Visuomenės nuomonių apklausos ir bendra atmosfera rodo, kad ir šalį ir toliau valdys Vladimirui Putinui artima „Vieningosios Rusijos“ partija, o stabilumą palaikys sisteminės opozicinės jėgos.
Nepaisant to, šie rinkimai bus reikšmingi žvelgiant į ilgalaikę jau šešiolika metų funkcionuojančios, bet iki šiol gana menkai pažintos Vladimiro Putino sistemos ateitį. Yra požymių manyti, kad tikrosios opozicijos, kad ir kokia ji fragmentuota bebūtų, vaidmuo po truputį keičiasi. Atsižvelgiant į jautrią šalies socioekonominę padėtį ir jau po dvejų metų vyksiančius prezidento rinkimus, tai gali mums suteikti tam tikrų indikacijų ateičiai. Tad kokią gi rolę opozicija atlieka šiandieninėje Rusijoje?
Sisteminės opozicijos vaidmuo
Šios politinės jėgos parlamente nevengia oponuoti valdžiai socialinio teisingumo, vidaus ekonomikos klausimais. Pavyzdžiui, biurokratinį aparatą uzurpavusiai Vieningajai Rusijai tenka nemažai pylos dėl nesugebėjimo įveikti didelių korupcijos mastų. Tačiau tuo pat metu SR, LDPR ir KPRF nedrįsta kritikuoti šalies lyderio strateginių politinių sprendimų; faktiškai tai reiškia, jog yra palaikomas Putino sukurtas nedemokratinis modelis Rusijos vidaus politikoje bei agresyvi užsienio politika.
Šių partijų elektoratas kiek skiriasi. KPRF palaikytojų bazę sudaro visuomenės dalis, kuri yra apimta sovietinės nostalgijos, ypatingai dėl prarastų socialinių garantijų, šiandien išsikerojusių oligarchų, korupcijos. Užsienio politikos aspektu tai daugiausiai „didžiajai Sovietų Sąjungai“ palankumą išlaikę žmonės, kurie pateisina Putino vykdomą politiką Rytų Ukrainoje, o Krymo „grįžimą namo“ laiko pergale. Tuo metu LDPR vedlys ir toliau yra vienintelis ryškus jos veidas Žirinovskis, sutraukiantis tuos, kurie yra absoliučiai nusivylę politine situacija Rusijoje.
Tokiu būdu sukuriamas įspūdis, jog Rusija yra ne vienos politinės jėgos valdoma valstybė, o tarptautinei opinijai prieštaraujantys sprendimai, pavyzdžiui, karinių pajėgų įvedimas į Krymą, yra priimami ne tik Putino ir jo partijos, bet net ir tokių jėgų kaip Teisingoji Rusija, kuri, kaip ir minėta, apskritai vengia užsienio politikos batalijų. Be to, atsiranda iliuzija, kad visais klausimais vyrauja platus sutarimas. Šiuo požiūriu sekmadienį įvyksiantys rinkimai bus žymiai palankesni „Vieningajai Rusijai“, kadangi neteisingi sprendimai nebus siejama išskirtinai su jos vykdyta politika; piliečių neapykanta, kuri 2011 m. buvo koncentruota „Vieningajai Rusijai“, šį kartą greičiausiai bus labiau padalinta tarp visų sisteminių partijų.
Nesisteminė opozicija
Kalbant apie nesisteminę opoziciją, šiuose rinkimuose galima išskirti tokias partijas kaip „Jabloko“, Tautos laisvės partija („Parnas“), partija „Rost“ bei Pensininkų partija.
Realius šansus patekti į parlamentą kol kas turi tik „Jabloko“, kuri vienintelė, dėl praėjusiose rinkimuose peržengto 3 proc. barjero, gauna valstybės paramą; „Jabloko“, kitaip negu sisteminė opozicija, valdžiai oponuoja iš esmės: Rusija suvokiama kaip europietiška šalis, kurioje turi būti laisva ir konkurencinga demokratija bei gerbiamas žodžio laisvės principas.
Tuo metu „Parnas“ yra labiau įvairialypė partija; joje pastebima ir nacionalizmo pakraipa, ypač ekonomikoje, tą siejant su imigrantų iš Kaukazo ir Vidurio Azijos bei jų sukeliamomis problemomis, tokiomis kaip darbo vietų ir atlyginimų mažėjimas, korupcijos augimas. Reikia pabrėžti, jog toks nacionalizmas aiškiai skiriasi Putino sistemos imperinio nacionalizmo praktikų. Tuo pasižymi bene visos nesisteminės opozicijos partijos, pasisakančios prieš Putino vykdomą užsienio politiką, taip pat kritiškai vertinančios „Krymas mūsų“ retoriką.
