Kita stovykla piktinasi, jog valstybė kišasi į vaikų auklėjimą. Tokie žmonės gina tėvų teisę pasirinkti savas auklėjimo priemonės, aiškina, kad vaikai ims masiškai skųsti tėvus, arba duria pirštu į Norvegiją ir teigia, esą atžalos iš tėvų bus atiminėjamos dėl smulkmenų.
DELFI siūlo panagrinėti abiejų stovyklų argumentus ir suvokti, ar vaikų saugojimas nuo blogai su jais besielgiančių tėvų nelems, kad vaikai ims lipti ant galvų?
Vaikų auklėjimas kinta pūstelėjus mados vėjui?
Psichologas Tomas Lagūnavičius teigia, kad vaikų auklėjimas susijęs su mada – vienais laikotarpiais populiarios vienokios idėjos, kitais – kitokios, vienose šalyse vyrauja vienas modelis, kitose – kitas.
Pasak pašnekovo, Skandinavijos valstybėse vyrauja į valstybę orientuotas vaikų auklėjimo modelis, kai valstybės institucijos nustato kriterijus, kas yra geras auklėjimas, kas blogas. Rytų šalims, jo teigimu, būdingas į šeimą orientuotas modelis, kai vaikų auklėjimo klausimus sprendžia šeima ir tik šeima.
„Tai yra mados reikalas. Šiuo metu populiarėja europietiškas, norvegiškas, skandinaviškas vaikų auklėjimo stilius, jis, galima sakyti, yra orientuotas į valstybę. Kitaip sakant, valstybė yra teisėjas, kas yra geras tėvas ir kas yra blogas tėvas. Valstybėje atsiranda vis daugiau ir daugiau reguliuojančių dokumentų, kurie apibrėžia, kas yra gerai ir kas blogai. Šio modelio pliusas yra tas, kad tie vaikai, kurie patiria didelę skriaudą, kuriais tėvai tikrai nesirūpina, nes yra alkoholikai ar narkomanai, bus išsaugoti ir prižiūrėti. Bet tada išnyksta pilkoji zona – juk būna šeimyninių barnių: kažkas nesusivaldė, pliaukštelėjo“, - svarstė T. Lagūnavičius.
„Kitas modelis yra būdingas Rytų šalims, jis orientuotas į šeimą. Vaikų auklėjimas yra šeimos reikalas – šeima pati sprendžia, kaip vaiką auginti ir tėvai geriau žino, kaip pasiekti, kad vaikas būtų socializuotas, efektyvus, padarytų karjerą. Ten į šeimos reikalus praktiškai niekas nesikiša, jeigu nevyksta kokie radikalūs dalykai – tokie, kaip nužudymas ar panašiai. Tai kitas kraštutinis modelis“, - aiškino psichologas.
Jo teigimu, Skandinavijos šalims būdingas modelis, kai valstybė gina vaikus nuo jų tėvų, prižiūri auklėjimo procesą, naudingesnis postmodernioms visuomenėms, globaliai valstybei, kurioje visuomenės nariai mąsto daugmaž vienodai. T. Lagūnavičius tokius visuomenės narius vadina „praplautomis smegenimis“.
Kita vertus, jis primena, jog Lietuvoje yra itin daug vaikų, kuriais tėvai nesirūpina, todėl tam tikru aspektu Seimo narių Onos Valiukevičiūtės ir Rimantės Šalaševičiūtės pataisos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, kuriomis apibrėžiamas vaiko atėmimas iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų, jam atrodo pateisinamos.
„Lietuvoje yra keliolika tūkstančių vaikų, kurie visiškai neprižiūrimi. Aš manau, kad jeigu kažką įvedinėjame, nereikia įvedinėti visiškai kraštutinių priemonių, turi būti kompleksas rodiklių, pagal kuriuos matyti, kad konkrečiu vaiku aiškiai nesirūpinama: pavyzdžiui, vaikas nepamaitintas, neateina į pamokas ir taip toliau“, - sakė T. Lagūnavičius.
