kiaušinis – daug kartų sumažintas žemės simbolis. Tarp žemės ir kiaušinio randama daug bendrų bruožų. Kaip atšilus bunda žemė, taip galima pažadinti kiaušinį, tik reikia jį sušildyti. Šiuo atveju, kiaušinį „prikelia“ išmarginimai, spalvos“, – aiškino etnokultūros puoselėtoja. Ji šeimininkėms primena, kad margučių dažymui pati pagrindinė yra juoda žemės spalva su savo pilkomis, rusvomis atmainomis.
Sunkmečiu O. Surdokienė ragina prisiminti senovės margintojų išmintį. Juodą spalvą moterys tuomet išgaudavo iš anksto užmerkusios ąžuolo žieves. Spalvai paįvairinti naudodavo metalo rūdis. Šiais laikais dažniausia naudojami fabrikiniai akriliniai dažai.
Margučius menininkė ragina dažyti ir linksmesnėmis spalvomis – žaliai, raudonai, geltonai, rudai, Kiek rečiau, pasak jos, Suvalkijos krašte renkamasi mėlyna spalva.
„Kiekviena spalva ir ant margučio pavaizduoti piešiniai reiškia tam tikrus palinkėjimus. Nusiminusiam žmogui būtinai reikia dovanoti geltonos spalvos, saulutėmis, javų varpomis puoštą margutį. Taip jam palinkėsime daugiau saulės. Javų varpos gali turėti ne tik tiesioginę derlingų metų prasmę, bet ir tinka moksleiviams, studentams, nes simbolizuoja pasiekimus. Jauniems žmonėms, dar neturintiems ir besiilgintiems antrosios pusės, jaunoms šeimoms derėtų dovanoti raudonos spalvos margutį. Raudona spalva – meilė, gyvybė, vaisingumas. O žalias margutis tiks visiems, nes linkės vilties, tikėjimo“, – taip O. Surdokienė apibūdino spalvų reikšmę.
Prakalbina augmenija, gyvūnėliai
„Nudažę kiaušinį, nesvarbu, ar jis bus juodas, raudonas, geltonas ar žalias, dar turime pažadinti sava kūryba. Pagal tradicijas, labiausiai tinka skutinėti gyvybės medį. Galime pavaizduoti gėles, stiebelius, visą augmeniją, kuri gamtoje prasiveržia pavasarį“, – rodė ant margučių išskutinėtus „kačiukus“, verbas, šalpusnių žiedelius tautodailės paslapčių žinovė. Ji patarė nepamiršti ir dangaus, saulės, mėnulio, žvaigždžių. Ant vaikams skirtų dovanoti margučių skutinėjami miniatiūrinio dydžio kiškučiai, paukšteliai, žalčiukai. Šie – namų židinio saugotojai.
O. Surdokienė mano, jog kiekvienoje šeimoje į margučių kūrybos procesą galima įtraukti ir vyrus, brolius. Jei jiems nesiseka skutinėti, galėtų išlydyti vašką, nudrožti pagaliukus, kurių viename gale reikia įtvirtinti adatą su „bumbuliuku“. Su vaško technika, anot menininkės, išmoksta dirbti net maži 3–4 metukų vaikai.
„Didžiausias išgyvenimas kartais būna, kad neišėjo pirmą kartą gražiai numarginti. Man pačiai kartais nepavyksta tobulai sukurti sumanymo. Iš 10 kiaušinių gražiai numarginu tik tris, bet visuomet akcentuoju, kad svarbiausia yra ne klaidos ar grožis, bet pats ritualas, susitelkimas, pastangos. Kitam žmogui iš visos širdies su džiaugsmu kuriami tautodailės simboliai – palinkėjimai“, – kalbėjo O. Surdokienė. Ji siūlo prieš šv.Velykas kiekvienam pabūti jautriu žmogumi, menininku ir vienokia ar kitokia margučių marginimo technika išsakyti palinkėjimus tam, kuriam šį kūrinį dovanosime.
Šventes jungia tolerancija
Nors Suvalkijos krašte populiariausi du marginimo būdai – skutinėjimas bei „piešiniai“, išgauti ant kiaušinių karšto vaško technika, tačiau tautodailininkai nevengia ir naujovių – margučius aplikuoja, panaudoja tekstilę.
„Viskas gerai, kai į šią kūrybą sudedamas protas, jausmai“, – mano O. Surdokienė, tikėdama, kad dėl to margutis tik vertingesnis. Ji pabrėžia, jog svarbu neužmiršti dar ir iš senelių, prosenelių išmoktų kiaušinių marginimo būdų ir pirmiausia juos kasmet prisiminti, nenuleisti užmarštin. Pastebima, kad net ir tie, kurie tvirtina, kad Kristaus prisikėlimo šventės prasmė visai kitokia, daug gilesnė ir nieko bendro neturinti su Lietuvoje paplitusiu kiaušinių marginimu, ridenimu, daužymu ar ant jų pavaizduotais viščiukais, paprastai būna tolerantiški ir kategoriškai neatstumia dovanojamo margučio. Tai džiugina tautodailininkus.
„Kol kas neteko sutikti žmonių, kurie būtų abejingi šioms tradicijoms. Pagaliau, jei nėra laiko ir galimybių įmantresnei kūrybai, yra paprasčiausias būdas įmesti kiaušinius į svogūnų lukštus, jie tampa įdomūs, rusvai marginti. Tradicija – priimti tai, ką gavai iš kitų ir pratęsti, – aiškino ji. – Žinoma, tokioje šeimoje, kurioje esama menininkų, margučių lėkštėje dėmesys kryps į meniškus kūrinius, esu mačiusi kruopščiai išskutinėtų religinių simbolių, net ir Kristaus figūrą“.