Po Nemcovo žūties jo rolę perėmęs Kasjanovas susidūrė su spaudimu iš žiniasklaidos, ypač po to, kai per valstybinį kanalą NTV buvo parodytas jį diskredituojantis filmas; jame atskleisti politiko intymūs ryšiai su kita partijos nare bei cituojami jo neigiami pasisakymai apie kitus opozicijos lyderius. Atsiskyrus Navalnui, ryškiausiu partijos veidu be visuomenės akyse diskredituoto Kasjanovo tapo antroje vietoje rinkiminiame sąraše esantis Viačeslavas Malcevas, kuris jau spėjo pasižymėti kontroversiškais pasisakymais: pavyzdžiui, sėkmės rinkimuose atveju jis žada rengti apkaltą Putinui. Todėl galima teigti, jog Nemcovo mirtis lėmė „Parnas“ susiskaldymą, o kartu – rinkiminio potencialo netektį.
Galiausiai Pensininkų partija, kuri taip pat, kaip „Jabloko“, turėjo nemenkas galimybes būti atstovaujama parlamente, iš esmės subyrėjo valdžiai nusprendus neleisti rinkimuose dalyvauti visam jos siūlytam vienmandatininkų sąrašui. Pensininkų partija turėjo labai aiškias nuostatas, t.y. koncentravo dėmesį ties socialinėmis problemomis, todėl sutelkę tikslinę elektorato grupę – senjorus, kurie aktyviausiai rinkimuose dalyvaujanti visuomenės dalis. Visa tai sukėlė nemenką baimę sisteminėms partijoms, tad akivaizdu, jog esama sistema negalėjo leisti tokiai partijai įgyti didesnio svorio.
„Vieningosios Rusijos“ pergalės receptas ir problemos
Galiausiai reikia aptarti ir neabejotinai rinkimus laimėsiančią „Vieningąją Rusiją“, kuri jau spėjo įgyti „biurokratinės“ politinės jėgos etiketę. Panašiai kaip Sovietų Sąjungoje, kurioje visi valstybės tarnautojai ir aukštesnius postus užimantys žmonės turėjo priklausyti SSKP, taip šiandien Rusijoje visi biurokratinio aparato darbuotojai turi būti „Vieningosios Rusijos“ partijos nariais.
Kitaip tariant, „Vieningoji Rusija“ automatiškai turi didžiulę rinkėjų grupę, dėl kurio kitos partijos net neturi galimybės konkuruoti.
Akivaizdu, jog nei viena partija nei iš sisteminės, nei iš nesisteminės opozicijos neturi šansų lygiuotis su „Vieningąja Rusija“ – ji praktiškai nedalyvauja lygiavertėje konkurencinėje kovoje. Tačiau „Vieningoji Rusija“ susiduria su kitokiu keblumu šių rinkimų išvakarėse – vidiniais prieštaravimais. Partijos viduje egzistuoja nesutarimai tarp federalinio ir regioninio lygmens, kurie pasireiškia dėl to, kad 30–yje apylinkių vyksta ne tik Valstybinės Dūmos, bet ir vietinės valdžios organų rinkimai. Partijos vadovybė, užtikrinta savo pergale nacionaliniu mastu, siekia didesnio skaidrumo, kuris užkirstų kelią protestams.
Galima manyti, kad būtent tai, o ne opozicija, bus didžiausias iššūkis Putino režimui ir jo partijai.
Dėl sankcijų nuo 2014 m. regionams sumažėjęs federalinio centro finansavimas reiškia ir sumažėjusį regionų lojalumą Maskvai. Esant nevienodai centro ir periferijos ekonominei situacijai, regionų lyderiai, gubernatoriai, merai, gali nesunkiai manipuliuoti vietinių gyventojų viešąja nuomone, kurstyti nepasitenkinimą Maskva.
Savo ruožtu tai turi potencialą sąlygoti regioninio lygmens protesto akcijas prieš centrą, nestabilumą „Vieningosios Rusijos“ partijos viduje. Ten, kur regiono interesai itin aiškiai išreikšti, kylantys centro-periferijos konfliktas netgi gali lemti kai kurių skyrių atskilimą nuo valdančiosios jėgos.