Ar turime, kur dėti, iš blogų tėvų paimtus vaikus?
T. Lagūnavičius sako, kad vaikų „paėmimas“ iš šeimos apskritai yra keblus dalykas dėl dviejų dalykų. Viena vertus, „paėmus“ vaiką iš tėvų, jis atiduodamas kitai šeimai, šeimynai ar socialinei globos įstaigai, tačiau kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, vaikų namai yra vaikams saugi ir miela aplinka.
„Pažiūrėkite, ar ima lietuviai įsivaikinti vaikus? Lyginant su kitomis šalimis, lietuviai nelinkę įsivaikinti ar prižiūrėti tėvų globos netekusius vaikų. Ką tai reiškia? Didžioji dalis tų vaikų pateks į vaikų namus – patys žinote, kokios yra ten gyvenimo sąlygos. Kai kur yra gerai, bet kai kur švelniai tariant – nieko gero“, - sakė psichologas.
„Kas gali pasakyti, kad vaikų namuose nebus seksualinio priekabiavimo, kai tiems vaikams po 12-16 metų? Ar tas vaikas saugus ten? Atsiranda krūva kitų problemų“, - pridūrė T. Lagūnavičius.
Antra vertus, pasak pašnekovo, vaikui svarbu emociniai, genetiniai ryšiai.
„Neužmirškime, kad yra emociniai ryšiai, nuo to niekur nedingsi. Yra genetika, yra tas pats kvapas – šeimos kvapas. Pavyzdžiui, giminėje, teta, dėdė, vaikas, mama ir kiti turi panašų kvapą. Todėl būti vienam su kitu yra pakankamai komfortiška“, - sakė T. Lagūnavičius.
Koks tikslas investuoti į vaikus, jei jie lipa ant galvos?
Psichologas pabrėžia, kad istorija ir gyvūniškoji žmonių prigimtis į vaikus verčia žiūrėti kaip į hierarchiškai žemesnės grandies būtybes, nes vaikai nesugeba savęs išlaikyti, reikalauja tėvų pagalbos ir gynybos.
„Iki XX a. vaikas iš viso buvo beteisis. Vaikas buvo kaip šeimos vergas, o tėvai investuodavo krūvą pinigų. Jam duodavo žemės, kraitį ir, grubiai tariant, parduodavo. Vaikas buvo investicija. Bet tai buvo motyvas tėvams auginti vaikus. Ir labai stiprus motyvas. Dabar to motyvo nėra. Kodėl? Nes vaikas ūgtelėjo ir jis jau valdžia. Tėvai iš jo negauna jokios naudos. Vaikas išvažiuoja į Daniją, Vokietiją ar dar kur nors, tėvai nieko negali perduoti, perleisti, vaikai tėvais nesirūpina ir nesidomi. Ir ką daro mūsų gerbiami lietuviai? Jie metė gimdyti“, - sakė T. Lagūnavičius.
Jo teigimu, tokia pat tendencija vyrauja ir Europos Sąjungoje: tėvai ėmė rūpintis savimi, nes rūpintis vaikais nebemato prasmės.
Psichologo teigimu, tėvų ir vaikų santykiuose yra užslėptas apskritai gilus konfliktas, nes suteikus itin daug teisių vaikams, socialiai neįgalūs asmenys iš esmės pradeda vadovauti. Kitais žodžiais tariant, anot T. Lagūnavičiaus, arklys yra sukeičiamas su vežimu.
„Aš esu prieš prievartą prieš vaikus ir prieš vaikų nesirūpinimą. Bet nereikia arklio sukeisti su vežimu. Kas yra arklys, kas veža visą dalyką? Tėvai, tai jie ir turi turėti daugiau teisių. Jie ir atsako už vaikus“, - pasakojo T. Lagūnavičius.
