Tyrėsi penkiose ligoninėse

Laivavedžio specialybę turintis vyras 10 metų dirbo laivuose, vėliau – penkerius metus ant naftos platformų Šiaurės jūroje. Jo darbdaviai buvo Olandijos kompanija.

„Prieš gerus penkerius metus ėmiau jausti, jog kažkas negerai su sveikata. Pradėjo tirpti rankų pirštai, silpti kojos, vaikščioti darėsi vis sudėtingiau. 2010 metais grįžau į Lietuvą ir prasidėjo beveik metus trukusi mano kelionė po ligonines. Pabuvojau penkiose, kol galiausiai man buvo diagnozuota itin reta ligapolineuropatija. Tai yra periferinės nervų sistemos pažeidimas. Laimė, man kol kas dar yra pakankamai lengva forma, nesu paralyžiuotas, tik labai sunkiai vaikštau. Kurį laiką visai nevaikščiojau, bet atsikelti iš lovos padėjo fizioterapija. Ir dabar ją reikėtų nuolat lankyti, tačiau neturiu pinigų“, – savo istoriją pasakojo Aleksejus.

Kai liga jam buvo diagnozuota, Neįgalumo nustatymo komisija, įvertinusi vyro sveikatos būklę, jam nustatė 35 proc. darbingumo lygį, todėl jo gaunama neįgalumo pašalpa buvo tris kartus didesnė.

„Neseniai vėl turėjau apsilankyti Neįgalumo nustatymo tarnyboje, nes baigėsi terminas, kuriam buvo paskirta pašalpa. Specialistai, įvertinę mano būklę, dabar nustatė, kad mano darbingumo lygis yra 45 proc. tai prilygsta anksčiau buvusiai III grupei. Ir toks neįgalumo lygis man nustatytas iki pensijos, nors liga gali progresuoti, sveikata pablogėti. Kadangi neturiu būtinojo stažo, man paskaičiuota neįgalumo pašalpa per mėnesį yra 12 eurų. Pats stengiausi, jog mano būklė būtų kuo geresnė, ir pats sau pakenkiau. Jei man būtų nustatytas 40 proc. neįgalumo lygis, o tai yra II grupė, tuomet ir pašalpa būtų didesnė, ir nekiltų problemų tvarkantis socialinę paramą“, – aiškino pašnekovas.

Teises išsilaikyti leido, dirbti – ne

Nors ir susirgo reta liga, vyras nenuleido rankų, kabinosi į gyvenimą. Jis susirado darbą, gaudavo minimalų atlyginimą, tačiau įmonė bankrutavo. Po to jis vėl susirado darbą, vėl uždirbdavo minimalų atlyginimą, tačiau ir iš šios įmonės buvo privertas išeiti, nes ji nebegavo paramos – subsidijų neįgaliųjų darbo užmokesčiui, todėl žmogus tapo nebereikalingas.

„Nenoriu būti išlaikytinis, juk dar galiu dirbti, todėl išsilaikiau C kategorijos teises, kad galėčiau vairuoti sunkvežimius iki 12 tonų. O tada – vėl absurdas. Išsilaikyti C kategorijos vairuotojo pažymėjimą neįgaliajam leidžiama, tačiau vairuoti sunkvežimį iki 12 tonų – ne. Kodėl man to niekas anksčiau nepasakė, nebūčiau sukišęs pinigų kursams?“ – stebėjosi Aleksejus.

Jau metai jis yra registruotas Darbo biržoje, tačiau iš jos dar nesulaukė jokio darbo pasiūlymo. „Darbdaviams, kurie Lietuvoje nori įdarbinti neįgaliuosius, keliama daug reikalavimų, todėl mes darbo rinkoje ir nepageidaujami. Aš galiu dirbti daug darbų, tik ne tokių, kur reikėtų nuolat stovėti, nes kojos išties silpnos. Užsienyje yra kitaip. Pats ant naftos platformų mačiau dirbančius žmones, kurie vos paeina, todėl ir rimtai svarstau, kad reikia emigruoti. Kitos išeities nematau, nes gyventi, kai per mėnesį gauni 12 eurų, yra neįmanoma“, – konstatavo klaipėdietis.

Žmogaus gaila, bet padėti neleidžia įstatymai

Jis kreipėsi į Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyrių, kad būtų skirta socialinė pašalpa. Ji Lietuvoje siekia 102 eurus. Kadangi Aleksejus gauna 12 eurų neįgalumo pašalpą, jam priklausytų 90 eurų socialinė parama.

