Gruodžio 20 dieną paskelbtame sprendime EŽTT vienbalsiai konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnis nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas skundėsi, kad nacionaliniai teismai prokurorų prašymu paskyrę jam, kaip įtariamajam baudžiamojoje byloje dėl Darbo partijos apgaulingo apskaitos tvarkymo bei neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, kardomąją priemonę - namų areštą, sutrukdė veiksmingai dalyvauti 2007 metų spalį vykusiuose rinkimuose į Seimą Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje.
Vyriausybės atstovo EŽTT pranešime atkreiptas dėmesys, kad teismas, spręsdamas dėl peticijos esmės, pirmiausia vertino, ar nacionalinių teismų sprendimas apriboti pareiškėjo laisvę išvykti iš gyvenamosios vietos buvo proporcingas siekiamam tikslui - užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime - ir nepažeidė pareiškėjo pasyviosios rinkimų teisės - būti išrinktam į įstatymų leidybos instituciją, garantuojamą pagal Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį.
Šiuo požiūriu, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. Uspaskichas dar nuo 2006 m. rugpjūčio, kai jam buvo paskirtas suėmimas, žinojo, jog buvo įtariamas apgaulingu apskaitos tvarkymu, todėl, teismo nuomone, negalėjo pagrįstai tikėtis 2007 m. lygių su kitais kandidatais, nesančiais įtariamaisiais baudžiamosiose bylose, rinkimų kampanijos galimybių.
Be to, namų areštas, jei tik pareiškėjas būtų to norėjęs, neužkirto jam kelio dalyvauti rinkiminėje kampanijoje iš namų ir neapribojo jo teisės dalyvauti rinkimuose tiek, kad būtų esmingai paveikti rinkimų rezultatai, konstatavo EŽTT.
Teismas taip pat pažymėjo, kad V. Uspaskichas galėjo skųsti jam paskirtą kardomąją priemonę - Lietuvos teisėje yra įtvirtinta individualių, su rinkimais susijusių skundų nagrinėjimo Vyriausioje rinkimų komisijoje bei teismuose sistema, kuria pareiškėjas pasinaudojo.
Šiuo požiūriu Teismas, vertindamas sprendimo skirti kardomąją priemonę pagrįstumą, atkreipė dėmesį į tai, kad nei Vyriausioji rinkimų komisija, nei Lietuvos teismai neveikė savavališkai, o priešingai, rėmėsi ankstesniais savo sprendimais ir teigė, kad taikyti kardomąją priemonę pareiškėjo atžvilgiu buvo būtina viešojo intereso tikslais, išsaugant pusiausvyrą su pareiškėjo teise dalyvauti rinkimuose.
Teismas taip pat pastebėjo, kad V. Uspaskichas, siekdamas išvengti baudžiamojo persekiojimo, politinės karjeros metu dangstėsi savo politine partija. Šiuo požiūriu teismas pabrėžė, kad "valstybės privalo imtis tinkamų priemonių, kad nebūtų naudojamasi juridiniais asmenimis, siekiant nuslėpti korupcinius nusikaltimus.
Atsižvelgdamas į visus minėtus aspektus, Teismas nusprendė, kad šitoje situacijoje nebuvo jokių valstybės valdžios institucijų savavališkų veiksmų, kurie būtų galėję užkirsti pareiškėjui kelią veiksmingai įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę. Taigi, Teismo vertinimu, Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnis pažeistas nebuvo.