Beždžionė papurto beždžioniuką ir šis klauso
T. Lagūnavičius teigia, kad šiais visuotinio humanizmo laikais esama uždraustų temų, todėl niekas nekalba apie natūralią tėvų agresiją prieš vaikus, kai šie, nepaisydami tėvų įdedamų pastangų, neklauso savo gimdytojų.
„Yra ir natūrali tėvų agresija prieš vaikus. Kodėl? Todėl kad jie neklauso. „Aš tave šeriu, aš tave rengiu, aš tavimi rūpinuosi ir tu manęs neklausai? Ateik čia“. Natūralu, nes tėvas ar mama investavo krūvą laiko, pinigų, energijos, aukojosi, darė karjerą, dirbo dviejuose darbuose ir jis neklauso?“ - savo mintį argumentavo psichologas.
Jo teigimu, tėvų pyktis ant vaikų toks pat natūralus kaip kliento pyktis ant padavėjo restorane, jei šis drasko akis.
„Ateini į restoraną, sumoki už pietus. Tai jeigu tau padavėjas pasakys „Tu čia tą ir aną..“ tai kaip jūs elgsitės? O ką šeimoje ne taip pat? Vaikas akis drasko. Dar paskui tave žemina, nes tu 100 tūkst. per metus uždirbi? O ten Onutės tėvai uždirba 2 milijonus...“, - tęsė T. Lagūnavičius.
Pasak psichologo, žmogus kaip gyvūnas iš principo yra agresyvus, tad valdyti agresiją žmonėms yra pakankamai sunku.
„Neužmirškime, kad žmogus kaip gyvūnas iš principo agresyvus, jam valdyti agresiją yra pakankamai sunku. Pas šimpanzes vaikai gauna per pakaušį ir baigiasi viskas – visi žino savo vietą. Aišku, dabar mes visi humanistai, viskas tvarkoje, bet hierarchija juk neišnyko! Galų gale, yra organizacinė kultūra. Šeima yra maža organizacija ir visur turi būti balansas. O kas yra organizacinė kultūra? Tai klanas – vieni kitiems padedame, rūpinamės, bet kitoje pusėje yra hierarchija. Ir jeigu vaikai nesilaiko hierarchijos, nors yra materialiai išlaikomi, tai tėvams tada visiškai nesinori klaninės kultūros, tai yra rūpintis vaikais. Tada jie pradeda naudoti agresyvias drausminimo priemones. Pažiūrėkite kaip beždžionės elgiasi, jei mažas vaikutis neklauso? Papurto kaip reikiant ir klauso tada“ - aiškino T. Lagūnavičius.
Jo teigimu, žmonėms, kaip ir beždžionėms, norisi, jog jų vaikai bandoje pakeltų statusą: todėl į vaikus yra investuojama, jiems suteikiamas išsilavinimas, tikimasi, kad jie darys karjerą. Statusas bandoje svarbus tuo, kad kuo aukščiau esi, tuo lengviau prieini prie resursų, geriau maitiniesi.
„O jeigu tas vaikas išsižiojęs krapšto nosį, penktoje klasėje sėdi šešerius metus iš eilės. Tai kaip tėvai jaučiasi? Ir dar grįžęs namo suėda penkis kotletus, du litrus sriubos, paskui sėdi, riaugėja ir net nesupranti, ką sako“, - aiškino T. Lagūnavičius.
Jo teigimu, tokiais atvejais tėvams, kurie pagal hierarchinius principus yra vadovai, visiškai nesinori būti švelniems, prašantiems, nes tai neatitinka jų statuso. Natūrali reakcija yra pademonstruoti savo pyktį.
„Tačiau dėl to, kad dabar postmoderni visuomenė, humanizmas, visus šiuos instinktus mes turime valdyti, kontroliuoti, nors vaikai, atsiprašant, š... mala“, - teigė psichologas.