„Tačiau, pasirodo, ji man nepriklauso, nes turiu nekilnojamojo turto. Taip, 2008 metais, kai dar nebuvo jokių požymių, kad susirgsiu, pasiėmiau banko paskolą ir nusipirkau butą. Jau seniai nebegaliu mokėti paskolos bankui, auga ir kitos skolos, todėl nutariau skelbti fizinio asmens bankrotą. Fiziškai bankrutavęs esu nuo šių metų kovo. Tai reiškia, jog butas bus parduotas aukcione, nebeturėsiu, kur gyventi. Ir nors aišku, kad nekilnojamojo turto nebeturėsiu, o ir dabar jis yra banko, o ne mano, Socialinės paramos skyriuje išgirdau atsakymą, kad parama man nepriklauso, nes turiu turto. Absurdas yra per švelnus žodis tokiai situacijai. Kartais taip sukyla nervai, jog norisi imti kirvį ir eiti į savivaldybę juo pasišvaistyti, gal tada pajudėtų reikalai. Jaučiuosi išties beviltiškai. Savivaldybės skelbiasi, kad vis sutaupo socialinei paramai skirtų pinigų. Taip ir sutaupo tokių žmonių, kuriems ji tikrai reikalinga, bet jos negauna, sąskaita“, – piktinosi vyras.

Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė patvirtino, kad žmogui, turinčiam nekilnojamojo turto, kurio vertė viršija nustatyta sumą, socialinė parama nepriklauso.

„Nesvarbu, kad žmogui paskelbtas fizinio asmens bankrotas, tačiau Registrų centre turtas yra registruotas jo vardu. Žmogus, jei nori gauti paramą, turėtų pats pasistengti. Jis turėtų ieškoti pirkėjų, kad kuo greičiau parduotų butą, tada nebeturėtų turto ir galėtų gauti socialinę pašalpą. Aišku, kad gaila žmogaus, bet mes nepolitikuojame, o vadovaujamės teisės aktais“, – pabrėžė A. Liesytė.

Tenka ir badauti

Aleksejus 2008 metais naują butą nusipirko už 130 tūks. eurų, todėl paskola bankui – didžiulė. Dabar to buto vertė yra apie 90 tūkst. eurų. Pirmajame aukcione jis buvo pardavinėjamas už 86 tūkst. eurų, tačiau aukcionas neįvyko, nes neatsirado pirkėjų.

„Suprantama, kad žmonėms tokia kaina už butą yra per didelė. Be to, yra prisikaupę ir skolų už komunalinius patarnavimus. Tvarka tokia, jog dabar bus mažinama kaina ir skelbiamas naujas aukcionas. O jei jis vėl neįvyks, vėl teks laukti. Tas laukimas mane į kapus nuvarys, nes jokio šviesulio savo gyvenime nematau“, – atviras buvo Aleksejus.

Paklaustas, kaip žmogus sugeba išgyventi už 12 eurų per mėnesį, pašnekovas neslėpė, jog tai yra neįmanoma. „Visas santaupas, kurias turėjau, jau seniai išleidau, nes brangiai kainavo gydymas, be to, reikėjo iš kažko gyventi ir tada, kai gaudavau tik minimalų atlyginimą. Dabar labai padeda draugai, tačiau žinau, kad ta pagalba kažkada baigsis, nes ir draugai turi savo poreikių. Gėda prisipažinti, bet tikrai būna tokių dienų, kai nieko nevalgau, nes nieko neturiu, o kišenės tuščios“, – graudinosi vyras.

Meldžia darbo

Kai asmuo fiziškai bankrutuoja, jam sudaromas ir mokumo atkūrimo planas. Jame numatyta, kad Aleksejui per mėnesį turi užtekti 180 eurų. „Jei ir gaučiau kokį darbą, man iš algos liktų tik 180 eurų, nes visi kiti pinigai būtų grąžinami kreditoriams. Tačiau 180 eurų yra daug geriau nei 12 eurų. Ir 90 eurų – ta socialinė pašalpa, kuri man priklausytų, taip pat yra geriau nei 12 eurų“, – kalbėjo klaipėdietis.

Jis tvirtino, kad tuos trejus metus, koks yra terminas, per kurį fiziškai bankrutavęs žmogus turi grąžinti visas skolas, o po to – jos nurašomos, kaip nors ištvertų, jei per mėnesį gautų 180 eurų.

„Pakentėčiau, kad nebebūčiau niekam skolingas, nors viską ir prarasiu. Turiu du vaikus ir taip širdį skauda, kad negaliu jiems net alimentų mokėti. Tikrai niekam nelinkėčiau patekti į tokią situaciją, nes iš jos tiesiog nėra išeities. Padeda tik draugai, o visi kiti atstumia. Meldžiu tik vieno – labai norėčiau dirbti ir užsidirbti, kad galėčiau bent kažkiek normaliau gyventi. Jau praradau viltį, kad į nelaimę patekusiais žmonėmis pasirūpins valstybė. Man juk reikalingas ir nuolatinis gydymas, kad sveikata neblogėtų, bet negaliu sau to leisti“, – ašaras vos tramdė vyras.