„Mirtis siejama su tamsa, todėl rudenį sparčiai daugėjant tamsos imta manyti, kad suartėja abu pasauliai. Senoliai tikėjo, kad mirusieji dalyvauja mūsų gyvenime, kad vėlės – tarpininkai tarp gyvųjų ir Dievo“, – pasakojo etnologė.
Visą spalį, senolių vadintą ilgesingu Ilgių vardu, ištisos kaimo bendruomenės aukodavo aukas išėjusiųjų vėlėms ir dėkojo už tai, ką joms padedant per metus davė žemė.
Senuosiuose raštuose pasakojama, kad dar XVII–XVIII a. Ramygalos apylinkėse žmonės į kapines sunešdavę alų, vaišes ir puotaudavę kartu su giminės mirusiaisiais. Bažnyčia draudė tokias apeigas, todėl, kaip liudija XIX a. siekiantys šaltiniai, vėlės imtos vaišinti namuose.
Ant Vėlinių vakarienės stalo būtinai turėjo garuoti kraujiniai vėdarai, kraujinė sriuba juka, paskersto avino mėsa, o prie stalo renkamasi tik išsivanojus pirtyje.
„Į vakarienę mirusieji būdavo kviečiami atidarius langus, duris ir suklupus meldžiamasi tol, kol išgirstamas krebždesys – atėjusios vėlės. Tik tada buvo galima sėstis prie stalo ir prasidėdavo vakarienė, kurioje dalyvavo ir mirusieji. Dabar tą atkartoja mūsų Kūčių vakarienė“, – paaiškino V.Vasiliauskaitė.
Bendravimą keičia komercija
Pasak etnologės, Vėlinių svarbus akcentas – ne tik auka ir vėlių maitinimas. Senoliai dar pamena seną paprotį – tą dieną šelpti elgetas.
Pasakojama, kad Panevėžio rajono žmonės Vėlinių dieną skubėdavę su pyragais, dar garuojančia duona ir kitais skanėstais į bažnyčių špitoles pas elgetas. Prie turtingų lauknešėlių dar pridėdavę raštelius su netrumpais maldų laukiančių giminės mirusiųjų sąrašais.
„Tikėta, kad elgetos yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų, todėl jų maldos turi ypatingą galią. Ir dabar kaimo senoliai tiki, kad maldos per Vėlines „čysčiuj“ atgailaujančias vėles gelbsti“, – kalbėjo V.Vasiliauskaitė.
Anot jos, tikima, kad pas gyvuosius vėlės sugrįžta, jei tik laukiama. Jos išsiilgusios ne tik maldų, bet ir šilumos. Pašnekovės teigimu, dar ir iki šiol Dzūkijoje išlikęs paprotys per Vėlines susirinkti į kapines prie laužo.
O Vėlinių vakarą kapines nušviečiančios žvakutės – dar labai nauja tradicija, atsiradusi tik praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
„Iki tol tik sutvarkydavo kapelius – buvo svarbu nugrėbti, smėliuku pabarstyti, dar iš rudens uogų kryžiuką išdėlioti. Deja, šiuolaikinio gyvenimo tradicijos paveiktos komercinės dvasios. Kai matai aplink kapines tris eiles gėlių ir žvakių pardavėjų, nejučia pradedi ieškoti, kur pigiau. Tradiciją, kad kapai turi skęsti gėlėse, kuriame mes, paveikti komerciškumo, bet su tikrąja Vėlinių prasme tai neturi nieko bendra“, – tikino etnologė.
Baimei nėra vietos
Pasak V.Vasiliauskaitės, ant kapo uždegta žvakutė – tik gyvųjų atsinešamas ženklas, tačiau pas mirusiuosius ateinama ne dėl jos ir ne tam, kad atneštume glėbį žydinčių chrizantemų.
„Žvakės ir gėlės neturėtų užgožti bendravimo su mirusiaisiais, suvokimo, kad jie čia, šalia, ir išsiilgę mūsų galvojimo apie juos. Ar kitomis dienomis dažnai prisimenate, koks buvo jūsų senelio veidas, kaip skambėjo jo balsas? Vėlinės – tai gyvųjų ir mirusiųjų šventė. Susitikimas su mirusiųjų pasauliu nėra lengvas – žmogus turi tam pasiruošti“, – pabrėžė V.Vasiliauskaitė.