A. Landsbergienė: smurtas yra smurtas. Taškas
„Jeigu manome, kad kitas žmogus gali nusipelnyti smurto (yra tokių tėvų, kurie sako, kad vaikas prisiprašė, buvo vertas) – to negaliu pateisinti. Nejau manote, kad už pakartotiną klaidą teisę turėtų muštis ir darbdavys?! Gal darbuotojas nusipelnė, buvo vertas?! Kai kalbame apie suaugusius, tai skamba kvailokai, o kodėl tai turi būti normalu, kai kalbame apie vaikus?! Mano manymu, smurtas yra smurtas. Taškas“, - teigė A. Landsbergienė.
Jos teigimu, smurtas parodo socialinį ir emocinį neišprusimą, nors pasaulyje esama visokių žmonių – vieni impulsyvesni, kiti – ramesni. Pasak A. Landsbergienės, esama ir tokių žmonių, prieš kuriuos pačius vaikystėje buvo smurtaujama, todėl jiems sunku pakeisti elgesio modelį, kurį matė augdami. Tačiau, jos teigimu, esmė yra požiūris į smurtą – ar mes manome, kad konfliktai turi būti sprendžiami taikiai, ar ne.
„Suprantu, kad pasaulyje ne visi yra ramūs ir išlaikyti – yra ir impulsyvių žmonių, kurie mokosi valdyti savo emocijas. Be to, jeigu pats žmogus vaikystėje buvo auginamas tėvų, kurie nesusivaldydavo, tai, gali būti, jam sunku pakeisti modelį, kurį matė augdamas (nes vaikai yra visada linkę pateisinti savo tėvus – juk net vaikų namuose laukia ir idealizuoja tėvus, kurie juos paliko). Esmė – požiūris į smurtą. Jeigu mes manome, kad privalome konfliktus ir nesusipratimus spręsti taikiai, jeigu gailimės nesusivaldę – tai jau gera pradžia“, - aiškino A. Landsbergienė.
Kur yra riba? Trankymas į sieną?
Darželių tinklo steigėja teigia net neabejojanti, kad kiekvienam vaikui geriausia yra augti su tėvais, tačiau, jos teigimu, kartais kai kurių žmonių net liežuvis neapsiverčia vadinti tėvais. Ir tuomet kyla klausimas, kur yra riba, kiek galime pateisinti?
„ Ar mušimas diržu taip, kad vaikui visam gyvenimui lieka randai – riba? Ar trenkimas į sieną (patikėkite, Lietuvoje tai vyksta) ir sunkus smegenų sutrenkimas – riba? Ar seksualinė prievarta – riba? Sunkiausia, manau, yra nuspręsti, kur brėžti tą ribą. Ar ją reikia brėžti? Manau, kad taip. Yra daugybė šeimų, kurios norėtų gražiai auginti vaikus, tačiau jų negali turėti. Esu sutikusi ne vieną žmogų, kuris, žinodamas, kad yra įvaikintas, savo tėvais vadina ne biologinius tėvus. Ar jam būtų buvę geriau augti pas tuos tėvus, kurie jo iš tiesų nemylėjo?“ - klausė A. Landsbergienė.
Jos teigimu, Lietuvoje šiuo metu labiau diskutuojama emocijomis, o ne argumentais. Be to, pasak A. Landsbergienės, šioje diskusijoje suaugusiesiems reikėtų galvoti ne apie save, o apie vaikus – tada tokie argumentai, jog tėvai bijos uždrausti vaikui žiūrėti televizorių, nebebus aktualūs.
„Reikia galvoti ne apie konkrečiai save (dabar daug kur skaitau: „tai ką, paprašysiu nežiūrėti televizoriaus ir atims vaiką, nes per griežtai paprašiau?!“), o apie Lietuvą: apie tai, ką turime šiandien ir ką norime turėti ateityje. Neabejoju, kad visi norime, kad Lietuvoje augtų laimingi vaikai. Dabar prieš mėnesį paskelbto UNICEF tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvoje vaikai – vieni nelaimingiausių iš 29 labiausiai išsivysčiusių šalių. Verta susimąstyti ir įsiklausyti, ar ne?!“ - klausė A. Landsbergienė.