Ir baimei, anot etnologės, Vėlinių dieną vietos nėra. Juk ypatingo pojūčio, kad miręs mylimas žmogus kažkur visai šalia, visus metus laukiama ne ieškant mistikos, o iš ilgesio, gal per daugelį metų nustumto kažkur į širdies gelmes, o gal dar skaudžiai draskančio.
Pasak etnologės, kad Vėlinės – gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo laikas, rodo netgi gamtos ženklai.
„Ar pastebėjote, kad Vėlinių vakarą visada net vėjas nurimsta? Tokį metą erdvė tarsi prisipildo vėlių“, – pastebi V.Vasiliauskaitė.
Senoliai tikėjo, kad už sutrikdytą ypatingo vakaro ramybę gyvųjų laukia atpildas. Sakmė byloja, kad Vėlinių naktį jaunimas sumanęs vakarušką kelti, bet užėjęs viesulas nukėlė namo stogą.
„Apie pasilinksminimus tokią dieną nė kalbos negali būti“, – perspėjo pašnekovė.
Suaktyvėja piktosios galios
Vėlinių ypatingumą pabrėžia ir būrėja Vaiva Budraitytė.
„Šios dienos – pati mažiausia riba tarp šio ir mirusiųjų pasaulių, amžino poilsio vietos“, – sako garsi būrėja. Anot jos, todėl šiuo periodu nuo amžių buvo itin populiarūs spiritizmo seansai, ne paslaptis, kad ir šiais laikais per Vėlines suaktyvėja vadinamieji juodieji kerėtojai.
„Kone kasmet pranešama apie per Vėlines išniekintus kapus. Yra žmonių, tokią dieną atliekančių vėlių iškvietimo ritualus, tačiau negalima pamiršti, kad itin didelis pavojus taip prisikviesti ir negatyvių dvasių“, – perspėjo V.Budraitytė. Būrėja teigia kasmet po Vėlinių su sutuoktiniu transcendentinės meditacijos mokytoju Gaudentu Naujoku sulaukiantys klientų, prašančių išvaryti prišauktas dvasias.
„Po Vėlinių ir pradedame vaikščioti po namus. Per gruodį po kelis tokius klientus turime“, – sako V.Budraitytė.
Anot jos, per Vėlines reikia kuo daugiau melstis už giminės mirusiuosius, nes kuo jiems Anapus ramiau, tuo gyviesiems šiame pasaulyje geriau.
Žvakutės – ne dėl grožio
Laikotarpiu, kai vėlės labiausiai priartėja prie šio pasaulio, žmogus tampa itin pažeidžiamas ir blogi darbai gali sugrįžti su itin didele jėga. Todėl per Vėlines būrėja pataria elgtis santūriai, susilaikyti nuo neigiamų emocijų ir atsisakyti alkoholio.
„Tokią dieną, jei pradedi velniuotis, šimtą kartų didesnė tikimybė, kad apsės velnias, nei bet kurią kitą. O alkoholikai nuo seno laikyti velnio apsėstaisiais. Man baisi kai kurių tautų tradicija per Vėlines kapinėse gerti alkoholį. Tai savižudiška“, – mano būrėja.
V.Budraitytė taip pat pabrėžia ypatingą ugnies galią. Anot jos, ir kapinėse deginamos žvakutės, ir Helovino vienas svarbiausių akcentų – moliūgas su žvake viduje, turi tą pačią prasmę – apsaugoti gyvuosius.
„Žvakių šviesa – tikrai ne dėl grožio, ji atbaido piktąsias dvasias. Gyviesiems labai svarbu apsisaugoti nuo neigiamos energijos. Todėl žvakes deginame kapinėse, įžiebiame prie mirusiojo karsto, dėl tos pačios priežasties jokiu būdu negalima nieko pasiimti iš kapinių“, – tikino V.Budraitytė.